7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip nugalėti baimę

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 7 (1068), 2014-02-21
Kinas Rodo TV
Septyni psichopatai“
Septyni psichopatai“

 

Prieš kelerius metus jauno amerikiečių režisieriaus Behno Zeitlino filmas „Pabaisos iš laukinių pietų“ (LRT kultūra, 26 d. 21 val.) sulaukė didžiulio atgarsio: filmą apdovanojo Sandanso ir Kanų kino festivaliai, režisierius buvo lyginamas su didžiausiais kūrėjais. Pasakojimas apie šešerių metų mergaitę Hašpupę (Quevenzahné Wallis), kuri kartu su mirštančiu tėvu gyvena nuo pasaulio vandens atskirtame kaimelyje Misisipės deltoje, – tai šiuolaikinė pasaka apie gyvenimą po katastrofos. Filme ji tiesiogiai neįvardijama, nors veiksmo vieta iškart primena matytus televizijos reportažus, o dekoracijos buvo sukurtos iš nuo Katrinos uragano nukentėjusio miestelio liekanų. Studijų metais Zeitlino suburta vienminčių grupė „Court 13“ į Luizianą persikėlė dar 2007-aisiais, kai režisierius kūrė trumpametražį filmą apie nuo uragano nukentėjusiųjų artimuosius.
 
„Pabaisose iš laukinių pietų“ priklausymo konkrečiai vietai jausmas svarbus ne tik mažajai filmo herojei. Zeitlinui tai susiję ir su išlikimo imperatyvu, vienu svarbiausių filmo motyvų. Hašpupė pasižymi didžiule išlikimo valia. Ji sumani, drąsi, gali išgyventi bet kokiomis sąlygomis, tik kartais jai tenka susidurti su milžiniškomis, priešistorinius gyvius primenančiomis pabaisomis. Nors tai – mergaitės fantazijos vaisius, Hašpupę baugina labiau už tikrus pavojus. Tačiau būtent tos pabaisos ir skatina Hašpupę nepasiduoti, kovoti, nugalėti baimę.
Vis dėlto unikalia pasaka filmą paverčia ne Hašpupės fantazijos, o kitas filmo motyvas. Rodydamas vandens atskirtą bendruomenę, arba tą, kuri išliko po katastrofos, Zeitlinas nuolat pabrėžia švenčių, bendravimo, buvimo kartu akimirkas. Kataklizmai, nelaimės, atskirtumas skatina išlikusiuosius būti kartu, džiaugtis kiekviena akimirka. Praradę bet kokį stabilumą, žmonės nebegalvoja apie ateitį, jie džiaugiasi galėdami būti „čia ir dabar“. Todėl iš ankstesnio gyvenimo liekanų, šiukšlių ar kitokių pabaisiškų daiktų sukurtame pasaulyje tiek daug švenčių ir fejerverkų. Tai lyg katarsis, kuris kyla pabėgus iš uždaro, individualizuoto, suskaidyto pasaulio. Zeitlinui, matyt, brangi ši hipių utopijas primenanti idėja. Stiprios ir vieningos kaip šeima visuomenės, sugebančios nugalėti mirtį, ligą, alkį, katastrofą, ilgesys, regis, ir yra Zeitlino pasakos pagrindas.
 
Šių dienų kinas nuolat metaforizuoja įvairias baimes. Gavino Hoodo filme „Pagrobti ir parduoti“ (LNK, 25 d. 22.10) skrisdamas iš Afrikos į Ameriką dingsta terorizmu įtariamas egiptietis Anvaras. Žmona ir CŽV analitikas bando išvaduoti jį iš nežinia kur esančio (gal Lietuvoje?) slapto kalėjimo, kur iš Anvaro bandoma išgauti prisipažinimą.
 
Jameso Foley filme „Baimė“ (TV1, 26 d. 21 val.) šešiolikmetė gražuolė naktiniame klube susipažįsta su žaviu jaunuoliu. Netrukus ji taps agresyvaus šio jaunuolio pavydo objektu.
 
Nevykėlis rašytojas ir scenaristas Martis (Colin Farrell) iš Martino McDonagho filmo „Septyni psichopatai“ (TV3, 22 d. 00.30) greit nebežinos, ko bijoti labiau – kūrybinės krizės ar banditų, su kuriais susidūrė, kai buvo įpainiotas į vieno jų šuns pagrobimą. Garsus dramaturgas ir pradedantis režisierius McDonaghas „Septyniuose psichopatuose“ sužaidė linksmą žaidimą: Martis tampa savo būsimo scenarijaus įvykių dalyviu. Todėl filmo veiksmas nepaklūsta jokiai logikai. Ko gero, tai ir baugina šiuolaikinius žmones – tikrovė, kurios neįmanoma paaiškinti logiškai. Bent jau mane – tikrai, juolab kad Lietuvoje politikų ar valdininkų absurdas vis dažniau tampa taisykle, o ne išimtimi.
 
McDonaghas teisus – šunų vogti ar skriausti negalima ir už tai reikia bausti, bet jo ironiškas filmas, man regis, pernelyg grimzta į tarantinišką „pulp“, nors mintis apie dviejų pasaulių – tikrojo ir kino – susiliejimą tikrai žavi.
Nostalgiškų kino prisiminimų žada Haroldo Beckerio 1994 m. filmas „Merija“ (TV1, 21 d. 22.45), pasakojantis apie aukščiausių sluoksnių korupciją. Niujorko meras filme nevengia mainyti dangoraižių į politinę paramą, bet taip vyksta, kol policininkas nušauna mafijos vadeivos sūnėną. Tada mafija pradeda atakuoti. Tačiau tikrasis filmo herojus yra jaunas provincialas Kevinas – mero padėjėjas. Tai – dar viena šiuolaikinio Rastinjako atmaina. Rastinjakų istorijos visada pamokomos ir, bijau, amžinos. Juk kasdien, kad ir per „Panoramą“, matome panašių veikėjų tuntus. Beje, „Merija“ paremta tikrais 9-ojo dešimtmečio įvykiais, merą suvaidino dar puikios formos Alas Pacino.
 
Nostalgijos kupinas ir 2006 m. sukurtas Billo Condono filmas „Svajonių merginos“ (TV3, šįvakar, 21 d. 0.55). Jis pasakos apie merginų vokalinį ansamblį iš Čikagos, kuris sulaukia talentų medžiotojų dėmesio. Patekęs į profesionalų rankas, ansamblis greit tampa populiarus, bet merginoms tai neatneša laimės. Vieną pagrindinių vaidmenų filme sukūrė garsi dainininkė Beyoncé.
 
Lenkų kino skandalistas Sylwesteris Latkowskis dokumentiniame filme „Prisuktieji, arba Lenkiškas pramogų verslas“ (LRT kultūra, 22 d. 20 val.) atskleidžia tamsiąją lenkų muzikos rinkos pusę, mechanizmus ir žmones, kurie ją valdo, sprendžia, kas turi patikti ir ko reikės klausytis. Filme norėta parodyti visą lenkų populiariosios muzikos įžymybių galeriją, bet dauguma nesutiko filmuotis. Režisierius tai paaiškino paprastai. Pasak jo, visas lenkų muzikos verslas – tai susitarimai, apgavystės, nekompetentingumas, todėl gabiausieji neturi jokių šansų. Įdomu, ar kada nors sulauksime ko nors panašaus apie lietuvių „popsą“?
Jūsų
– Jonas Ūbis

 

Septyni psichopatai“
Septyni psichopatai“
„Pabaisos iš laukinių pietų“
„Pabaisos iš laukinių pietų“