Knygos „Siaubo filosofija, arba Širdies paradoksai“ autorius Noelis Carrollas atkreipė dėmesį, kad siaubo filmai JAV tapo svarbiu masių estetinės stimuliacijos šaltiniu. Lietuvių kinui tokios stimuliacijos taip pat reikia, todėl į Ričardo Matačiaus filmą „Rūsys“ (Lietuva, 2014) išsirengiau su viltimi. Ją maitino ir mintis, kad žanrinis kinas – gera amato mokykla, būtina bet kuriai nacionalinei kinematografijai. Galėčiau išvardyti daug žanrinio kino privalumų, nes būtent tokie filmai tenkina konservatyvios auditorijos lūkesčius ir kartu nuolat atnaujina ryšį tarp tradicijos ir dabarties. Dualistinis žanrinio kino pobūdis leidžia kurti įvairias opozicijas. Vienas ryškiausių žanrinio kino bruožų yra pasikartojamumas: rinkdamiesi filmą, renkamės žinomus personažus, konfliktus, atomazgas. Kartu žanrinis kinas visada yra simboliškas, juk neatsitiktinai įžvalgus jo tyrinėtojas Jackas Shadoianas teigia, kad žanrai visada yra kultūros metaforos ir psichikos veidrodžiai, leidžiantys pamatyti vienos ar kitos bendruomenės dvasinio gyvenimo ypatumus. Galima sakyti, kad žanrai iš dalies ir formuoja bendruomenės, tautos tapatybę.
Turint omenyje, kad ypač paskutiniais politinių ir socialinių transformacijų dešimtmečiais mūsų geografinėse platumose dvasinis gyvenimas sparčiai kito (beje, bendruomenės taip pat), buvo smalsu, kaip visai tai atsispindės lietuviškame siaubo filme. Juk šio žanro privalumas dar ir tas, kad jis metaforizuoja, išryškina slaptas baimes, nesvarbu, ar jos susijusios su ekonominėmis krizėmis, ar su mokslo pažanga, ar su „svetimu“, „kitokiu“, ar su sparčiomis permainomis, kurių prisibijo bet kuri visuomenė. Siaubo filmų temos nuolat keičiasi, bet taisyklės išlieka, kitaip neliktų universalaus mėgstamo žanro.
Šeštadienį pasibaigusio Tarptautinio Romos kino festivalio nugalėtoju šiemet tapo Stepheno Daldry filmas „Šiukšlės“ („Trash“). Jį išrinko žiūrovai, kurie galėjo balsuoti išeidami iš salės, oficialiame festivalio tinklalapyje, taip pat specialiai balsavimui skirtose vietose Romos koncertų komplekso „Auditorium“ teritorijoje. „Šiukšlės“ pasakoja apie tris trečiojo pasaulio berniukus, kurie verčiasi šiukšlių rinkimu. Filmui įteiktas prizas „Auksinis Markas Aurelijus“. Kitų oficialių festivalio sekcijų prizininkus taip pat rinko žiūrovai. Jais tapo „12 piliečių“ („Shier gongmin“, rež. Xu Ang), „Haider“ (rež. Vishal Bhardwaj), „Fino a qui tutto bene“ (rež. Roan Johnson), „Looking for Kadija“ (rež. Francesco G. Ranagato).
Skaniai pavalgyti mėgstu, bet ilgai svarsčiau, kodėl paskutiniais metais televiziją ir kiną ištiko kulinarinis bumas. Kodėl kino festivaliuose atsiranda atskiros kulinarinio kino programos, dar galiu suprasti – juk reikia kažkur rodyti tokius filmus, bet kodėl visi kalba apie maistą, kodėl perka dideles kvailų receptų knygas kietais viršeliais, kodėl žiūri laidas, nuo kurių tikrą maisto gaminimo specialistą kartais gali ištikti net infarktas? Gal todėl, kad masinė kultūra pasiūlė visiems tapti hedonistais? Nors, kita vertus, hedonistu tikrai nepavadinčiau vieno žaliavalgystės entuziasto, praėjusią savaitę reklamavusio save ir savo šeimą kažkurioje informacinėje televizijoje. Tai greičiau mazochistas arba sektantas, kuriam maistas tik patvirtina jo išskirtinumą.
Tikiuosi, kad į šiuos klausimus padės atsakyti Jono Favreau 2014 m. filmas „Šefas ant ratų“ (TV3, 25 d. 23.05). Kodėl Favreau ėmėsi šio filmo ir dar suvaidino pagrindinį vaidmenį, suprantu: pabandykite ne vienus metus režisuoti „blokbasterius“, kad ir kelis filmus apie geležinį žmogų ir dar juose vaidinti, tada bus aišku, kodėl toks mielas pasirodys darbą Los Andželo restorane praradęs buvęs madingas virėjas Karlas. Jis ieškos prarasto kulinarinio įkvėpimo, atidaręs restoraną ant ratų. Toks personažas leidžia atsiverti jausmams, neslėpti net tų asmeniškų ir nuoširdžių, nors, ko gero, pačius nuoširdžiausius sukels Karlą sužlugdęs įtakingiausias kritikas (Oliwer Platt), kuris filme nutiesia aiškias paraleles su žiauriu kino pasauliu. Pakeliui Karlas dar bandys susitaikyti su savo šeima, juk ranką jam išties buvusi žmona ir dešimtmetis sūnus. Todėl toks numanomas filme tėvo ir sūnaus suartėjimas.
„Šefas ant ratų“ primena senus sovietinius filmus, teigusius, kad svarbu kiekvieną darbą atlikti gerai ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Tą patį teigia ir Favreau, kuris padeda savo Karlui suprasti, kad galima didžiuotis ir sumuštiniu, jei jis pagamintas nuoširdžiai. Žodžiu, „valgis – tai šis tas daugiau nei valgis“, bet šeštadienio vakarui toks filmas tinka.
Trečiadienį atidarytas kino festivalis „Nepatogus kinas“. Jo programoje daug pasaulyje pripažintų ir apdovanotų dokumentinių filmų. Šiemet festivalio naujovė – konkursinė programa. Joje bus parodytas ir rusų režisierės Alinos Rudnickajos filmas „Kraujas“ („Krov’“, 2013). Filmo premjera įvyko pernai, garsaus dokumentininko Vitalijaus Manskio įkurtame Maskvos „Artdokfest“, kur „Kraujas“ laimėjo Didįjį prizą. Tada ir prasidėjo filmo kelionė po svarbiausius dokumentinio kino festivalius. Pateikiame kelis rusų kritikių atsiliepimus apie filmą.
Moters žvilgsnis geriau tinka dokumentiniam kinui apie mūsų tėvynę: moterys drąsesnės, bet ir gailestingesnės, jos nebijo blaiviai žiūrėti į visą tikrovės bjaurastį, o kartu yra pasirengusios užjausti žmones. (...)
Automobilis su keliomis medicinos seserimis važinėja blogais Rusijos keliais, rinkdamas donorų kraują, kuris toks būtinas didelio miesto ligoninėms. Mažuose miesteliuose jų jau laukia, žmonės stovi eilėse, jaudinasi, ar galės atiduoti savo 450 miligramų kraujo, už kuriuos gaus 850 rublių. Tai dideli pinigai tiems, kas gyvena iš trijų tūkstančių pensijos, iš nereguliariai gaunamo atlyginimo.
Šeštadienį paskelbti 30-ojo tarptautinio Varšuvos kino festivalio laureatai. Tarptautinio konkurso Didžiuoju festivalio prizu „už daugiamatę naraciją ir subtilų naudojimąsi juoduoju humoru“ apdovanotas kinų režisieriaus Xin Yukun filmas „Karstas kalnuose“ („Binguan“). Tai pasakojimas apie tris personažus, kuriuos sujungė atsitiktinė žmogžudystė. Vienas iš trijų – jaunuolis, nebegalintis pakęsti kiekvieną jo žingsnį kontroliuojančios šeimos. Kai vaikinas užmuša vietinį banditą, netikėtai susipina jo ir tėvo likimai. Kitas filmo personažas – moteris, kuri daugelį metų buvo namų prievartos auka. Žinia apie nekenčiamo vyro mirtį ją užklumpa planuojant žmogžudystę. Savo vaidmenį šioje istorijoje turi ir garbingas kaimelio bendruomenės vadovas. Jis planuoja išeiti į pensiją, bet sūnaus nusikaltimas įtraukia vyrą į įvykių sūkurį.
Apdovanojimą už geriausią režisūrą pelnė kroatų režisierius Ognjenas Svilicićius. Jo filmas „Tokios taisyklės“ („Takva su pravila“) pasakoja apie paauglio, kurį bendraamžiai sumušė Zagrebo priemiestyje, šeimą. Vaikinas atsiduria ligoninėje, jo laukia sunki operacija, jo tėvai – palikti likimo valiai, nes policija nenori tuo užsiimti.
Savo elektroninį paštą galiu pasiekti tik per vieną populiarų tinklalapį. Kol paštas atsidaro, spėju perskaityti kelias antraštes. Iš jų susidariau įspūdį, kad visi (ar bent jau visos) pas mus nori būti (arba jau yra) sekso simboliais. Kvailiau už šitą žodžių derinį skamba tik „medaus kopinėjimas“, turint omenyje medaus mėnesį (juk Lietuvoje daug „žvaigždžių“ ir šiaip turtuolių, kurie privalo pasidalyti džiaugsmu su tauta). Perskaitęs kažkodėl iškart įsivaizduoju jaunavedžius, kurie rytą, kaip Franzo Kafkos „Metamorfozės“ herojus, atsibunda vabzdžiais.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip mūsų žiniasklaida aprašytų Jonathano Glazerio filme „Po oda“(TV1, šįvakar, 17 d. 22.40) rodomus įvykius, jei jie vyktų Lietuvoje. Venecijos kino festivalyje rodytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Scarlett Johansson, be abejo, gera dovana snobams. Filmas nukels į Škotiją, kurios tapybiškų peizažų fone ir rutuliojasi keisti įvykiai. Johansson herojė Laura, kuri yra ateivė, važinėja Škotijos, filme vaidinančios sąvoką „niekur ir niekada“, keliais, sutinka pavėžėti vienišus vyrus, o paskui nudiria jiems odą. Žudymo procesą Glazeris paverčia vaizdo instaliacijomis, kuriose nusirenginėjantis vyras po truputį grimzta į kažką juoda. Regis, režisierius nori, kad žiūrovas panašiai grimztų į meniškus jo filmo vaizdus ir grimzdamas mąstytų apie žmogaus kūną ir žmogiškumą, kuriuos nori perprasti filmo herojė. Tačiau banalybė negali priversti mąstyti, greičiau atvirkščiai, ji sukelia panašią reakciją, kaip Laurai – pigus žmonių maistas.
Spalio 22–30 d. su šūkiu „Filmai suaugusiems“ į kino ekranus sugrįžta „Nepatogus kinas“. Aštuntąjį kartą vyksiančio tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio programoje – pusšimtis filmų, susitikimai su vienuolika užsienio svečių ir staigmena patiems dokumentinio kino kūrėjams. Kaip ir kasmet – festivalio durys lieka plačiai atvertos visiems, nes pačiam žiūrovui palikta spręsti, kiek verta mokėti už bilietą.
„Šūkis „Filmai suaugusiems“ puikiai atspindi mūsų festivalio koncepciją. Būti suaugusiam visų pirma reiškia nebijoti pažvelgti realybei į akis, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta aplink tave. Ir visiškai nesvarbu, ar tau trylika, ar šešiasdešimt penkeri. Tai asmeninės brandos, o ne metų klausimas“, – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.
14-osios lenkų kino savaitės viešnia – kino ir teatro aktorė Krystyna Janda. Jos filmų retrospektyvą rodys Vilniaus kino teatrai „Skalvija“ ir „Pasaka“. Spalio 20 d. 18 val. aktorė susitiks su žiūrovais kino teatre „Pasaka“, kur bus rodomas filmas „Dekalogas II“. Spalio 21 d. 18.30 Nacionaliniame dramos teatre ji vaidins monospektaklį „Danuta W.“. Po spektaklio įvyks susitikimas su aktore ir su Danuta Wałęsa, pagal kurios knygą jis ir sukurtas.
Krystyna Janda kine debiutavo 1976-aisiais, Andrzejaus Wajdos filme „Žmogus iš marmuro“ suvaidinusi tiesos ieškančią, nervingą kino režisierę Agniešką. Matyt, šis įsimintinas debiutas lėmė, kad, nepaisant dešimčių sėkmingų vaidmenų teatre ir kine, tarp jų ir Kanų geriausios aktorės apdovanojimą atnešusio Ryszardo Bugajskio filmo „Tardymas“, bendradarbiavimo su iškiliais lenkų ir užsienio režisieriais, Janda pirmiausia laikoma Wajdos aktore.
Retrospektyvos programoje – du Wajdos filmai. Tai 1981 m. sukurtas „Žmogus iš geležies“, kuriame Agnieška – jau „Solidarumo“ aktyvisto Maciejaus Tomčako žmona. Veiksmas perkelia į 1980-ųjų Gdanską, kur laivų statykloje vyksta darbininkų streikas. Iš streiko komiteto vadovų išsiskiria Maciejus (Jerzy Radziwiłowicz). Radijo žurnalistas Vinkelis (Marian Opania) gauna užduotį sukurti Tomčaką kompromituojantį reportažą. Žurnalistas sužino, kad vyro tėvas buvo pokario darbo spartuolis Birkutas (filmo „Žmogus iš marmuro“ herojus). Vinkelis susitinka ir su Agnieška, uždaryta areštinėje už paramą streikui. Ji pasakoja apie savo santuoką ir bando įtikinti žurnalistą, kad darbininkai yra teisūs.
Filmas buvo kuriamas tada, kai Gdanske vyko realūs įvykiai. Nusitrynusios tikrovės ir fikcijos ribos padarė didžiulį įspūdį Kanų žiūrovams. Slapta į festivalį atvežtas filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“.
Tikri įvykiai susilieja su pramanytais ir 2009 m. Wajdos sukurtuose „Ajeruose“. Janda tapo tikra šio filmo bendraautore. Aktorės vyras operatorius Edwardas Klosińskis mirė 2008-ųjų sausio 5 dieną, šeštadienį. Apie šią dieną aktorė pasakoja filme. Ji prisimena, kaip sužinojo apie vyro ligą, apie viltį, naktines keliones į ligoninę, apie tai, kaip maitino vyrą šaukšteliu ir kaip jis mirė tarp dviejų sriubos gurkšnių. Per filmo premjerą ji kalbėjo: „Artimiausio žmogaus mirtis keičia visiškai viską“.
Tarptautinio Berlyno kino festivalio rengiama Europos kino mugė (European Film Market – EFM) – viena svarbiausių ir didžiausių kino pramonės platformų pasaulyje. EFM vadovai stebi pasaulinio kino permainas, tad, matyt, neatsitiktinai 2015-ųjų vasarį mugė suteiks galimybę pristatyti, parduoti ir pirkti naujus televizijos serialus, kurie tapo neatsiejama audiovizualinės kultūros dalimi. Ta proga viena diena pailgės ir pati mugė, o televizijos kūrėjai dalinsis savo patirtimi ir tradiciniame Berlyno jaunųjų talentų susitikime. 2015-aisiais mugėje daugiausia dėmesio numatoma skirti aukštos kokybės serialams iš Šiaurės Amerikos bei Europos – Skandinavijos šalių, D. Britanijos ir Vokietijos.
Šį pirmadienį prancūzų režisierius Jacques’as Audiard’as („Pranašas“, „Rūdys ir kaulai“) pradėjo filmuoti „Erran“ – filmą apie kultūrų susidūrimo sukeltą šoką. Septintojo Audiard’o filmo pagrindu tapo 1721 m. Montesquieu parašyti „Persiški laiškai“, tiksliai apibūdinę Prancūzijos visuomenės būseną prieš Revoliuciją. „Erran“ veiksmas vyksta mūsų laikais: herojus yra tamilų kovotojas iš Šri Lankos. Prancūzijoje šis politinis pabėgėlis dirba kiemsargiu viename Paryžiaus priemiesčių. „Erran“ tema – šokas, kurį sukelia filmo herojui akistata su kitokia kultūra, ir jo akimis pamatyta šiuolaikinė prancūzų visuomenė. Gali būti, kad filmą rodys Kanų kino festivalis, nes filmavimo pabaiga numatyta gruodžio 19 dieną.
Aktorius Daniel AuteuilKadras iš filmo „Kinas apie Aleksejeva“Režisierius Emiras KusturicaAktorė Carice van HeutenRežisierė Leni RiefenstahlAktorius Anthony Mackie
