Kinas
Jonas Ūbis
Reportažai iš pasaulio pabaigos
Krėsle prie televizoriaus
Živilė Pipinytė
Iš kukurūzų lauko į begalinę tuštumą
Nauji filmai – „Tarp žvaigždžių“
Živilė Pipinytė
Netvarios tikrovės atspaudai
Iš kino kritiko dienoraščio
Žydų religinėje tradicijoje žodis „gett“ reiškia skyrybas, kurias turi patvirtinti rabinų teismas. Tačiau tai įvyks tik po to, kai vyras ištars atitinkamą formulę. Sesers ir brolio Ronit ir Shlomio Alkabetzų filmas „Getas. Vivianos Amsalem teismas“, nors ir rodo specifišką, iš pirmo žvilgsnio lietuviui egzotišką situaciją, iš tikrųjų nėra skirtas tik Izraelio žiūrovams. Kuo giliau filmo eigoje pasineri į tą, regis, niekad nepasibaigsiantį viešą prieš rabinus vykstantį santykių aiškinimąsi, tuo labiau supranti, kad „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ – ne tik apie penkerius metus sprendimo laukiančią Vivianą (ją vaidina pati režisierė). Tai pasakojimas apie stiprią moterį, kuri nori būti laisva, pati rinktis gyvenimo būdą, draugus ir atsakomybę, bet priversta gyventi patriarchališkoje aplinkoje. Visas veiksmas sutelktas ankštame rabinų teismo kambaryje, todėl nuo pat pirmų filmo akimirkų esi priverstas įsiklausyti į kiekvieną personažų repliką, žvilgsnį, gestą. Per tuos metus, kol Viviana, o paskui net ir rabinai bando įtikinti užsispyrusį Elišą skirtis, prieš akis praslenka spalvinga abiejų sutuoktinių giminaičių, kaimynų galerija, vienas po kito atsiveria Vivianos ir Elišos nesusikalbėjimo sluoksniai, charakteriai, troškimai. Filmas minimalistiškas, bet tai tik parodo, kad turint originalų sumanymą, talentingus aktorius ir tikrą, skausmingą problemą galima ir viename kambaryje sukurti kokybišką, universalios ištarmės kiną.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Gražina Arlickaitė
Nekalbaus jaunuolio interviu
„Scanorama“ paminės „Trijų dienų“ autoriaus Šarūno Barto jubiliejų
Jonas Ūbis
Leiskime jiems pailsėti
Krėsle prie televizoriaus
Praėjo tik dvidešimt penkeri metai, ir Berlyno siena įgijo legendos bruožų. Apie ją kuriami filmai, rašomi prisiminimai, saugomos simboliškos su siena susijusios vietos. Vokiečių sociologai tvirtina, kad kasmet vis daugiau žmonių liudija pasipriešinimą režimui, kuris, būkime sąžiningi, Vokietijos demokratinėje respublikoje (VDR) tikrai nebuvo stiprus. Tačiau žmogaus atmintis linkusi viską padidinti, ypač jei tai susiję su savęs pateisinimu. Šį reiškinį ne pirmus metus galima stebėti ir pas mus: dabar dauguma lietuvių įsitikinę, kad kovojo prieš sovietų valdžią. (Kai kurie, beje, su ja, tiksliau, su Žaliojo tilto skulptūromis, kovoja iki šiol.)
„7md“ inf.
Režisieriai apie „Scanoramos“ filmų herojus
Ieva Kotryna Skirmantaitė
Žvilgsnis į gyvenimą pro skalbyklos duris
Pokalbis su „Nepatogaus kino“ festivalio laureatu
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Kasmet skiriamas Europos kino akademijos apdovanojimas už gyvenimo indėlį šiemet bus įteiktas prancūzų režisierei Agnès Varda. Naujosios bangos senele juokais vadinama kūrėja didžiajame kine debiutavo 1954 m. filmu „La Pointe Courte“, kuris numatė būsimų kino permainų stilių. Jau 6-ajame dešimtmetyje ji pasirinko savitą kelią ir iki šiol kuria įvairaus metražo vaidybinius, dokumentinius, eksperimentinius filmus, kartais viename kūrinyje suliedama visas kino rūšis. Varda filmai tiksliai išsaugo užfiksuoto laiko dvasią, juk neatsitiktinai į kiną ji atėjo iš fotografijos. 1961 m. pasirodęs Varda filmas „Kleo nuo 5 iki 7“ iki šiol yra vienas Naujosios bangos grynuolių. Režisierė atvira pasauliui ir savo artimiesiems. Filmuose ji užfiksavo Juodųjų panterų judėjimo pradžią, kūrė pirmuosius prancūzų feminisčių kino manifestus, įamžino savo vyro – režisieriaus Jacques’o Demy vaikystės prisiminimus ir skyrė filmą kino šimtmečiui. Varda filmai pelnė Berlyno „Sidabrinį lokį“ („Laimė“, 1965), Venecijos „Auksinį liūtą“ („Be stogo ir teisės“, 1985), Europos kino akademijos apdovanojimą („Rinkėjai ir rinkėjos“, 2000), Prancūzų kino akademijos „Cezarį“ („Agnès paplūdimiai“, 2008), Kanų kino festivalio Garbės „Aukso karietą“, Garbės „Cezarį“ ir Lokarno kino festivalio apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus. Varda yra surengusi parodų Venecijoje, Paryžiuje, Los Andžele.
Jonas Ūbis
Vėlinių egzorcizmai
Krėsle prie televizoriaus
Šį savaitgalį vieni lankys kapines, kiti džiaugsis Helovinu. Panašiai ir mūsų televizijos – LRT rodys daug memorialinių laidų ir šeštadienį (lapkričio 1 d. 15 val.) transliuos mišias iš Antakalnio kapinių, kitos pažers daugybę siaubo filmų ir pasakojimų apie žudikus maniakus. Dalis pastarųjų filmų siužetų jau perkelia į internetą: Stepheno T. Kay’aus „Internetinis žudikas“ (TV1, 2 d. 22.45), Gregory Hoblito „Nesusekamas“ (TV3, 1 d. 23.40), Aarono Harvey’aus „Be kompromisų“ (LNK, 2 d. 00.05). Tačiau nė vienas iš šių filmų nepralenks Davido Fincherio „Zodiako“ (TV1, šįvakar, 31 d. 22.45). Pasakojimas apie Zodiaku pasivadinusį realų žudiką, kuris per dvidešimt metų šiurpino San Fransiską ir žaidė žiaurius žaidimus su žurnalistais bei policininkais, filme peržengia detektyvinio trilerio ribas. Trys filmo herojai – detektyvas, žurnalistas ir karikatūristas, kuriuos suvaidino Jake’as Gyllenhaalas, Markas Ruffalo ir Robertas Downey’s jaun., tampa žudiko paieškų įkaitais. Fincheris „Zodiake“ perkūrė žanro taisykles – jis dokumentiškai tiksliai parodė jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešusį tyrimą, abejodamas, ar tiesa neįmanoma, ar jos paieškos netampa tiesiog apsėdimu.
