Kinas

Televizijose kaip ir kino teatre – dauguma filmų amerikietiški. Kitaip nei lietuviai, kurie komerciniu kinu laiko tik kvailus filmus kvailiems žiūrovams (nes yra įsitikinę, kad tokių – dauguma), amerikiečiai aštrias, socialines ir politines temas sugeba perkelti į filmus, kurių tikrai nepavadinsi arthouse. Tokie filmai vis primena apie vertybes ir moralines nuostatas, be kurių žmonės negalėtų gyventi. Šis amerikiečių kino užsispyrimas vertas pagarbos.

TV3 šįvakar (28 d. 22.40) primins Kathryn Bigelow filmą „Taikinys Nr. 1“ (2012) apie Osamos bin Ladeno paieškas, kurios sėkmingai baigėsi 2011-ųjų gegužę (beje, režisierė pranešė kursianti filmą vos po poros dienų). Didžiausio žmonijos priešo paieškų koordinatorė – trapi moteris Maja (Jessica Chastain). Teroristo paieškų operacija – visas moters gyvenimas, todėl ji nenori taikstytis su savo kolegomis – CŽV biurokratais, bet liudininkų kankinimas, regis, jai visai priimtinas, nes taip galima greičiau pasiekti rezultatą. Bigelow neidealizuoja specialiųjų tarnybų, bet karas yra karas. Kad galiausiai monstrą suranda moteris – taip pat svarbu, juk filmo herojai vyrai į Mają žiūri iš aukšto, kaip, matyt, į režisierę žiūrėjo Holivudo vyrai, kol ji gavo „Oskarą“.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-28 | Kinas | Rodo TV

Živilė Pipinytė

Skrajojimai po prisiminimų laukus

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Šiųmetinės „Scanoramos“ lietuviškų dokumentinių pilnametražių filmų premjeros gana tiksliai diagnozuoja lietuvių kino būseną. Jis blaškosi tarp originalios, kadaise būtent su lietuvių dokumentiniu kinu tapatintos estetikos ir labiau mūsų laikams suprantamos poetikos, žvalgosi į pasaulines madas, ieško naujų herojų ir naujų istorijų.

Pasirinkęs krikščioniško krikšto temą, Audrius Stonys „Avinėlio vartuose“, regis, norėjo grįžti į tuos laikus, kai lietuvių dokumentinis kinas kūrė giliamintiškas ir poetiškas metaforas. Sumanytas kaip kelionė prie vieno svarbiausių sakramentų šaknų, filmas, deja, daugiažodžiauja net ir vaizdais. Filme gausu šventyklų – pačių seniausių ir žemaitiškų, dvasininkų – stačiatikių ir katalikų, tikinčiųjų – įvairių rasių, lyčių, odos spalvos, amžiaus. Daug nuorodų į krikščionišką kultūrą – aramėjų kalba giedama giesmė, virpanti žvakės liepsna, klasikiniai paveikslai, bažnyčių interjerai... Regis, tie vaizdai turi padėti pasijusti svarbaus įvykio – krikšto epicentre. Bet susidūrimas su esminiais būties klausimais, kuriuos simbolizuoja krikštas, neįvyksta. Įtariu, taip atsitiko todėl, kad atsivėrimas krikštui yra stebuklas, kurio negalima numatyti, o gal net ir užfiksuoti. Todėl sumanytos kaip labai svarbios filmui lietuvių vaikų krikšto scenos pirmiausia dvelkia pigiu mėgėjišku spektakliu, kurių veikėjai – kunigai, vienuoliai, krikštijamųjų šeimų nariai – vaidina prastai, o krikštijamieji nelabai suvokia, kas vyksta iš tikrųjų, tačiau bent nevaidina „dvasingų“. Užtat tai leidžia operatoriui Laisvūnui Karveliui nufilmuoti daug „poetiškų“, saldžių kadrų.

tė, Meistras ir Tatjana, Vitas Luckus, Tatjana Luckienė-Aldag, Antanas Sutkus

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-27 | Kinas

Elena Jasiūnaitė

Už banalybės ribų

Nauji filmai – „Pakeliui“

Kartais susimąstau, kokį epitetą reikėtų pritaikyti Lietuvos kino pasaulį reguliariai užgriūnančių valentinų, žmonų, blindų ir geriau meluojančių moterų gamintojams, nes vadinti juos kūrėjais sunku. Būtų galima (gražiai) juos apibūdinti žodžiais „banalybės meistrai“, bet iki meistrystės jiems dar toli. O dėl banalybės... Panašu, kad dominuojanti filmų gamybos įmonė „Tauras Films“ kirviu jau prakirto banalybės dugną ir atvėrė skylę į naujas begalinio primityvo erdves. Vietos čia užteks visiems norintiems. Ilgam. Belaukdama seanso ir žiūrėdama naujų filmų anonsus mačiau, kad įmonė jau nusičiupo ir sausio 13-osios temą. Neabejoju, kad bus dar vienas patriotizmą skatinantis nacionalinis šedevras. Juk svarbiausia – kad liaudis eitų.

Žiūrėdama į ekrane šmėžuojantį naują gaminį „Pakeliui“ (Lietuva, 2014) bandžiau sugalvoti nors vieną priežastį, dėl kurios kažkas turėtų norėti jį pasižiūrėti. Sugalvojau vieną – moterys turbūt eis pamatyti pagrindinio vaidmens atlikėjo Manto Jankavičiaus. Man jis nepatinka. Todėl per peržiūrą beliko svarstyti, kodėl akivaizdžiai savo verslumu įtikėję pagrindiniai filmo gamintojai – istorijos autorius (ne scenaristas) bei prodiuseris Žilvinas Naujokas ir režisierius Ričardas Marcinkus – laiko Lietuvos žiūrovus visiškais idiotais.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-26 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį Bydgoščiuje (Lenkija) baigėsi „Camerimage“ – festivalis, kuriame vertinami operatoriai. Šiemet jo apdovanojimai atiteko operatoriams, mokantiems kurti metaforas. Svarbiausiu festivalio prizu „Auksinė rupūžė“ šiemet apdovanotas rusų operatorius Michailas Kričmanas, nufilmavęs Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“. Šis filmas jau yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų. Rusija filmą šiemet pristatė „Oskarui“.

Kričmanas yra savito Zviagincevo stiliaus bendraautoris – kartu jie kūrė „Sugrįžimą“, „Išnykimą“, „Jeleną“. Zviagincevas mano, kad „Kričmano akys mato tai, kas nematoma“. Pats Kričmanas yra sakęs, kad operatoriumi nutarė tapti pamatęs Dariuso Kjondji nufilmuotą Davido Fincherio filmą „Septyni“. „Leviatanas“ kurtas Kolos pusiasalyje, kai naktis ten truko tris valandas. Filme dominuoja pilka ir žydra spalvos.

Kričmanas dirba su Vera Storoževa, Pavelu Lunginu, Aleksejumi Fedorčenka, šiemet „Scanoramos“ žiūrovai galėjo matyti jo nufilmuotą Liv Ullmann „Freken Juliją“.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-24 | Kinas | Trumpai

Dalius Jonkus

Įkūnytas laikas ir akimirkos grožis

Nauji filmai – „Vaikystė“

Žinomas JAV nepriklausomas režisierius Richardas Linklateris sukūrė subtilų filmą apie vaiko brendimą ir tapimą jaunuoliu. Istorija, kurią pasakoja „Vaikystė“ („Boyhood“, JAV, 2014) labai paprasta. Meisonas (Ellar Coltrane) gyvena su išsiskyrusia mama (Patricia Arquette) ir seserimi Samantha (Lorelei Linklater). Taip pat jis nuolat bendrauja su tėvu (Ethan Hawke). Daugiausia dėmesio režisierius filme skiria personažų tarpusavio bendravimui. Dialogai atskleidžia, kaip keičiasi vaikų ir vėliau paauglių rūpesčiai. Svarbi ir suaugusiųjų brendimo ar senėjimo tema. „Vaikystė“ primena tradicines istorijas apie savęs paieškas. Tačiau filmas labai paveikus.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-21 | Kinas

Jonas Ūbis

Pasikalbėkite su šaldytuvu

Krėsle prie televizoriaus

Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-21 | Kinas | Rodo TV

Gediminas Kukta

Atsitiktinis neišvengiamas nuopuolis

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Rubenas Östlundas – konceptualus kūrėjas. Jau pirmuose trumpametražiuose filmuose bei jį išgarsinusiuose ir savo pavadinimu programiniuose „Atsitiktinumuose“ autorius demonstravo, kad tradicinės pasakojimo formos – ne jam. Jis nepasitikėjo linijiniu pasakojimu, laužė jį ir fragmentavo, tarsi klausė, kas kine priimta ir galima, o kas ne. Vaizdai atrodė užfiksuoti tarp kitko, lyg pastebėti paslėptos kameros akies. Režisierius specialiai nukreipdavo objektyvą taip, kad ekrane matytųsi pusė personažo veido, arba taip, kad kadro erdvę užimtų tik bato kulniukas ar kokia nors atsitiktinė detalė. Buvo juntama distancija su filmuojamu objektu ir atsainus nesuinteresuotumas, bet už viso šio formalizmo – išgryninta idėja ar sąvoka.

Tai juntama ir naujausiame, šiemet Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatytame filme „Force majeure“ (Švedija, Danija, Prancūzija, Norvegija, 2014), kurį dalis užsienio kritikų pavadino geriausiu festivalio filmu, stipresniu net už daugelį konkursinės programos kūrinių. Nors šaltas autoriaus žvilgsnis išlieka, iš pradžių filmas kiek glumina nulaižytu tvarkingumu ir tobulais kadrais. Pripratusiam prie režisieriaus žaidybiškų kameros kampų tokia kadro simetrija, švara ir dermė (net spalvinė) atrodo kaip mažytė išdavystė. Tačiau greitai supranti jo intencijas. Monumentalios snieguotos Prancūzijos Alpės ir patogūs viešbučio interjerai – puikus fonas papasakoti vienos idealios šeimos tylaus nuopuolio istorijai.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-19 | Kinas

Irena Alperytė

Kas padaro kiną vertybe

Pokalbis su režisiere ir prodiusere Digna Sinke

Dignos Sinke „Po signalo“ – vienas neįprasčiausių „Scanoramos“ filmų. Jame susipina „grynas“ dokumentinis vaizdas ir visiškai „aktoriniai“ balsai. Girdime paliktas atsakiklio žinutes, įrašytas mobiliajame telefone kažkokiam nežinomam asmeniui Onno. Kamera fiksuoja dokumentiškai nufilmuotas vietas – pradedant automobilių aikštele greta kažkokio biuro ir baigiant palmių apsuptu Ramiojo vandenyno paplūdimiu. Jos tiesiogiai nežymi veiksmo vietos, bet yra fonas. Sužinome, kad nuo tada, kai paslaptingasis Onno laimėjo prestižinę premiją, jo pėdsakai dingo. Jis neatsako į balso pašto žinutes, nepasirodo svarbiame susitikime verslo sandoriui su japonais sudaryti, nesusitinka su mergina, nepasveikina tėvo gimtadienio proga, nenuperka motinai obuolių pyrago. Laikas bėga, bet Onno neatsiranda ir niekas nesupranta, kur ir kodėl jis dingo. Mes nieko nežinome nei apie herojų, nei apie jo gyvenimą. Stebime ir klausomės metus trunkančios istorijos: pyktis, apmaudas, neviltis ir galų gale – skambinančiųjų susitaikymas su faktu. Pabaigoje mergina taip pat išvyksta, prieš tai (tarsi žiūrovams) pranešdama, kad Onno kredito kortelė aktyvi ir yra vilties, kad jis kažkur yra. Galbūt tai dar ne pabaiga? Filmas palieka keistą įspūdį, išeini iš salės apimtas kažkokio liūdesio – juk dažnai ir mes ištisus metus gyvename tik žinutėmis ir monologais.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-18 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

2015-ųjų vasario 6 d. prasidėsiantis Tarptautinis Berlyno kino festivalis paskelbė retrospektyvos temą. Ji vadinsis „Glorious Technicolor. From George Eastman House and Beyond“ ir bus skirta spalvoto kino atsiradimo JAV šimtmečiui. Retrospektyvą sudarys apie 30 „Technicolor“ technologija sukurtų filmų, dauguma iš jų – restauruoti. Retrospektyva apims „Technicolor“ pradžią 1915 metais, 4-ojo dešimtmečio bandymus ir pristatys iki 1953-ųjų, kai spalvotas kinas galutinai įsigalėjo JAV, sukurtus filmus. Bus parodyti ir šeši šia technologija sukurti britų filmai.

„Technicolor“ technologija niekad nebuvo siejama su vienu stiliumi ar žanru, tačiau labiausiai ją pamėgo melodramų, miuziklų ir nuotykių filmų kūrėjai. Retrospektyvos programoje bus pristatyti įvairūs filmai: Richardo Boleslawskio melodrama „Alacho sodai“ (1936), George’o Sidney’aus „Trijų muškietininkų“ (1948) ekranizacija, Victoro Flemingo miuziklas „Ozo šalies burtininkas“ (1936), Howardo Hawkso komedija „Džentelmenai renkasi blondines“ (1953), Johno Fordo vesternas „Ji ryšėjo geltoną juostą“ (1953) ir daug kitų. Retrospektyva rengiama kartu su Vokiečių kinemateka, Modernaus meno muziejumi (MoMA) bei Austrijos kino muziejumi, todėl ji bus pakartota Vienoje (2015 balandį) ir Niujorke (2015 m. vasarą). Specialiai retrospektyvai bus išleista knyga „Glorious Technicolor“.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-17 | Kinas | Trumpai

Ieva Kotryna Skirmantaitė

Stiprusis angelas Baalas

Rodo „Scanorama“

Pagal to paties pavadinimo Bertolto Brechto pjesę sukurtas Volkerio Schlöndorffo „Baalas“ buvo nufilmuotas 1969 m., tačiau, dramaturgo žmonai paprieštaravus, taip ir nepasirodė ekranuose. Jai mirus, visos teisės atiteko dukrai, kuri palaikė mamos norą. Tik 2011 m. dukra sutiko išleisti filmo DVD, grįsdama tai Rainerio Wernerio Fassbinderio, kuris čia atlieka pagrindinį vaidmenį, žymumu. Šiais metais parodytas Berlinalėje, filmas atkeliavo ir į „Scanoramą“.

Mitologijoje Baalas yra kanaaniečių dievas, tačiau Senajame Testamente Baalas laikomas netikru dievu, tikrojo judėjų Dievo priešu. Senieji dievai judėjams asocijavosi su ištvirkimu ir orgijomis. Brechto pjesėje Baalas yra pasileidęs, girtuokliaujantis poetas. „Asocialus, bet gyvenantis asocialioje visuomenėje“, – teigia Brechtas. Svarbu, kad filme Baalą vaidina Fassbinderis. Tada dar tik debiutuojančio, režisieriaus anarchisto gyvenimas turėjo daug sąsajų su Baalu. Filmas sudarytas iš epizodų, vaizduojančių atskirus veikėjo gyvenimo etapus. „Baalo“ stilių gana smarkiai nulėmė Brechto tekstas, juolab kad jis buvo rašytas teatrui.

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1101), 2014-11-14 | Kinas

Kinas

Filmai užsispyrėliams

Skrajojimai po prisiminimų laukus

Už banalybės ribų

Kino naujienos trumpai

Įkūnytas laikas ir akimirkos grožis

Pasikalbėkite su šaldytuvu

Atsitiktinis neišvengiamas nuopuolis

Kas padaro kiną vertybe

Kino naujienos trumpai

Stiprusis angelas Baalas