Kinas

Šventės neišvengiamai artėja, o dovanų vis dar stinga. „7md“ rekomenduoja – geriausia dovana bus filmas, juolab kad šį rudenį jau pasirodė Jimo Jarmuscho „Išgyvens tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, JAV, 2013) DVD. Filmas pas mus taip ir nebuvo išleistas į ekranus, jį galėjo pamatyti tik „Scanoramos“ žiūrovai, o jie prisimena sausakimšas sales, bet neabejojame, kad Lietuvoje Jarmuscho gerbėjų – nepalyginti daugiau. Pateikiame Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-18 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį Rygoje vyko iškilminga Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija, kurioje paaiškėjo geriausi 2014 m. filmai ir kūrėjai. Šiemet juos rinko per 3 tūkstančius akademijos narių.

Geriausiu 2014 m. filmu tapo „Ida“. Šis filmas sulaukė daugiausiai apdovanojimų: už režisūrą Pawełui Pawlikowskiui, už geriausią scenarijų Pawełui Pawlikowskiui ir Rebeccai Lenkiewicz, Łukaszas Żalis ir Ryszardas Lenczewskis pelnė Carlo Di Palma prizą geriausiam operatoriui. „Ida“ taip pat laimėjo žiūrovų simpatijų prizą, jo rinkimuose dalyvavo ir „7md“ skaitytojai.

Geriausia Europos komedija išrinktas italų filmas „Mafija žudo tik vasarą“ („La Mafia uccide solo d’estate“), rež. Pierfrancesco Diliberto. FIPRESCI prizu „Europos atradimas 2014“ už geriausią debiutinį filmą apdovanotas Miroslavo Slapošpickio filmas „Gentis“ („Plemia“).

Geriausiu Europos dokumentiniu filmu tapo Marco Brauderio „Visatos valdovas“ („Master Of Universe“), animaciniu pilno metražo filmu – „Laimės menas“ („L’arte della felicita“, rež. Alessandro Rak), trumpo metražo filmo kategorijoje nugalėjo Unos Gunjak „Viščiukas“ („The Chicken“).

Geriausios Europos kino aktorės apdovanojimas įteiktas Marion Cotillard, suvaidinusiai pagrindinį vaidmenį filme „Dvi dienos, viena naktis“. Geriausiu aktoriumi tapo Timothy Spallas už vaidmenį filme „Ponas Terneris“ („Mr. Turner“).

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-15 | Kinas | Trumpai

Krzysztofas Warlikowskis Lukaszo Barczyko filme „Italiani“

Kadras iš Andrzejaus Zulawskio filmo „Ištikimybė“

Mantė Valiūnaitė

Pažangi senatvė

Nauji filmai – „Amžinai stilingos“

Debiutiniame Linos Plioplytės filme „Amžinai stilingos“ („Advanced Style“, JAV, 2014) Niujorko gatvės rodomos kaip podiumas damoms, nežadančioms išsižadėti savo stiliaus. Filmas kalba būtent apie individualų stilių ir jo svarbą. Dar apie madą, tinklaraštininkus ir senėjimo procesus. Bet svarbiausia – apie veržlumą ir energiją, nepaisant nieko.

Lina Plioplytė pradėjo kaip žurnalistė, vėliau pasiėmė kamerą ir ėmė kalbinti jai įdomius žmones. Dabar ji taip pat kuria muzikinius klipus ir reklaminius trumpametražius filmus kompanijoms „Urban Outfiters“, TOD’s ir kitoms. Susidomėjimas mada, matyt, ir suvedė Plioplytę su tinklaraštininku ir fotografu Ari Sethu Cohenu. Pastarasis kaip tik tada ėmė fotografuoti Niujorko gatvėse stilingas damas, kurioms per penkiasdešimt. Originalus filmo pavadinimas „Advanced Style“ pakartoja jo tinklaraščio pavadinimą ir išleistą nuotraukų albumą. Gaila, kad lietuviškas variantas prarado originale akivaizdžią nuorodą į pažangą. Žmogus, kurio anglų kalbos lygis nusakomas kaip pažangus (advanced), juk nebus vadinamas amžinu anglakalbiu. Nors gal nuoroda į amžinumą čia ir nėra iš piršto laužta.

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1105), 2014-12-12 | Kinas

Jonas Ūbis

Pabaigos šviesa

Krėsle prie televizoriaus

Ilgai buvusi pamiršta, paskutiniais XX a. dešimtmečiais Camille Claudel tapo romantiško mito apie pamišusius menininkus dalimi ir feminisčių įrodymu, kad moterys iš meno istorijos buvo trinamos. Prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paulio Claudelio vyresnioji sesuo Camille gimė 1864 metais. Ji buvo Auguste’o Rodino mokinė ir mylimoji, bet paliko jį po penkiolikos metų, kad pasišvęstų menui. Išsigandusi dailininkės keistenybių, 1913 m. šeima uždarė ją į vienuolių globojamą psichiatrinę ligoninę Prancūzijos Pietuose. Iš ten Claudel nebesugrįžo ir mirė nuo bado (kaip ir dauguma to meto panašių įstaigų gyventojų) 1943 metais. Dar gyva būdama palikta artimųjų, dailininkė nesulaukė jų dėmesio ir po mirties, todėl buvo palaidota bendrame kape. (Beje, kai Claudel atsidūrė gydykloje, Rodinas ėmėsi supirkinėti visas jos skulptūras.)

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1105), 2014-12-12 | Kinas | Rodo TV

Aistė Račaitytė

Kaip patenkinti sinefilą

Įspūdžiai iš Trijų žemynų festivalio Nante

Luaros upės slėnyje, Prancūzijos vakaruose, įsikūręs Nantas XVIII a. buvo svarbiausias uostas Atlanto pakrantėje, jungęs Vakarų Afriką su Europa. Į jį iki pat XIX a. pradžios iš Pietų plaukė laivai, pilni vergų, cukraus ir visokių kitų gėrybių. Simboliška, kad jame jau 36 metus vykstantis Nanto Trijų žemynų kino festivalis (Festival de 3 continents), rodantis filmus iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos, imperializmo pasaulį saisčiusias grandis atkuria jau visai kitokia forma.

Festivalio ašis – konkursinė programa, kurioje dėl „Montgolfiere D’or“ („Auksinio skraidančio baliono“) apdovanojimo varžosi filmai iš Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos. Jį laimėjo patirtimi kitus konkurso dalyvius gerokai pranokusio Pietų Korėjos režisieriaus Wang Sang-soo filmas „Laisvės kalva“ („Jayueui onduk“). Filme justi režisieriaus kūrybai būdingi lengvumas ir subtili ironija, žiūrėti jį – tikras malonumas. „Laisvės kalvos“ siužetą kuria nechronologiška seka herojės Kvon skaitomi laiškai, kuriuos ji randa grįžusi namo po gydymosi kalnuose. Juos parašė iš Japonijos kelioms savaitėms atvykęs Mori, buvęs Kvon vaikinas. Filmas ironiškai akcentuoja kultūrinius stereotipus, žaismingai vaizduoja žmonių bendravimo banalybes ir kuriozus.

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1105), 2014-12-09 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Tradiciškai geriausių metų filmų dešimtukus paskelbė du kino žurnalai – britų „Sight & Sound“ ir prancūzų „Cahiers du cinema“. Šiemet britų ir prancūzų nuomonės retai sutampa. „Sight & Sound“ apklausė 50 kritikų, kiekvieno paprašę išrinkti 5 geriausius šių metų filmus.

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1105), 2014-12-08 | Kinas | Trumpai

Aleksejus Serebriakovas filme „Leviatanas“

Jonas Ūbis

Ieškant tapatybės

Krėsle prie televizoriaus

Rolandas Emmerichas kūrė filmus apie ateivius iš kosmoso („Žvaigždžių vartai“, „Nepriklausomybės diena“), klimato kaitą („Diena po rytojaus“), iš gelmių išlindusį monstrą („Godzila“), pasaulio pabaigą („2012“). Ko gero, ta pati masinė kultūra bei jos gerbėjai ir pašnibždėjo režisieriui sukurti „Anonimą“ (TV1, šįvakar, 5 d. 23.15). Juk ir juos domina ne vienam intelektualui iškilęs klausimas, kaip kažkoks beraščių tėvų sūnus, aktorius Williamas Shakespeare’as galėjo sukurti tokius šedevrus. Ar jis iš tikrųjų buvo genialus dramaturgas, ar už šios pavardės slepiasi kažkas kitas?

Emmerichas, kaip populiarių ir brangių filmų režisierius, atsisakė literatūrologų ir istorikų įrodymų ir pavertė filmą kažkuo, primenančiu „Delfi“ antraštes, pavyzdžiui, „Intymi moterų higiena: mitai ir faktai“ ar „Operai neabejingos garsenybės leido vakarą „Trubadūro“ premjeroje“. Ko gero, Emmerichui nėra didelio skirtumo, kas filmo herojus: Godzila, ateivis iš kosmoso ar Shakespeare’as, – visi jie vienodai žadina masinę vaizduotę, juolab kad poetas Edwardas de Vere (jam dažniausiai ir priskiriamas Williamo Shakespeare’o pseudonimas) karalienės Elžbietos I laikų Anglijoje jaučiasi lyg visai šiuolaikiškame politiniame gyvačių lizde. Poetą aristokratą suvaidinęs Rhysas Ifansas yra prisipažinęs, kad norėjo parodyti savo herojų seksualų („Davidas Bowie sutinka Karlą Lagerfeldą“).

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1104), 2014-12-05 | Kinas | Rodo TV

„7md“ inf.

Nuobodulys – šiuolaikinio žmogaus būsena

Bertrand’as Bonello apie filmą „Sen Loranas. Stilius – tai aš“

Naujausias Bertrand’o Bonello filmas „Sen Loranas. Stlius – tai aš“, kaip ir visi ankstesnieji režisieriaus kūriniai, sulaukė prieštaringų vertinimų. Prie to prisidėjo ir konfliktas su Yves’o Saint-Laurent’o partneriu Pierre’u Bergé, jo draudimas režisieriui naudotis dailininko archyvu, ir tais pačiais metais ekranuose pasirodęs kitas – Jalilo Lespert’o biografinis filmas apie Saint-Laurent’ą. Tačiau būtent Bonello filmą Prancūzija šiemet pristatė „Oskarams“. Pateikiame režisieriaus interviu leidiniams www.colta.ru, lci.tf1.fr, „Le Figaro“ ištraukas.

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1104), 2014-12-04 | Kinas

Gediminas Kukta

Didinga!

Nauji filmai – „Sen Loranas. Stilius – tai aš“

Yves’as Saint-Laurent’as buvo genijus. Tuo nė per nago juodymą neabejoja Bertrand’as Bonello. Tačiau jis buvo, žinoma, dar ir žmogus. Todėl režisierius dizainerį rodo silpną, depresuotą, godų ir pasileidusį. Žodžiu, su visais paslydimais (ne tik ant podiumo). Bonello kuria portretą. Jis žino, ko reikia, kad portretas būtų spalvingas. Asmenybės neužteks. Reikia ir jos gyvenamo laiko dvasios. Viso to bus, nes jei nebūtų, tai koks čia portretas. Bet vienas interneto komentatorius taikliai pasakė: Saint-Laurent’as – ne Gandhis. Todėl dvi su puse valandos stebėti, kaip vargšas dizaineris išgyvena asmeninę ir kūrybos krizę, o finale triumfuoja ir miršta (tai atsitinka skirtinguose laikotarpiuose), labai užtrunka. Neužtruktų, jei režisieriui pavyktų sukurti įsimintiną ir žmogaus, ir laikotarpio paveikslą. Deja, didingai nepavyksta. Po seanso prisimeni tik raukšlę Gaspard’o Ullielio skruoste. O jei įtempi atmintį – dar baltus ir raudonus skaičius per visą ekraną, žyminčius svarbius dizainerio gyvenimo ir karjeros metus. Bet kurdamas kūrėjo mitą režisierius akivaizdžiai stengėsi. Taip akivaizdžiai, kad net nesmagu.

Štai – vienas pirmųjų filmo epizodų. Dizainerio mados namai. Tvyro darbinė rimtis. Sukasi asistentai, siuvėjos raižo ir karpo audinius, viena apsiašaroja, nes ketvirtą kartą blogai sudygsniavo medžiagą. Bandyk iš naujo, pataria kolegė. Ši sukandusi dantis bando, nes supranta, kad dirba genijui. Saint-Laurent’o nematome, sklando tik jo aura: šiapus ir anapus ekrano. Bet staiga pasigirsta klasikinė muzika. Ji skamba iš genijaus kabineto. Jis ten, už sienos. Bonello prie jo tipena lėtai ir tyliai. Taip lėtai ir tyliai, kad visą filmą nepasislenka nė per centimetrą arčiau.

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1104), 2014-12-03 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Praėjusį ketvirtadienį Varšuvoje mirė aktorius Stanisławas Mikulskis, kurį ne viena televizijos žiūrovų karta prisimena kaip leitenantą Hansą Klosą iš Andrzejaus Konico ir Januszo Morgensterno serialo „Brangiau už gyvybę“ („Stawka większa niż życie“). Aktoriui buvo 85-eri.
Mikulskis kine debiutavo epizodiniu vaidmeniu 1950 m. Leonardo Buczkowskio filme „Pirmasis startas“. Tada jaunuolis ir nusprendė tapti aktoriumi. Baigęs Krokuvos teatro mokyklą, Mikulskis vaidino teatre Liubline, nuo 1964 m. – Varšuvos teatruose. Lygiagrečiai klostėsi ir jo karjera kine. Tačiau žvaigždės statusą Mikulskiui atnešė serialas „Brangiau už gyvybę“, kuriame aktorius suvaidino žvalgą, apsimetantį vokiečių karininku Hansu Klosu. 1972 m., kai serialą pradėjo rodyti visos už geležinės uždangos atsidūrusios šalys, Mikulskis gavo populiariausio socialistinių šalių aktoriaus titulą. Jį mylėjo ir atpažindavo visi. Tačiau Kloso vaidmuo nebūtinai teigiamai atsiliepė tolesnei Mikulskio karjerai, mat režisieriai bijojo, kad žiūrovai visur matys tik Klosą. Todėl per keturiasdešimt metų, praėjusių po „Brangiau už gyvybę“ premjeros, Mikulskis kine suvaidino tik vaikų mėgstamą poną Automobiliuką ir kelis epizodus. Jis bandė įgyvendinti nerealizuotas svajones teatro scenoje – ten sukūrė per 80 vaidmenų.

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1104), 2014-12-01 | Kinas | Trumpai