Kinas
Mantė Valiūnaitė
Autentiškumas vs imitacija
Apie Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ recepciją
Gana dažnai su kolegomis pasidaliname mintimis, kad mūsų kultūriniame lauke stinga diskusijų apie kiną – ne tik apie filmus, bet apie kino kultūrą apskritai. Kartais padiskutuojama socialiniuose tinkluose ar susitikus gyvai, bet tai vyksta tarp savų. Pasigendu viešų diskusijų arba kritikos tekstų, kurie megztų dialogą su jau pasirodžiusiomis nuomonėmis.
Jonas Ūbis
Taikantis su tikrove
Krėsle prie televizoriaus
Carlos Simón filme yra tai, ko su žiburiu nerasi naujuose lietuviškuose filmuose. Turiu galvoje empatiją filmo herojams. Gal todėl žiūrovams bus lengva su jais susidraugauti. Antrojo, Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto, Simón ilgametražio filmo „Alkarasas“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) veikėjai – žmonės, kuriuos ji gerai pažįsta. Jie gyvena Katalonijoje, Alkaraso kaime, augina vaisius ir daržoves.
Paulina Drėgvaitė
Tarp scenos ir gyvenimo
Nauji filmai – „Marija Kalas“
Čilės kino režisierius Pablo Larraínas, pastarąjį dešimtmetį savo filmuose nagrinėjęs pasaulio dėmesį ir vaizduotę prikausčiusių XX a. moterų dramatiškus likimus, naujausiame kūrinyje įžengė į operos pasaulį – filmas „Marija Kalas“ („Maria“, Italija, Vokietija, Didžioji Britanija, JAV, 2024) pasakoja apie paskutines legendinės operos dainininkės gyvenimo dienas Paryžiuje.
Santa Lingevičiūtė
Meno galia ar negalia?
Nauji filmai – „Sing Singo kalėjimas“
Jei pelnytai atsiduri kalėjime, čia gali nuveikti daug ką: toliau būti Seimo nariu, studijuoti, rašyti autobiografiją, rinktis religinį kelią arba, kaip Grego Kwedaro filme „Sing Singo kalėjimas“ („Sing Sing“, JAV, 2023), įsitraukti į reabilitacijos per meną (RTA) programą. Šio filmo masinis populiarumas ir „Oskarų“ nominacijos leidžia daryti prielaidą, kad visuomenei verkiant reikia grupinės terapijos.
Aneta Anra
Kelionė per vandens ir likimo pasaulį
Nauji filmai – „Potvynis“
Gints Zilbalodis, vienas originaliausių Europos animatorių, dar kartą įrodo, kad kūrybinė laisvė gali atsverti finansinius suvaržymus. Vos su 3,5 milijono eurų biudžetu ir naudodamas atvirojo kodo programinę įrangą „Blender“ jis sukūrė kerintį, su niekuo nesupainiojamą „Zilbalodžio pasaulį“, kuriame nėra žmonių, bet jų buvimo pėdsakai vis dar jaučiami. Ir tai, kaip jis pasirenka pasakoti istoriją – be žodžių, per gyvūnų elgesį ir muziką, – suteikia filmui išskirtinio žavesio.
Jonas Ūbis
Svetima gėda ir kiti spąstai
Krėsle prie televizoriaus
Klasikinių filmų „Egzorcistas“ ir „Prancūzų ryšininkas“ režisierius Williamas Friedkinas mirė 2023-iųjų rugpjūtį, nesulaukęs paskutinio savo kūrinio „Maištas „Keino“ laive. Karo tribunolas“ (LNK, 9 d. 22.30) premjeros Venecijos kino festivalyje. Filmavimas prasidėjo metų pradžioje, režisierius jau blogai jautėsi ir buvo sutarta, kad, esant reikalui, darbus užbaigs Guillermo del Toro, tačiau jo pagalbos neprireikė.
Elena Jasiūnaitė
Seksas, melas ir šnipai
Nauji filmai – „Operacija „Black Bag“
Praėjus vos mėnesiui po „Būtybės“ pasirodymo režisierius Stevenas Soderberghas namą, kuriame vaidenasi, iškeičia į slaptųjų agentų pilną svetainę. Ima atrodyti, kad nebeturėdamas ko prarasti Soderberghas mažiau domisi komercine savo filmų sėkme bei apdovanojimais ir kartu su scenaristu Davidu Koeppu savo malonumui žaidžia žanrų konvencijomis.
Aneta Anra
Pasakoti tai, kas svarbu
Pokalbis su kino režisiere Kamila Tarabura
Su lenkų kino režisiere Kamila Tarabura susitikome saulėtą dieną „Neringos“ viešbutyje. Vos prieš dvi valandas atskridusi iš Varšuvos, ji spinduliavo šilumą ir atvirumą. Užsisakėme po dvigubą espreso ir pasinėrėme į pokalbį – apie jos naujausią filmą „Būtiniausi daiktai“ („Rzeczy niezbędne“, Lenkija, Vokietija, 2024), kurį rodė „Kino pavasaris“, apie moterų istorijas, atmintį ir drąsą kalbėti.
Santa Lingevičiūtė
Imitacija
Nauji filmai – „Akiplėša“
Praėjusių metų Lokarno kino festivalio žiuri, kuriai vadovavo austrų režisierė Jessica Hausner, skirdama „Auksinį leopardą“ už geriausią filmą, taip įvertino Saulės Bliuvaitės debiutinę ilgametražę „Akiplėšą“ (Lietuva, 2024): „Šis debiutas išsiskiria iš ilgo istorijų apie brendimą sąrašo ir trykšta nepaprastu talentu. Jaunai režisierei pavyko mus įtraukti savo personažų psichologija, įelektrinančia vaidyba, kinematografiniais sprendimais ir beveik nerimą keliančia atmosfera.“
Jonas Ūbis
Žiūrint į veidrodžius ir save
Krėsle prie televizoriaus
1958-aisiais aštuoniolikmetis Brianas De Palma pamatė Alfredo Hitchcocko filmą „Svaigulys“ – tai vienas svarbiausių jo gyvenimo įvykių. Vėliau jis tapo režisieriumi ir beveik visą gyvenimą negalėjo atsikratyti Hitchcocko mėgdžiotojo, sekėjo ir panašių etikečių. De Palma neslepia, kad Hitchcocko saspenso teoriją gali iliustruoti ne vienas ir jo filmas, kuriame žiūrovas paprastai žino bei mato daugiau už personažą.
