Klasikinių filmų „Egzorcistas“ ir „Prancūzų ryšininkas“ režisierius Williamas Friedkinas mirė 2023-iųjų rugpjūtį, nesulaukęs paskutinio savo kūrinio „Maištas „Keino“ laive. Karo tribunolas“ (LNK, 9 d. 22.30) premjeros Venecijos kino festivalyje. Filmavimas prasidėjo metų pradžioje, režisierius jau blogai jautėsi ir buvo sutarta, kad, esant reikalui, darbus užbaigs Guillermo del Toro, tačiau jo pagalbos neprireikė.
Debiutavęs televizijoje ir nesimokęs kino mokyklose Friedkinas priskiriamas Naujajam Holivudo kinui, bet pats visada stengėsi laikytis atokiau nuo bet kokių krypčių. Jo filmai pasižymėjo dviprasmiškumu, noru provokuoti ir atsisakymu viską paaiškinti žiūrovams. „Maištas „Keino“ laive. Karo tribunolas“ nepasiduoda vienprasmiškai traktuotei ir neprimena geraširdiško patriarcho testamento. Tai logiškas Friedkino kūrybos pabaigos taškas.
„Maištas „Keino“ laive. Karo tribunolas“ – įtempta teismo drama, jos veikėjai – JAV karo laivyno karininkai, bet veiksmas beveik apribotas teismo sale. Tai trečias filmas, kurio pagrindu tapo 1951 m. Pulitzerio premija apdovanotas to paties pavadinimo Hermano Wouko romanas. 1954-aisiais jį ekranizavo Edwardas Dmytrykas, 1988 m. televizijos filmą sukūrė Robertas Altmanas.
Ankstesnių filmų veiksmas vyko Antrojo pasaulinio karo metais, o Friedkinas jį perkėlė į mūsų dienas – į 2022-ųjų gruodį, kai Persijos įlanką išminuojantis karinis laivas „Keinas“ pateko į audrą. Laivo vadas Kvigas (Kiefer Sutherland) mano žinąs, kaip elgtis esant kritinei situacijai, bet jo padėjėjas Merikas (Jake Lacy) įsitikinęs, kad vadas psichiškai neįgalus, ir jį nušalina. Po kelių mėnesių Merikas apkaltinamas maištu ir teisiamas. Leitenantas Grinvaldas (Jason Clarke) prieš savo norą paskiriamas Meriko advokatu.
Teismas – tai kaltintojų ir gynėjų dvikova, ir gali pasirodyti, kad Friedkinas yra tik stebėtojas, siūlantis žiūrovams patiems suformuluoti nuosprendį. Bet režisierius neskirsto personažų į kaltus ir teisiuosius. Jis siūlo pasižiūrėti plačiau. Visi trys filmai skirtingai rodo Kvigo viduje tūnančią beprotybę. Neįtikėtinai taikliai Sutherlando suvaidintas Kvigas – dar vienas Friedkino įrodymas, kad blogio neįmanoma nugalėti, tik kuriam laikui jį suvaldyti. Regis, Sutherlando herojus nusipurto normalumą lyg iš vandens iššokęs šuo. Filmo pasirodymo metais ne vienas kritikas už jo Kvigo figūros pamatė Donaldą Trumpą, nuorodas į jo išorę ir kalbos manierą. Bet kartu „Maištas „Keino“ laive. Karo tribunolas“ netikėtai permąsto tradicinį teismo dramos žanrą, šaiposi iš kino stereotipų, ieškančių didvyrių ir niekšų.
1999 m. pasirodęs Martino Scorsese’s filmas „Bėgti nuo mirties“ (LRT, 5 d. 23 val.) retai rodomas ir prisimenamas. Gal todėl, kad tai bekompromisiškas ir provokuojamai drąsus filmas. Kritikas Rogeris Ebertas teigė, kad pagrindinė jo tema – filmo herojaus paramediko Frenko (Nicolu Cage’u patiki iškart) kelionė į žmogiškųjų kančių bedugnę. Ši kelionė lyg ir nieko naujo neatranda, ritmą kuria tų pačių situacijų pasikartojimas, ir tai tik panardina į neviltį. Pasak scenarijaus autoriaus Paulo Schraderio, XX a. pragaras yra didmiestis, kurio žmogus nebegali kontroliuoti. Frenkas iš tų, kurie dar jaučia dvasingumo poreikį ir grumiasi su nuodėmės jausmu. Filme rodomos trys Frenko gyvenimo dienos. Jis jaučia kaltę, kad vis dažniau yra tik mirties liudininkas. Frenkas girdi balsus ir suvokia mirštančiųjų tikrovę, jį persekioja mergaitės Rouz vizija ir kankinantys prisiminimai. Frenkas bando skleisti gėrį, bet susiduria su priešiškumu ir abejingumu. Vienintelis būdas išgyventi toje nežmoniškoje monotonijoje atrodo beprotybė. Jai daugiau ar mažiau paklūsta visi.
Javieras Bardemas suvaidino bedarbį Fernando Leóno de Aranoa filme „Pirmadieniai saulėkaitoje“ (2002), o po beveik dvidešimties metų to paties režisieriaus „Gerajame bose“ (LRT, 10 d. 21.33) – verslininką, šalia kurio svarstyklių fabriko protestuoja neseniai atleistas darbininkas. Tai lyg ir tipiškas aktoriaus likimas – kiekvienas jaunas maištininkas laikui bėgant tampa elito veidu. „Gerasis bosas“ – iš tų filmų, kurie laikosi ant aktoriaus pečių, o Bardemas tą svorį tikrai gali pakelti.
Jo Chulijus – gražiai žilas, spinduliuojantis autoritetu ir pavaldiniais kaip šeima besirūpinančio gero tėvo įvaizdžiu. Horizonte mirga prestižinio apdovanojimo galimybė. Visa tai matome tarsi paties personažo akimis, bet ironiškas filmo pavadinimas žada autoriteto dekonstrukciją. Režisierius daugina komiškus nesusipratimus, jis nori mus prajuokinti ir tai dažnai pavyksta, tik jo humoras grįstas cinizmu ir neviltimi.
Šiltesniu humoru padvelks islandų režisieriaus Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono komedija „Šiaurietiški patogumai“ (LNK, 6 d. 00.05). Jos veikėjai – kursų, turinčių padėti nugalėti skrydžio lėktuvu baimę, kitaip tariant, aerofobiją, dalyviai. Kursai artėja prie pabaigos. Liko tik paskutinė užduotis – skrydis iš Londono į Islandiją su instruktoriaus palyda. Bet kelionės planas subyra, kai sustiprėjus pūgai ir sugedus lėktuvui veikėjai įstringa viešbutyje toli nuo oro uosto. Įtampa auga, nuovargis didėja, kursų dalyviai jaučiasi ties riba. Naktis gali turėti netikėtų pasekmių. Ar personažams pavyks susidoroti su savais demonais ir rasti būdą grįžti namo? Net jei atsakymas aiškus iš anksto, filmą verta pasižiūrėti dėl puikaus anglų aktoriaus Timothy Spallo.
Negaliu atsakyti į klausimą, kokia pikta dvasia pasistengė, bet praėjusį penktadienį nusprendžiau pasižiūrėti „Auksinių scenos kryžių“ ceremoniją, kurią tiesiogiai transliavo „LRT Plius“. Pastarąjį kartą ją žiūrėjau gal prieš dešimt metų. Buvo įdomu, kas pasikeitė, bet pasijutau lyg nusikėlęs pusę amžiaus atgal į provincijos kultūros namus. Dvi „turtingai“ aprengtos garbanotos vedėjos iš popieriukų visą vakarą negrabiai „improvizavo“ pseudofilosofiškus apmąstymus apie atsitiktinumą ir dėsningumą, žiūrovai ir nominuotieji staugė ir baubė lyg krepšinio rungtynėse, o operatoriai akimirksniu stambiais planais reagavo į staiga ištryškusias sėdinčiųjų salėje ašaras. Ceremonijoje visaip stengėsi dominuoti menininku pavadintas manieringasis Benas Šarka. Jis ir privertė pajusti tai, kas vadinama svetima gėda, – parodijuodamas „įgarsino“ svarbiausioje Kijivo aikštėje kalbančio Valentino Masalskio vaizdo įrašą. Laimei, ceremonijos rengėjams užteko nuovokos antrąkart jau su garsu parodyti šį įrašą, bet šlykštus gėdos jausmas išliks ilgam. Teatras gali būti visoks – protingas, kvailas, groteskiškas, bet pagarba aktoriui ir žuvusiųjų dvasioms, kartu su vėliavomis plazdančioms toje Kijivo aikštėje, yra vienintelis būdas jam likti gyvam.
Jūsų – Jonas Ūbis
