Pasakoti tai, kas svarbu

Su lenkų kino režisiere Kamila Tarabura susitikome saulėtą dieną „Neringos“ viešbutyje. Vos prieš dvi valandas atskridusi iš Varšuvos, ji spinduliavo šilumą ir atvirumą. Užsisakėme po dvigubą espreso ir pasinėrėme į pokalbį – apie jos naujausią filmą „Būtiniausi daiktai“ („Rzeczy niezbędne“, Lenkija, Vokietija, 2024), kurį rodė „Kino pavasaris“, apie moterų istorijas, atmintį ir drąsą kalbėti. Pokalbis užsitęsė ilgiau, nei planavome, o viena smagi detalė dar ilgai kels šypseną: kadangi bendravome lenkiškai, lietuvis padavėjas nusprendė Kamilą kalbinti lenkiškai, o galiausiai paprašė ir autografo.

Ar tai pirmas jūsų vizitas Vilniuje?

Taip, pirmas. Ir labai džiaugiuosi, kad pagaliau čia atvykau. Vienas gražiausių mano darbo aspektų – galimybė keliauti. Festivaliai atveria langus į pasaulį.

Ar domėjotės Lietuvos kinu?

Mane sužavėjo filmas „Akiplėša“, kurį režisavo Saulė Bliuvaitė. Tai labai stiprus kinas. Tikiuosi, festivalyje pavyks jį pamatyti dar kartą.

Pradėkime nuo jūsų kino studijų. Mokėtės Andrzejaus Wajdos mokykloje?

Taip, ten vystėme „Būtiniausius daiktus“. Tai buvo metiniai kursai, kuriuose dirbome su scenarijumi, gavome grįžtamąjį ryšį, tobulinome medžiagą. Wajdos mokykla ne tik buvo edukacinė, bet ir tapo viena iš filmo prodiuserių. Kai parašiau scenarijų, mano mentorius Wojciechas Marczewskis pasakė, kad nori, jog mokykla prisidėtų ir kaip kūrybinė dalis.

Prieš studijas Wajdos mokykloje studijavau Varšuvos kino mokykloje. Esu iš Rybniko, tai nėra meno pasaulio centras, nors mano šeimoje visada būta meniškos dvasios – tėtis tapė, abu tėvai gražiai dainavo, mus su broliu skatino muzikuoti, piešti. Aš nei muzikos, nei vizualiųjų menų srityje nebuvau pakankamai gera, kad tai taptų profesija, bet manau, jog ta įvairi patirtis padeda režisūroje.

Kada supratote, kad norite būti ne atlikėja, o režisierė?

Mokykloje labai mėgau būti scenoje, bet atėjus paauglystei pasikeitė mano asmenybė – pradėjau labai bijoti viešo kalbėjimo, scenoje jaučiausi nesava. Tada mama pasiūlė tapti režisiere. Ir tai buvo lūžis – ėmiau domėtis šia profesija. Namie turėjome kamerą, tėtis filmavo šeimos gyvenimą, taigi su broliu ir draugais pradėjome kurti trumpus žaismingus filmukus.

Vis dėlto buvote pasukusi į mediciną?

Taip, mokykloje ruošiausi stoti į mediciną. Kai buvau priimta į studijas, staiga supratau – turiu bent kartą pabandyti kino mokyklą. Palikau mediciną ir patekau į kino pasaulį.

Jūs – viena jauniausių režisierių, dirbusių su „Netflix“.

Taip, turbūt net jauniausia Lenkijoje. Tai įvyko po mano trumpametražio filmo „Į naktį“ („Chodźmy w noc“, 2020), kuris gerai pasirodė festivaliuose. Gavau pasiūlymą kurti serialą „Absoliutūs debiutantai“ („Absolutni debiutanci“, 2023) – coming of age istoriją. Serialas buvo labai asmeniškas – jame daug mano biografijos.

Jūsų naujausias filmas „Būtiniausi daiktai“ – sukrečiantis. Scenarijų parašėte įkvėpta Katarzynos Surmiak-Domańskos reportažo „Pelkė“ („Mokradełko“). Filmo herojė Roksana – moteris, vaikystėje patyrusi tėvo seksualinę prievartą. Vėliau ji leidžiasi į kelionę su žurnaliste, kad susitiktų su savo motina. Filmas kalba apie trijų moterų – aukos, motinos ir žurnalistės – santykius. Įdomu tai, kad motina vis dar neigia dukters patirtį. Moters kaip liudytojos vaidmuo čia labai svarbus.

Taip. Man buvo svarbu parodyti, kad ne visada įmanoma sulaukti tėvų atsiprašymo, prisipažinimo. Kartais trauma lieka uždaryta, nes kitas žmogus – motina – negali ar nenori jos pripažinti. Ypač jei visa jos gyvenimo struktūra paremta to neigimu.

Filme labai ryškus atminties, traumos ir kaltės motyvas.

Mane labai įkvėpė W.G. Sebaldo romanas „Austerlicas“. Jo idėja, kad mūsų atmintis gali paslėpti skausmingus įvykius, bet jie sugrįžta, – kaip kad Roksana filme staiga prisimena vaikystės traumą. Atmintis – paslaptingas mechanizmas.

Kaip kūrėte sudėtingą mažos mergaitės sceną, kurioje tėvas, plaukiodamas valtyje su dukra, ima ją glamonėti? Itin paveikiai nufilmuota: nuoširdus linksmas vaiko juokas, ir staiga jos akys išsiplečia iš siaubo ­– daugiau nieko nerodoma, tik mergaitės veido išraiška. Mes nematome, kas vyksta, galime tik įsivaizduoti. Kaip papasakojote Majai Stuchlik, įkūnijusiai mažą Roksaną, ką reikia vaidinti, kaip jai paaiškinote?

Maja buvo aštuonerių, kai filmavome. Nuostabi, labai imli ir atvira mergaitė – tikra būsimoji žvaigždė. Su scenarijaus bendraautore Kasia Warnke nuo pradžių žinojome – tai turi būti subtilu. Ribos peržengimas, pasaulio griūtis, vaikystės atėmimas – visa tai turėjo atsispindėti mergaitės žvilgsnyje. Nenorėjome rodyti traumos tiesiogiai, o veikiau sukurti ją žiūrovo vaizduotėje. Todėl Maja gavo visai kitą aktorinę užduotį: įsivaizduoti, kad jos filmo tėtis ką tik rūkė, o ji nekenčia dūmų kvapo. Visa scena pastatyta ant šito nemalonaus artumo.

Be abejo, dirbome su psichologe, visa komanda buvo labai jautri – tiek kūrybiškai, tiek žmogiškai. Jos tėvai viską žinojo, buvo šalia. Majos santykiai su tėvais labai artimi, todėl ji jautėsi saugiai. Maja išties daug juokėsi filmavimo aikštelėje – ir nors tai sunki scena, ji išėjo šviesi. Man svarbiausia buvo parodyti mergaitę pilną gyvybės ir juoko prieš lemtingą momentą, kai viskas griūva.

Premjeroje Gdynės kino festivalyje Maja dalyvavo kartu su tėvais. Buvo scenoje, bet viso filmo nežiūrėjo – su tėvais buvome sutarę, kad paliks salę po Majos scenos. Dar per anksti. Bet aš žinau, kad kai ateis laikas – ji supras, jog padarė kai ką labai svarbaus.

O kaip atrinkote aktorių komandą?

Su Katarzyna Warnke kartu rašėme scenarijų – aš iškart žinojau, kad ji turi vaidinti Roksaną. Ji geba sujungti vaikiškumą ir femme fatale motyvą. Dagmara Domińczyk buvo tiesiog dovana – ji gyvena JAV, bet kilusi iš Lenkijos, ir jos istorija iš dalies atliepė Ados personažą. Motinos vaidmuo teko Małgorzatai Hajewskai-Krzysztofik – ji buvo ta, kuri galėjo žvilgsniu sustabdyti Roksaną.

Kaip filmas buvo sutiktas?

Žiūrovų reakcijos labai stiprios. Daugelis dalinosi savo istorijomis. Tai sukrėtė, bet ir patvirtino, kad filmą reikėjo sukurti. Žmonės jautėsi atpažinti. Kartais net vyrai prieidavo po seanso ir pasakodavo apie savo patirtis.

Kaip vyko jūsų bendradarbiavimas su Agnieszka Holland, kuriant „Žalią sieną“? Ką jums reiškė dirbti kartu?

Dirbti su Agnieszka buvo nepaprasta patirtis. Ji ne tik išskirtinė režisierė, bet ir žmogus, kuris užkrečia savo vizija, energija, pilietiniu įsitraukimu. Prie filmo „Žalia siena“ dirbome kaip dvi paralelinės kūrybinės komandos. Tai buvo labai netradicinis procesas, reikalavęs preciziško pasiruošimo ir jautrumo.

Savo komandą dalijomės į dvi atskiras filmavimo grupes: vieną turėjo Agnieszka, kitą – aš kartu su režisiere Kasia Warzecha. Filmavome tuo pačiu metu, paraleliai, todėl reikėjo itin aiškios bendros vizijos. Prieš filmavimus su Agnieszka ir operatoriais ilgai dirbome – rinkome liudijimus, konsultavomės su pasieniečiais, gydytojais, pabėgėliais, žurnalistais. Scenarijus vis keitėsi, augo – tai buvo gyvas procesas.

Ji mane įkvėpė ir kaip žmogus – net kai prasidėjo puolimai prieš ją Lenkijoje, kai buvo atakuojama politiškai, ji turėjo jėgų ne tik užbaigti filmą, bet ir kalbėti viešai, ginti jo prasmę. Neįsivaizduoju, iš kur ji semiasi tiek energijos, – atrodo, kad gimė turėdama tokį ypatingą intelektinį ir moralinį potencialą.

Esu be galo dėkinga, kad Holland tapo ir mano filmo „Būtiniausi daiktai“ menine globėja – jos klausimai padėjo man gilinti pasakojimą. Ji niekada nenurodo tiesioginių sprendimų, bet jos dialogas tave pastūmėja link gilesnių sluoksnių. Mūsų ryšys man labai brangus. Ji man – kaip šeima. Jei tik galėčiau, visada sutikčiau dirbti su ja.

Jei galėtumėte būti kitu režisieriumi vieną mėnesį, kuo norėtumėte būti?

Davidu Lynchu. Jo kinas man – gryniausia vaizduotės forma. Norėčiau pabūti jo galvoje bent mėnesį, kad suprasčiau, kaip kuriamos tokios realybės.

Ir pabaigoje – kokie jūsų artimiausi planai?

Rašau naują filmą – šįkart pagrindinis veikėjas bus vyras. Taip pat plėtoju serialo idėją. Noriu išlaikyti pusiausvyrą tarp kino ir televizijos. Bet svarbiausia – pasakoti tai, kas svarbu.