Carlos Simón filme yra tai, ko su žiburiu nerasi naujuose lietuviškuose filmuose. Turiu galvoje empatiją filmo herojams. Gal todėl žiūrovams bus lengva su jais susidraugauti. Antrojo, Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto, Simón ilgametražio filmo „Alkarasas“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) veikėjai – žmonės, kuriuos ji gerai pažįsta. Jie gyvena Katalonijoje, Alkaraso kaime, augina vaisius ir daržoves. Didžiulė Solė šeima – seneliai, jų suaugę vaikai ir anūkai – gyvena kartu. Vasara. Persikų derlius puikus, bet sodui iškilo grėsmė. Naujas žemių valdytojas nori iškirsti sodus ir vietoj jų sumontuoti saulės baterijas. Tai katastrofa ir Solė šeimai, ir kitiems. Konfliktai kyla ne tik tarp stambiojo kapitalo atstovų ir smulkiųjų ūkininkų, bet ir šeimos viduje.
Pasakodama apie pabaigos link artėjantį, akyse nykstantį pasaulį bei jo gyventojus, Simón balansuoja tarp angažuoto kino ir šeimos dramos. Jai svetima paviršutiniška publicistika, ji nebado pirštais kaltųjų ir sistemos. Režisierė stebi didelės šeimos narius ir jų santykius. Vieni neįsivaizduoja, kad galima atimti žemę, kiti nebeturi iliuzijų. Melancholija ir pralaimėtos kovos suvokimas griauna kasdienių ritualų ir mažų džiaugsmų ne vieną dešimtmetį kurtą gyvenimo harmoniją.
„Alkarase“ nėra vieno pagrindinio veikėjo – režisierės dėmesys paskirstytas tarp šeimos narių. Kiekvienos kartos atstovai bando rasti savo vietą triukšmingoje erdvėje po vienu stogu. Filmo įtaigą lemia autentiškas personažų elgesys (dalį veikėjų suvaidino neprofesionalai), ypač scenos, kuriose vaidina vaikai. Tikrumu paperka ir provincijos realybė – atrodo, kad ji visai šalia ir jau skendi karštoje vasaros saulėje.
Aktorius Viggo Mortensenas debiutiniame filme „Užmarštis“ (TV1, 13 d. 01 val.) pasakoja apie įtemptus tėvo ir sūnaus santykius. Fermeris Vilis Petersenas (Lance Henriksen) suprastėjus sveikatai persikelia į Los Andželą pas sūnų Džoną (pats Mortensenas). Šis gyvena su partneriu Eriku (Terry Chen) ir jųdviejų įvaikinta dukra. Čia po vienu stogu susidurs du požiūriai, dvi pasaulėžiūros ir dvi skirtingos Amerikos. Konservatorius Vilis – homofobas, rasistas ir seksistas. Jis neslepia savo jausmų, o jo smegenis ėda demencija. Už Obamą balsuojantis liberalas Džonas jausmus kontroliuoja.
Filmas pasirodė 2020 m. ir, regis, dėl pandemijos liko nepastebėtas, bet tebėra aktualus. Mortensenas teigia, kad pasidalijęs pasaulis prasideda namuose, kur tėvas negali susikalbėti su sūnumi. „Užmarštis“ kelia daug klausimų – apie tolerantiškumo ribas, apie tai, kur baigiasi vieno žmogaus laisvė ir prasideda kito orumas, kaip atskirti egoizmą nuo asertyvumo. Deja, filmui pristigo ne dramos, o dramaturgijos – ši greit išsisemia ir veikėjai tarsi juda ratu. Sąstingį išjudina nebent iš paties režisieriaus vaikystės atėję Džono prisiminimai ir sinefiliškos nuorodos: proktologą „Užmarštyje“ suvaidino mėgstantis žmogaus viduriuose pasikapstyti režisierius Davidas Cronenbergas, kurio filmuose „Smurto istorija“ ir „Pavojingas metodas“ Mortensenas atliko bene geriausius savo vaidmenis, ar epizodas, kai tėvas ir sūnus žiūri Howardo Hawkso „Raudonąją upę“, kur Johno Wayne’o vaidinamas simboliškas tėvas susikerta su simbolišku Montgomery Clifto sūnumi.
Magnuso von Horno filmo „Prakaituok!“ (LRT Plius, šįvakar, 11 d., 22.45) herojė yra kūno rengybos instruktorė Silvija (Magdalena Koleśnik) – tikra socialinių tinklų žvaigždė. Filme stebime tris jos gyvenimo dienas: Silvija rengia treniruotes savo gerbėjams, reklamuoja atrinktus produktus, aplanko provincijoje gyvenančią mamą, gauna kvietimą į televizijos laidą ir žiauriai susidoroja su persekiotoju. Filmą rekomendavau ne kartą, tik dabar noriu atkreipti „Prakaituok!“ nemačiusių, bet patyrusių šiurpų katarsį naujausio von Horno filmo „Mergina su adata“ gerbėjų dėmesį: Silvija ir jos sekundės tikslumu apskaičiuotas gyvenimas taip pat privers šiurpti, juolab kad Alfredas Hitchcockas manė, esą šiurpas sužadina malonumo jausmą.
Įsivaizduoju, ką apie lietuvius pagalvotų broliai Ethanas ir Joelis Coenai, sužinoję, kaip lietuviškai skamba jų filmo „The Ladykillers“ pavadinimas. Bet „Užversti bobutę“ (LRT, 12 d. 23 val.) gana tiksliai apibūdina tam tikros mūsų tautos dalies požiūrį į moteris, senatvę bei tos (didelės) dalies humoro jausmą. Tokį požiūrį Coenai paneigia itin grakščiai nubausdami mizoginiškus, eidžizmo pertekusius filmo personažus – sukčių gaują, kuri planuoja kazino apiplėšimą.
Veiksmas nukels į Amerikos pietus. Į vienišos pagyvenusios damos Marvos Manson (Irma P. Hall) namus įsiprašo pagyventi keistas paukštis – literatūros profesorius, lingvistas ir dar kažkas svarbaus Goldvaitas Higinsonas Doras (Tom Hanks). Jam patiko namo rūsys, kuriame galės repetuoti senovinę bažnytinę muziką grojantis orkestras. Iš tikrųjų profesorius yra sukčius, su savo sėbrais planuojantis iškasti tunelį į kazino saugyklą ir ją apiplėšti. Tik kad ponia Manson greitai perpranta nuomininko planą...
Vienas juodojo romano, o kartu ir film noir pradininkų Raymondas Chandleris sakė: „Bet koks geras menas yra pramoga, o kiekvienas manantis kitaip yra pasipūtęs mulkis ir gyvenimo meno naujokas.“ Kartais įžūliai pagalvoju, kad Guy Ritchie yra pasipūtęs režisierius, bet lietuviai jo filmus mėgsta. Prieš porą metų pasirodžiusi „Operacija „Fortūna“. Apgaulės menas“ (LNK, 13 d. 22 val.) – filmų apie šnipus pastišas ir akivaizdus įrodymas, kad režisierius ilgisi 7-ojo dešimtmečio. Ritchie ilgai nepaaiškina, ko siekia personažai, bet tai atitinka laiko dvasią. Žinoma tik tiek, kad kažkas buvo pavogta, kad didžiausi pasaulio niekšai už tai pasirengę daug sumokėti. Vadinasi, tai kažkas labai svarbaus. Filmo herojus Orsonas Fortūna (Jason Statham) pasižymi ne tik tiksliais smūgiais žemiau juostos, bet ir įžvalgiu protu bei gebėjimu keisti tapatybes. Todėl jis ir idealus agentas, sugebantis mėgautis brangiais vynais, privačiais lėktuvais ir atostogomis prestižiniuose kurortuose. Dabar jam teks suburti margą bendrininkų kompaniją ir rasti tą kažką.
Iš visko sprendžiant, filmuota Turkijoje ir, regis, filmavimo grupė linksminosi labiau už žiūrovus, bet ir šiems dar šio to liko, kad ir gaudynių. Nesu gyvenimo naujokas, bet kai atsibudęs su baime laukiu, ką per naktį iškrėtė JAV prezidentas, komedijos apie sukčius ar šnipus padeda susitaikyti su daug absurdiškesne, nei jose parodyta, tikrove.
Jūsų – Jonas Ūbis
