Autentiškumas vs imitacija

Gana dažnai su kolegomis pasidaliname mintimis, kad mūsų kultūriniame lauke stinga diskusijų apie kiną – ne tik apie filmus, bet apie kino kultūrą apskritai. Kartais padiskutuojama socialiniuose tinkluose ar susitikus gyvai, bet tai vyksta tarp savų. Pasigendu viešų diskusijų arba kritikos tekstų, kurie megztų dialogą su jau pasirodžiusiomis nuomonėmis. Kelios recenzijos apie debiutinį Saulės Bliuvaitės ilgametražį filmą „Akiplėša“ sukėlė minčių, kurių negalėjau pasilaikyti sau. Tai nėra dar viena recenzija, greičiau reakcija į kelis kritikių strėlių smaigalyje atsidūrusius filmo aspektus.

Pradėsiu nuo šiek tiek toliau: Igno Miškinio filmas „Pietinia kronikos“ sugrąžino į ekraną ir išryškino svarbią mūsų visuomenės patirtį – tenkinimąsi padielkėmis, kai visi svajojo apie originalus. Gyvybingoje ir autentiškoje Rimanto Kmitos romano ekranizacijoje daugelis galėjo atpažinti mūsų šalies pereinamąjį laikotarpį. Kino kritikė Santa Lingevičiūtė, recenzuodama Miškinio filmą, puikiai įvardina: „Ignui Miškiniui pavyko perteikti tai, apie ką romane rašo Kmita: per visiškai žalio jaunuolio istoriją režisierius sudėliojo emocinį šalies portretą, parodė laikmetį, kai brendo ne vienas vaikis, o visuomenė, kuri mokėsi vaikščioti iš naujo, – naujai atskirti originalą nuo padielkės.“ Rimants su Minde įvairiausiais būdais bando praturėti, kad pagaliau įpirktų tuos originalus ir taip patys taptų originalais. Kelias į brandą šiems vaikinams, nors ir duobėtas, slysta gana lengvai, o ir už ko pasilaikyti yra.

Perskaičiusi kitą Lingevičiūtės recenziją negailestingu pavadinimu „Imitacija“, nustebau. „Akiplėšos“ režisierė kritikuojama už tai, kad kopijuoja jai imponuojančius filmus, bet visuma nesusideda į vientisą kūrinį ir lieka tuščia. LRT portale apie tą patį filmą anonimiškai rašančioms expertėms filmo žinutės irgi nepavyko rasti. Abiejuose tekstuose nuskamba ir didelė kritika lokacijoms ar filmo kuriamam pasauliui, neva norėta žiūrovus šokiruoti.

Daugeliu atvejų originalą nuo padielkės atskirti išmokome, bet ar pakankamai atidžiai skaitome kūrinius? Ar tikrai pakanka sužaisti bingo ir pamiršti pateikti argumentuotą analizę? Ar išmokome atskirti tuščias kopijas nuo autentiškumo? Klausimus keliu ir sau pačiai, nes ne kartą parašiau ir pasakiau atsiliepimų, kurie vėliau atrodė skuboti, supaprastinti, o gal tiesiog stokojantys atidos ir argumentacijos. Skaitydama recenziją „Imitacija“, prisiminiau amerikiečių nepriklausomo kino režisieriaus Jimo Jarmuscho raginimą vogti iš kur tik nori, nes nieko nėra originalaus, užtat autentiškumas yra neįkainojamas. Bliuvaitės autentišką žvilgsnį į jauną žmogų pastebėjau jau pirmame jos trumpametražiame filme „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“ (2016). Vieninteliame dokumentiniame trumpametražiame filme „Limuzinas“ (2021) Bliuvaitė su pagarba ir susidomėjimu žvelgė į skirtingiausius žmones, leidžiančius laiką išsinuomotuose limuzinuose. Bliuvaitės filmai pasižymėjo veržlia energija. Buvo matyti, kad toji energija augs, vystytis ir prabils savu balsu.

Nemanau, kad klydau, nes „Akiplėša“ drąsiai neria į paaugliško pasaulio, kuriame pojūčiai užaštrinti, o pasirinkimai sunkiai paaiškinami, tyrinėjimą. Ir nors galima įžvelgti skirtingas įtakas – gal ir atsispirta nuo Harmony Korine’o ar ieškota įkvėpimo graikų Naujojoje bangoje (vis dėlto aš žiūrėdama dažniau prisiminiau lietuviškus filmus), bet iš esmės lyginti šį filmą su nepriklausomu JAV kinu „apie vadinamąjį baltąjį trešą“, kaip tai daro expertės, man atrodo ydinga. Nesileisiu į diskusijas apie patį termino „baltasis trešas“ vartojimą. Bet „Akiplėšos“ atveju kontekstas labai svarbus, o ir lietuvių režisierės tikslas nėra parodyti „dugnų dugną“ ar šokiruoti. Tokie teiginiai rodo, kad rašančiosios arba nemato dalies mūsų visuomenės, arba nesuprato filmo.

„Akiplėšos“ istorija pasakojama fragmentais, detalėmis, frazėmis, bet ją svarbu suprasti. Perskaitymas gali būti skirtingas, tačiau Bliuvaitė kartu su montažo režisiere Igne Narbutaite sudaro visas sąlygas sekti dviejų paauglių Marijos ir Kristinos gyvenimo etapą. Siužetas išties gana lakoniškas, bet emocinis krūvis didžiulis ir jį stiprina filme kuriamas pasaulis. Filmo dramaturgija plėtojama punktyriškai – kartais scenos jungiamos priežasties ir pasekmės grandine, o kartais pasipriešinant tokiai naratyviniam kinui neva būtinai logikai. „Akiplėša“ atkartoja atminties veikimą – kai žvelgi į paauglystę iš dabarties taško, ne viskas išsirikiuoja nuoseklia įvykių eiga. Kartais prisimeni vieną akimirką ar sakinį, bet jie byloja apie labai stiprią emociją ar išgyvenimą.

Nors filmo siužetas man ir nerezonavo – turiu galvoje patį modelių agentūros, liekninimosi ir noro atitikti primestus standartus liniją, – bet filmo kuriamas pasaulis nukėlė į savos paauglystės laikus. Kartais svetur sukurti filmai apie paauglius taip pat sužadina atsiminimus, bet žiūrėdama Bliuvaitės filmą pajutau autentišką lietuvišką kontekstą. Gediminas Kukta recenzijoje apie šį filmą daug dėmesio skyrė erdvės klausimui ir puikiai išanalizavo erdvėlaikio neapibrėžtumą, o Monika Gimbutaitė savojoje analizuoja laiką ir teigia, kad „laikas čia veikia ne kaip atriektas epochos gabalas, bet kaip amžiaus tarpsnis“. Jų analize grįstas įžvalgas man norisi papildyti asmenišku pasidalinimu.

Vedžiodama šunį Naujininkuose bene kasdien praeinu pro panašias į filme matomas gyvenamąsias erdves. Geriau ar prasčiau atrodančiuose namuose su kažkuriuo metu pridurtais priestatais ir priestatėliais auga paaugliai, naudojasi nešiojamaisiais kompiuteriais ir sprendžia savas dilemas. Garažai, kaip ir mano paauglystės laikais, vis dar tampa vietomis, kur slepiamasi parūkymams, žaidimams ar net fotosesijoms. Bene kiekvienai filme panaudotai erdvei radau atitikmenį iš savo paauglystės Pasvalyje. Dėl to man šį filmą žiūrėti buvo taip įdomu – jis atliepia mano mažo Lietuvos miestelio patirtį. O tai, kad tokias erdves nuolat matau ir šiandien, sukuria jungtį tarp praeities ir dabarties. Gentrifikacija Vilniuje dar ne viską nušlavė, o ir Vilnius nėra vienintelė erdvė, kurioje gali vykti veiksmas. Kita vertus, net jei tokios erdvės pas mus išties jau reikštų distopiją, Bliuvaitė turėjo visą teisę kurti tokią aplinką savo veikėjoms, kokią tik nori, nes jai to reikėjo pasakojamai istorijai atskleisti.

Pagrindinis impulsas šiam straipsniui vis dėlto buvo tokia Santos Lingevičiūtės mintis: „aplinkybių aukomis jų (pagrindinių veikėjų – M. V.) pavadinti nekyla ranka. Galbūt jos ir gyvena žemiau skurdo, tačiau nei smurto, nei alkoholikų tėvų jų aplinkoje nesama. Štai Kristinos tėvą suvaidinęs Giedrius Savickas – padorus, humaniškas vyriškis, kuriam rūpi dukters ateitis. Taigi merginos veikiau stumia dienas nuobodžiaudamos, išbando dalykus, kuriuos beveik kiekvienas paauglys yra bandęs ar bando ir šiandien, o dramaturginis kelias veda į niekur.“ Nors Gediminas Kukta jau aptarė šią vietą savo tekste, norisi dar sykį atkreipti į tai dėmesį. Man regis, čia praleistas labai svarbus filmo aspektas. Bliuvaitė nesiekia vaizduoti savo veikėjų aplinkybių aukomis, bet santykiai su tėvais nėra tokie, kurie padėtų augančioms merginoms jaustis saugiai, susikalibruoti savus vertybinius kompasus pagal aplink esančius suaugusiuosius. Režisierė pakankamai parodo, kad suprastum, jog, pavyzdžiui, Kristina buvo priversta suaugti greičiau ar bent jau tokia jaustis – rūpintis savimi taip, kaip ji supranta, rūpintis tėvu, nes greičiausiai tai ne pirmas kartas, kai reikia žiūrėti, kad tėvas girtas nesėstų prie vairo. Alkoholikai irgi būna humaniški, rūpinasi kaip mokėdami savo dukromis, bet ar nuolat bare besisukiojančio tėvo pasakymas dukrai „Padaryk viską, kad iš čia ištrūktum“ tikrai yra tie žodžiai, kurie padės jaunai merginai daryti vertybiškai grįstus pasirinkimus? Marijos situacija irgi ne ką dosnesnė – mama paliko ją pas močiutę neaišku kuriam laikui. Svetima aplinka, atstūmimo jausmas verčia ją mestis į bet ką, ieškant ryšio.

Bliuvaitė neina populiariosios psichologijos keliu, nesiremia pastaruoju metu nuolat sklandančia diagnoze „dėl visko kalti tėvai“. Ji neaštrina situacijų, nekuria „dugnų dugno“, kaip teigia expertės, bet parodo, kad daugelis suaugusiųjų tiesiog nežino, ką daryti su paaugliais, išgyvenančiais, švelniai tariant, emociškai sudėtingą laikotarpį. O tai „Akiplėšos“ veikėjų pasirinkimams, sprendimams ir būsenoms prideda svarbų sluoksnį – jos nėra aplinkybių aukos, bet aplinkybės aštrina jų pačių vidinę sumaištį ir spaudžia ieškoti pabėgimo. Apleistos, įkalintos nedaug ką pasiūlyti galinčioje aplinkoje, jos randa viena kitą. O modelių agentūra bei pastangos, kurias jos deda, kad šis planas pavyktų, yra ne kelias į praturtėjimą, bet siekis ištrūkti iš kreivos ir slegiančios aplinkos. Mano galva, daugelis Bliuvaitės ir operatoriaus Vytauto Katkaus formos sprendimų tuo ir pagrįsti. Tai nėra tuščias formalizmas. „Akiplėša“ labai autentiškai perteikia patį paauglystės emocijų krūvį, sutrikimą, bendrystės siekį ir dažnai viską užgožiančią savidestruktyvumo jėgą būtent per kino kalbą. Bliuvaitė kaip gera didžėjė sumaniai jungia skirtingo laiko atributus ir sukuria erdvę skirtingų kartų susitikimui, kviesdama pažvelgti į gyvenimo tarpsnį, šiaušiantį vidinį pasaulį praktiškai prieš viską. Ir net kai Marilyn Mansono marškinėliai „BIGGER THAN SATAN“ jau dūla spintoje ir atsisveikinta su padielkiniais diskais, gali vėl patekti į tokią kritinę būseną, kurioje buvai paauglystėje, ir tenka dorotis su savais demonais-kirminais.