Kinas
Gints Zilbalodis, vienas originaliausių Europos animatorių, dar kartą įrodo, kad kūrybinė laisvė gali atsverti finansinius suvaržymus. Vos su 3,5 milijono eurų biudžetu ir naudodamas atvirojo kodo programinę įrangą „Blender“ jis sukūrė kerintį, su niekuo nesupainiojamą „Zilbalodžio pasaulį“, kuriame nėra žmonių, bet jų buvimo pėdsakai vis dar jaučiami. Ir tai, kaip jis pasirenka pasakoti istoriją – be žodžių, per gyvūnų elgesį ir muziką, – suteikia filmui išskirtinio žavesio.
„Dream Well Studio“ (Latvija), „Sacrebleu Productions“ (Prancūzija) ir „Take Five“ (Belgija) koprodukcijos kūrinys „Potvynis“ („Straume“, 2024) tapo vienu komerciškai sėkmingiausių nepriklausomų animacinių filmų. Jis jau uždirbo 20 milijonų dolerių visame pasaulyje ir tapo daugiausiai žiūrovų pritraukusia kino juosta Latvijos istorijoje. „Potvynis“ ne tik triumfavo žiūrovų širdyse, bet ir pelnė daugiau nei 60 apdovanojimų, tarp jų svarbiausius kino pasaulio prizus: „Annecy Cristal“, „Auksinį gaublį“ „Cezarį“, Europos kino akademijos apdovanojimą geriausio animacinio filmo kategorijoje ir, kaip visi jau žinome, laimėjo „Oskarą“ – Latvijos kino industrijai tai tapo istoriniu įvykiu.
Pats Zilbalodis yra sakęs, kad žmonės pavargo nuo blogų naujienų, o šio filmo sėkmė galbūt rodo, kad žiūrovui reikia kažko optimistiško ir įkvepiančio – kūrinio, kuris ne tik kelia klausimus, bet ir leidžia tikėti nauja pradžia.
Šiandienos kine vis labiau dominuoja greitai suvartojamos ir komerciškai patrauklios pasakojimo formos, tačiau Zilbalodis renkasi priešingą kelią. Jo filmas primena archajišką, tarsi biblinį pasakojimą, kuriame gyvūnai išgyvena po pasaulinio tvano, o žmonija yra dingusi be jokio paaiškinimo. Tai ne tradicinė istorija su aiškiu moraliniu vertinimu, bet vizualinė meditacija, leidžianti žiūrovui pačiam interpretuoti matomą pasaulį. Toks pasakojimo būdas kuria universalią, už savo laikmečio ribų išeinančią kino patirtį.
Filmo pasakojimas nėra tipinė ekofantazija su aiškiai nubrėžtomis naratyvo gairėmis. Jis labiau primena sapnišką kelionę per pasaulį, kuris patiria visuotinį kataklizmą. Vanduo kyla, miškai grimzta, bet viso to priežastis nėra paaiškinama, paliekant žiūrovui pačiam nuspręsti, kodėl žinomas pasaulis išnyksta. Pagrindinis veikėjas – grakštus, nepriklausomas, tačiau kartais į kompromisus dėl išgyvenimo priverstas leistis juodas katinas, kurio įprastą ramaus gyvenimo idilę sugriauna staigus potvynis. Išsigelbėjimas randamas dreifuojančioje valtyje. Katino komanda ir išgyvenimo bendražygiais tampa tingi ir lėtapėdė kapibara, užkietėjęs kolekcininkas lemūras, išmintingas ir stojiškas paukštis bei atlapaširdis šuo.
Viena stipriausių filmo pusių – sprendimas nehumanizuoti gyvūnų. Jie nevaikšto ant dviejų kojų, nekalba, neturi per daug sužmogintų emocijų. Visi garsai – tikri, be aktorių įgarsinimo, o gyvūnų elgesys stebėtinai tiksliai atspindi tikrąsias rūšies savybes. Režisierius juokavo, kad filmo platintojai džiaugiasi tokiu sprendimu – sutaupo pinigų vertimui ir garsinimui.
Zilbalodis pats pripažįsta, kad jaučiasi artimas katinui. Dažniausiai kūręs vienas, jis taip pat turėjo išmokti dirbti su kitais, pasitikėti komanda. Tai atsispindi ir filmo potekstėje: „Potvynis“ nėra tik alegorija apie ekologiją, tai taip pat istorija apie prisitaikymą, bendradarbiavimą ir kelionę drauge.
Viena įsimintiniausių filmo scenų – iš vandens kyšanti žmogaus statulos ranka. Tai daugybę interpretacijų galintis turėti simbolis. Rankos ikonografija per amžius buvo susijusi su galia, apsauga, palaiminimu, tačiau kartu ji gali reikšti ir prarastą žmonijos kontrolę bei jos likusių pėdsakų nebylumą. Krikščioniškoje tradicijoje ranka – Dievo ženklas, Egipto mene ji simbolizavo stiprybę, o alchemijoje – transformaciją. Galbūt ši ranka „Potvynio“ pasaulyje yra nebylus liudijimas apie kadaise buvusią žmoniją, tarsi jos atsisveikinimo gestas, nebeturintis adresato. Tai tampa atminties ženklu: kažkada šiame pasaulyje gyveno tie, kurie kūrė, valdė, griovė, bet dabar likę tik tylūs jų palikimo simboliai.
Įdomu, kad visos kitos filme esančios statulos – ne žmonių, o katinų. Net ir ta milžiniška figūra, ant kurios pagrindinis veikėjas užlipa gelbėdamasis nuo kylančio vandens, savo masteliu primena Rio de Žaneiro Kristų ar Niujorko Laisvės statulą, tačiau ji ne žmogaus, o katino. Filme katinas gyvena name, apsuptame daugybės mažų kačių statulėlių – kodėl ne žmonių ar nykštukų? Galbūt šiame panyrančiame po vandeniu pasaulyje žmonių jau senai nebuvo, o tikrieji jo šeimininkai buvo katinai? Juk jie nuo seniausių laikų siejami su mistika ir dieviškumu.
„Potvynis“ gali būti suvokiamas kaip savotiška Nojaus arkos interpretacija, tačiau yra esminis skirtumas – čia pagrindiniai veikėjai neturi poros kaip biblinėje istorijoje. Potvynis čia nėra tik bausmė ar gamtos katastrofa – jis veikia kaip transformacinė jėga, verčianti gyvūnus padėti vieni kitiems, mokytis išgyventi kartu. Tai ne tik kova su išorės pavojais, bet ir kelionė į savęs bei kitų pažinimą, bendrystės kūrimą naujame pasaulyje. Simboliškai filme pasirodo ir paukštis – vienintelė būtybė, galinti skristi ir išskristi, priešingai nei keturkojai gyvūnai, įkalinti valtelėje per potvynį. Filme paukštis tampa ne tik laisvės, bet ir išsigelbėjimo, galbūt net vilties simboliu.
Filmo peržiūra tampa reta kino patirtimi, kai salėje susiburia ir vaikai, ir suaugusieji – kiekvienas atrandantis savo emocinį klodą šiame vizualiame pasakojime. Mažieji įsitraukia į nuotykių kupiną kelionę, o vyresni žiūrovai gali įžvelgti gilesnius filosofinius ir egzistencinius sluoksnius. Kai žiūrėjau filmą „Kino pavasario“ seanso metu, dauguma žiūrovų buvo suaugę, tačiau būtent vaikai reagavo ryškiausiai – juokėsi, džiaugėsi, kartais net gąsdinosi. Šis emocinis gyvumas tik dar labiau sustiprino filmo poveikį. Tai filmas, kuris kalba tiek instinktais, tiek emocijomis, sujungdamas skirtingas auditorijas į bendrą patyrimą.
„Potvynio“ pabaiga spinduliuoja viltimi. Ji leidžia tikėti, kad gyvybė tęsis, nepaisant visų iššūkių, ir kad net tamsiausios audros kada nors praeis. Upės vėl ras savo vagas, o vėjas švelniai šiurens medžių viršūnėse – gamta ir gyvenimas nesustoja, tik įgauna naujas formas.
