Kinas
Jei pelnytai atsiduri kalėjime, čia gali nuveikti daug ką: toliau būti Seimo nariu, studijuoti, rašyti autobiografiją, rinktis religinį kelią arba, kaip Grego Kwedaro filme „Sing Singo kalėjimas“ („Sing Sing“, JAV, 2023), įsitraukti į reabilitacijos per meną (RTA) programą. Šio filmo masinis populiarumas ir „Oskarų“ nominacijos leidžia daryti prielaidą, kad visuomenei verkiant reikia grupinės terapijos.
Filmo veiksmas nukelia į liūdnai pagarsėjusį griežto režimo kalėjimą, esantį netoli Niujorko. Čia kalėjo daugybė garsių nusikaltėlių, įskaitant gangsterius, šnipus, serijinius žudikus. Tarp jų kadaise buvo ir nebyliojo kino žvaigždė Fatty Arbuckle’as, vienas garsiausių Amerikos mafijos vadeivų Lucky Luciano, Ponzi aferų schemą sukūręs Charlesas Ponzi, sutuoktinių pora Julius ir Ethel Rosenbergai, nuteisti už šnipinėjimą SSRS, jiems, beje, šiame kalėjime įvykdyta mirties bausmė. Filmo kaliniai – ne tokie žinomi, veikiau eiliniai žmonės, su kuriais žiūrovas supažindinamas ne per jų padarytus (arba nepadarytus) nusikaltimus, bet per kūrybinį procesą, mat visi jie ruošiasi inscenizuoti komišką „Hamleto“ ir popkultūros tekstų variaciją, kurioje atsiskleistų ir vaidinančių kalinių patirtys.
Filmas originalus, suprask, tuo, kad jame vaidina tikri buvę Sing Singo kaliniai ir Holivudo žvaigždė Colmanas Domingo, už vaidmenį nominuotas „Oskarui“. Jo personažas Dieviškasis G užsiima naujų trupės narių verbavimu, tarp kurių atsiduria ir Dieviškoji Akis (save vaidinantis Clarence’as Maclinas). Tai žmogus, su kuriuo bendrauti, švelniai tariant, ne itin malonu. Taigi, kaip ir būdinga tradiciniam pasakojimui, abu personažai skirtingi, tačiau pabaigoje nutiks taip, kaip nutinka visada. Dieviškasis G tiki meno galia ir mano, kad atiduodamas šiam projektui širdį bei sielą jis priartės prie taip trokštamos laisvės. Dieviškoji Akis – agresyvus, persunktas kartėlio, bet, nors ir nemato programos prasmės, vis dėlto prisijungia, nes veikti nelabai turi ką.
Daugiau filme dramatizmo, konflikto, kalinių kančių, būdingų dramoms apie kalėjimus, kaip ir nėra. Apskritai šis kalėjimas – tarytum rojus, kuriame nesama jokio smurto (nebent šiek tiek švelnaus žodinio). Dažnai naudojami stambūs kalinių veidų planai, turintys nurodyti jų įvairovę ir skirtingus background’us, tačiau kiekvienam duočiau tą pačią pravardę – Ašarėlė. Patoso dozę sustiprina ir dvasinga, humanistinę žinią skleidžianti muzika. Jei ir būtų galima ką pagirti, tai nebent patį save vaidinantį Clarence’ą Macliną, kurio vidinis sužeistas žvėris neleidžia pasiduoti perdėtai melodramai. Pats Colmanas Domingo spindinčiais baltais dantimis ir intelektualo akiniais išsiskiria iš kitų aktorių, o jo vaidinamas personažas – tarsi nužengęs iš Brodvėjaus miuziklo, kuriame dažniau verkiama nei ne, o jo sudėtingi ir gailūs monologai nė iš tolo neprimena kalinio, gniaužiančio savo traumas. Didaktiniais monologais jis gražiai pasakoja apie artumo poreikį ekstremaliomis sąlygomis (filme tokių nepastebėjau) ir taip tarsi koks pranašas liudija, kad ne tik menas, bet ir draugystė gali suteikti gyvenimui vertę. Apskritai visa atmosfera primena vyrų ratelius prie stiklinės kažkur lietuviškuose garažų kompleksuose, kur, slapta nuo žmonų, jie gali vienas kitam pasiguosti ir paverkti, jei reikia. Kur, kaip kalėjime, vienas į kitą kreipiasi ne N vardu, o „mylimas“ (beloved)...
Kaip pastebėjo vienas lenkų kritikas, emocijos filme rašomos didžiosiomis raidėmis ir išsakomos iškilmingais monologais. Maža to, „Sing Singo kalėjimas“ tapo ir lygybės vėliavnešiu – kiekvienas filmavimo grupės narys, įskaitant Colmaną Domingo, gaudavo vienodą dienos užmokestį. Žiūrėdama filmą, mintyse paraleliai žiūrėjau Franko Darabonto „Pabėgimą iš Šoušenko“ („The Shawshank Redemption“, 1994). Šis taip pat apie kalinių draugystę, vyrų trapumą ir meną atleisti, tačiau jame veikėjų transformacija, kaukių nusimetimas vis dėlto įvyksta, o Sing Singo kaliniai į filmavimo aikštelę kokie atėjo, tokie iš jos ir išėjo.
RTA programos duomenimis, joje dalyvavusių kalinių į kalėjimą grįžta 3 proc., o nedalyvavusių – 60 procentų. Pasižiūrėjusi „Sing Singo kalėjimą“ tuo suabejojau. Iš neseniai skaityto Jeanette Winterson teksto įsiminiau sakinį: „Geras rašymas mus jaudina. Tai nėra sentimentalu, tai kinetinis jausmas.“ Gera režisūra ir scenarijus turėtų veikti panašiai.
