Kinas
Praėjus vos mėnesiui po „Būtybės“ pasirodymo režisierius Stevenas Soderberghas namą, kuriame vaidenasi, iškeičia į slaptųjų agentų pilną svetainę. Ima atrodyti, kad nebeturėdamas ko prarasti Soderberghas mažiau domisi komercine savo filmų sėkme bei apdovanojimais ir kartu su scenaristu Davidu Koeppu savo malonumui žaidžia žanrų konvencijomis. Priešingai nei modernios filmų franšizės apie slaptuosius agentus-superherojus, „Operacija „Black Bag“ („Black Bag“, JAV, 2025) gerokai labiau primena seną šnipų kiną, siužetu artimesnį Johno le Carré romanams, – dialogai ir personažų psichologiniai žaidimai čia svarbesni nei veiksmas, greitis ir sprogimai.
Filmas nukelia į šių dienų Londoną, šnipų (bent jau kino ir literatūros) sostinę. Tamsiais miesto skersgatviais į naktinį klubą žygiuoja Džordžas Vudhausas (Michael Fassbender) – čia jis susitiks su slaptos informacijos turinčiu kolega. Žiūrovo laukia klasikinis scenarijus: į slaptąją tarnybą yra įsisukęs „kurmis“, jam surasti Džordžas turi savaitę, o penkių potencialių įtariamųjų sąraše atsidūrusi ir Džordžo žmona Katerina (Cate Blanchett). Siekdamas išsiaiškinti, kas išdavikas, Džordžas jiems savo namuose surengs vakarienę.
„Black bag“ terminas vartojamas apibūdinti slaptųjų tarnybų operacijoms, kurių metu infiltruojamasi į įvairias struktūras, turint tikslą surinkti informaciją, jei reikia – paminant etikos ir moralės principus. Tačiau filme „black bag“ kartu yra ir raktinė frazė, kurią, negalėdami atsakyti į antros pusės klausimus apie darbą ir nenorėdami meluoti, savo šeimoje vartoja Džordžas ir Katerina. Todėl „Operacija „Black Bag“ greta detektyvinės intrigos apie tai, kas yra „kurmis“ (į šį klausimą tikrai bus atsakyta), yra ir santuokos (bei santykių) studija.
Ne veltui visų pagrindinių filmo veikėjų susitikimas prasideda nuo keisto Džordžo sugalvoto žaidimo – kiekvienas iš agentų turi pasakyti kažką, ką apie save galėtų ištarti sėdintis jų dešinėje. Paaiškėja, kad jie, kaip ir pridera profesijai, vieni apie kitus žino ar bent įtaria daugiau, nei reikia, o jų kalbos greitai pakrypsta link sekso ir neištikimybės. Pasitikėjimo, išdavystės, socialinių (ir intymių) santykių temos čia susiejamos su tarptautinės reikšmės nusikaltimu, veikiausiai primenant banalią tiesą: abejotina moralė asmeniniuose santykiuose neabejotinai atsispindės ir profesinėje srityje.
Filmas keičia lokacijas neapsiribodamas stilingais Džordžo ir Katerinos namais – ekrane atsiduria ir stiklinė slaptųjų agentų būstinė, ir sodyba prie ežero, ir net Ciurichas. Naudojamos ir naujosios technologijos – palydovai, melo detektoriai, tiesos serumai. Vis dėlto tai kompaktiškas, kameriškas filmas, kuriame svarbiausi įvykiai klostosi personažams susėdus prie stalo ir tiesiog kalbantis. Jų dialogai kuria įtampą, dėl tarpusavio prieštaravimų, manipuliacijų ir melo scenos virsta žodiniu mūšio lauku, o nemaža dalis veiksmo vyksta ir pačių filmo personažų galvose. Nei Džordžas, nei Katerina niekada garsiai neaptaria savo veiksmų plano, kaip ir nepasako to, ką sužinojo. Todėl filmo kūrėjai mėgaujasi aukštyn kojomis apversta įprasta dramaturgine logika: tai, kas atrodo savaime suprantama filmo personažams (jų elgesys ir motyvai, tarpusavio santykiai) ir ypač šaltakraujam Džordžui, žinančiam net mažiausias savo kolegų paslaptis, bent iš pradžių yra visiškai neaišku svetimoje vakarienėje atsidūrusiam žiūrovui.
Kamera (filmo operatorius tradiciškai yra pats Soderberghas) atidžiai seka filmo personažų veidus, nevengiama stambių planų. Vis dėlto ekrane matomas katės ir pelės žaidimas – žmogiškosios moralės studija, neriant į šnipo, kuriam melavimas yra neatsiejama profesijos dalis, psichologiją. Ne tik neapgalvotas žodis, bet ir mimika gali išduoti. Surinktų jau gerai žinomų ir kine dar mažai matytų aktorių kolektyvas kuria įtikinamus portretus. Fassbenderio Džordžas geba slėpti savo jausmus ir mechaniška intonacija net kiek primena robotą, tačiau įtemptą akimirką net ir jo ranka gali sudrebėti. Blanchett Katerina – žaisminga viliokė, akivaizdžiai nepakenčianti, kai kas nors bando ją vedžioti už nosies. Greta jų pasirodo Marisos Abelos entuziastinga, Džordžo ir Katerinos santykiais besižavinti ir flirtuoti nevengianti Klarisa, visus analizuoti bandanti dievobaiminga psichologė Zoja (Naomie Harris) ir, žinoma, Pierce’as Brosnanas, savimyla Katerinos bosas, svarbesnis kaip žaisminga nuoroda į Džeimsą Bondą (tai anaiptol ne vienintelė kinematografinė Soderbergho citata filme).
Kūrėjai įtampą išlaiko iki pat finalo, kai įvyksta dar vienas žaidimas, kurį visiems susirinkusiems vėl pasiūlo Džordžas. „Kurmis“, žinoma, išaiškinamas, pasaulis – išgelbėjamas. Tačiau filmas siūlo intrigą, stilių (sunku nepaminėti kostiumų dailininkės Ellen Mirojnick darbo), puikiai parašytus dialogus ir gerus aktorius – be pretenzingos filosofijos apie pasaulyje bręstantį blogį Soderberghas su Koeppu pasirenka kalbėti apie žmogiškąją moralę, meilę, išdavystę bei pasitikėjimą, ir tai „Operaciją „Black Bag“ padaro daugiau nei tik pramogine detektyvine istorija.
