7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Jonas Ūbis

Demagogijos įkaitai

Demagogijos įkaitai

Paskutiniu metu beveik kiekvienas filmas sulaukia kad ir ne „Oskaro“, itin jaudinančio lietuvius, bet kokio nors blizgučio – prizo, apdovanojimo, interneto ir kitokių liaupsių. Jaunas ispanų režisierius J.A. Bayonas iškart po siaubo filmo „Prieglauda“ taip pat sulaukė daugybės komplimentų, kurie jam, deja, neišėjo į naudą. LNK šįvakar (27 d. 22.25) parodys jo filmą „Pragaras rojuje“ (2011), kuriame režisierius vėl grįžo prie šeimos ryšių temos, tik šįkart jau rodydamas realų siaubą – 2004-ųjų gruodį Tailandą nusiaubusį cunamį. Filmo herojai – trys vaikai ir jų tėvai, kuriuos suvaidino Naomi Watts (už šį ligoninėje atsidūrusios sunkiai sergančios moters vaidmenį ji buvo nominuota „Oskarui“) ir Ewanas McGregoras, taip pat turi savo prototipus. Ekstremalūs išbandymai, regis, sustiprino ir jų santuoką. Nemėgstu panašių filmų, nes iš jų kaip amalas sklinda ta demagogija, kurią Europos šalių vadovai taip pamėgo paskutiniais metais, kalbėdami, kad Ukraina ir Rusija turi susitarti geruoju. Jie elgiasi kaip Bayonas – ima realią, kruviną tragediją ir bando prie jos priklijuoti savo politiškai korektišką plakatėlį.
Prieš kiekvieną operaciją Watts herojei sakoma: „Užsimerkite ir pagalvokite apie ką nors malonaus.“ Galiu tik įsivaizduoti, ką jos vietoje atsakytų kito filmo (beje, apdovanoto „Oskaru“ už geriausią scenarijų) – Jasono Reitmano 2007 m. komedijos „Džuna“ (BTV, kovo 4 d. 21.30) herojė. Nėščia vyresniųjų klasių mokinė Džuna (Ellen Page) ieško poros, kuriai galėtų atiduoti savo dar negimusį kūdikį. Džuna – ne infantilė, ji savarankiška asmenybė, todėl ir įdomu stebėti, kaip mergina bandys susidoroti su ne pačia maloniausia situacija. Tiesa, jai padės ir rūpestingas tėtis (ką tik „Oskaru“ apdovanotas J.K. Simmonsas).
„Džuna“ – tipiškas JAV nepriklausomųjų filmas: pigus, rodantis paprastų žmonių realybę bei svajones, bet kartu ambicingas, nes priverstas įrodinėti didžiajai kino industrijai, kad turi teisę egzistuoti. Nuo nepriklausomųjų filmų Reitmano kūrinys skiriasi gal ne tokia tiesmukiška išvada, juk Džunos apsisprendimą lemia ne tik merginos elgesys, ne vienam žiūrovui iš pradžių pasirodysiantis ciniškas, bet ir noras, kad visiems viskas būtų gerai.

„Pragaras rojuje“
„Pragaras rojuje“
„Trečias žmogus“
„Trečias žmogus“
Živilė Pipinytė

Kaip patikėti karu

Nauji filmai – „Amerikiečių snaiperis“

Clinto Eastwoodo filmuose vaikai dažnai tampa aukomis. Jie kenčia suaugusiųjų prievartą, miršta, juos išduoda artimieji: „Tobulame pasaulyje“ (1993) iš kalėjimo pabėgę nusikaltėliai pagrobia berniuką. Filme „Mistinė upė“ (2003) seksualiai išnaudotas vaikas suaugęs tampa žudiku. „Laumės vaiko“ (2008) herojės sūnelis taip pat pagrobiamas, o policija motinai grąžina ne jos vaiką...
 
Naujausias Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“ („American Sniper“, JAV, 2014) prasideda scena, kai herojus sprendžia, ar šauti į berniuką, kuriam ką tik į rankas motina padavė granatą. Pamatęs, kad amerikiečių kariams iškilo reali grėsmė, snaiperis šauna. Tai pirmoji Kriso Kailo (Bradley Cooper) auka filme. „Amerikiečių snaiperiui“ įpusėjus, bus dar viena panaši scena. Berniukas Faludžos gatvėje pakels ką tik Kailo nukauto teroristo granatsvaidį, o snaiperis mintyse prašys jį neimti ginklo. Dar vieną vaiką filme arabas teroristas nužudys tiesiog grąžtu.

„Amerikiečių snaiperis“
„Amerikiečių snaiperis“
Rengėjų inf.

Prasideda Vokiško kino dienos

11 naujų filmų iš vokiškai kalbančio Europos regiono

Vasario 25 d. – kovo 21 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino teatruose vyks Vokiško kino dienos. Bus parodyta 11 naujų filmų iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos.
 
Vokiško kino dienas Vilniuje atidarys vokiečių, austrų ir šveicarų bendros gamybos komedija – Benjamino Heisenbergo „Superego ir Tu“ („Über-Ich und Du“, 2014). Filmo herojai – smulkus sukčius ir pasaulinio garso psichoanalitikas, kuris jaunystėje neapdairiai flirtavo su nacizmu. Nikas, bėgdamas nuo skolų išmušinėtojų, įsilaužia į tariamai tuščią vilą jūros pakrantėje. Tačiau čia jis iškart susiduria ne tik su vilos šeimininku Kurtu Ledigu, bet ir su jo dukra bei televizijos grupe. Tad Nikui visai lengva apsimesti, kad yra pasamdytas prižiūrėti senyvą ir nelabai įgalų namų šeimininką. Šis taip pat pasinaudos Niku kaip šansu išvengti dukters globos. Heisenbergas žongliruoja žanrais, tad sunkiasvorė psichologinė drama akimirksniu gali virsti farsu, o froidiški simboliai – gana abejotinais juokeliais. Tačiau lietuvių žiūrovams gerai pažįstamo André Wilmso ir Georgo Friedricho duetas filme tikrai vertas dėmesio.

„Superego ir Tu“
„Superego ir Tu“
„Čia aš, varatarius“
„Čia aš, varatarius“
„Vulva 3.0“
„Vulva 3.0“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 Penktadienio vakare Paryžiaus Šatlė teatre įvyko 40-ojo Prancūzų kino akademijos padovanojimų „Cezarių“ ceremonija. Laureatus renka 4225 „Cezarių“ akademijos narių. 2014 m. Prancūzijoje buvo sukurti 636 filmai. Pasak žiniasklaidos, šiemet ceremonijoje dominavo politika. Septynis „Cezarius“, tarp jų ir geriausio filmo bei geriausio režisieriaus, gavo 22 metus Paryžiuje gyvenančio Abderrahmane’o Sissako filmas „Timbuktu“. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą Malio mieste Timbuktu, kurį užėmė islamistai. Šis filmas taip pat buvo pristatytas „Oskarui“.

 
Atrodė, kad didžiausia ceremonijos intriga bus dviejų filmų apie Yves’ą Saint Laurent’ą varžybos. Tačiau Jalilio Lespert’o „Saint Laurent’as“ gavo tik „Cezarį“ už geriausią vyro vaidmenį Pierre’ui Niney, o Bertrand’o Bonello filmas „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ – „Cezarį“ už geriausius kostiumus. Už geriausią moters vaidmenį apdovanota Adele Haenele, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį filme „Meilė iš pirmo smūgio“. Šis filmas pripažintas ir geriausiu debiutu, o jame taip pat suvaidinęs Kévinas Azais apdovanotas prancūzų kino vilties „Cezariu“. Už geriausius antrojo plano vaidmenis apdovanoti Kristen Stewart („Zils Marijos debesys“) ir Reda Katebas („Hipokratas“). Geriausiu užsienio filmu pripažinta Xavier Dolano „Mamytė“. Garbės „Cezariu“ šiemet apdovanotas amerikiečių aktorius ir režisierius Seanas Pennas.

Kadras iš filmo „Timbuktu“
Kadras iš filmo „Timbuktu“
Kadras iš filmo „Meilė iš pirmo smūgio“
Kadras iš filmo „Meilė iš pirmo smūgio“
Kadras iš filmo „Mamytė“
Kadras iš filmo „Mamytė“
Kadras iš filmo „Dekalogas“
Kadras iš filmo „Dekalogas“
Kevin Spacey
Kevin Spacey
Kadras iš filmo „Dievai“
Kadras iš filmo „Dievai“
Kadras iš filmo „Domino efektas“
Kadras iš filmo „Domino efektas“
Jonas Ūbis

Idealai ir kompromisai

Krėsle prie televizoriaus

Per šventes nepuošiau medžių tautinėmis vėliavomis, nepyniau trispalvių juostelių, nesiuvau gigantiškų trispalvių, trumpai tariant, nedariau nieko, kas atitiktų, regis, iš prezidentūros nuskambėjusį kvietimą tautines šventes švęsti išradingai. Dar sovietmetis išmokė, kad bet koks panašus džiaugsmo demonstravimas yra alogiškas ir beprasmiškas. Gaila, kad to nesupranta naujieji karjeristai, kuriems į galvą ateina panašios „išradingos“ idėjos. Kilometrinių vėliavų siuvimas ar nešimas primena bandymus kurti neva naują ideologiją, tik vis labiau akivaizdu, kad juokdamiesi iš praeitin nuolat besigręžiančio Vladimiro Putino patys taip pat žiūrime atgal – į nacionalizmo persmelktą tarpukario Lietuvą. Todėl, atsikratęs gripo, per šventes dar suspėjau į Varšuvos „Zachętos“ galerijoje kuratorės Andos Rottenberg surengtą puikią parodą „Progresas ir higiena“. Jos pagrindinę mintį galerijos direktorė Hanna Wroblewska apibūdino štai taip: „Parodyti, kaip entuziastingas tikėjimas galimybe sukurti rasinės, kultūrinės ir politinės tapatybės idėja grįstą visuomenę susiduria su ideologinės priespaudos, marginalizacijos ir prievartos praktikomis. Ir kaip iš pradžių nekaltos teorijos tampa pavojingais bepročių ir nusikaltėlių įrankiais. Tai ir paroda apie tai, kaip lengva pražiopsoti momentą, kai visuomenės nekontroliuojamos mokslinės utopijos virsta parankiomis ideologijomis.“

„Dvynių dienoraštis“
„Dvynių dienoraštis“
„Venecija“
„Venecija“
Živilė Pipinytė

Laiko ratiluose

65-osios Berlinalės laureatai

Šeštadienį, kai 65-osios Berlinalės tarptautinis žiuri, vadovaujamas Darreno Aronofsky, paskelbė festivalio nugalėtojus, buvo sunku nepritarti žiuri sprendimui. Kita vertus, šiemet konkurse vis dėlto nebuvo to vienintelio, svarbiausio filmo, kuris visam laikui išlieka atmintyje (man toks yra Berlyne pirmąkart pamatytas brolių Coenų „Didysis Lebovskis“), arba tokio, kuris, panašiai kaip pernykštė Richardo Linclaterio „Vaikystė“, pasižymi originaliais sprendimais.

 
„Auksiniu lokiu“ už geriausią filmą apdovanotas Jafaro Panahi „Taksi“ („Taxi“), be abejo, vienas įsimintiniausių šių metų Berlinalės filmų, nors ir ne šedevras. Pagarbą žadina nuteisto už antivalstybinę veiklą režisieriaus, kuriam Irane uždrausta 20 metų kurti filmus bei palikti šalį, ryžtas. Prieš kelerius metus Berlyne buvo rodytas savo bute režisieriaus sukurtas filmas „Uždanga“. Tada tarptautinė bendruomenė reikalavo, kad jam būtų panaikintas namų areštas. Kurdamas „Taksi“ Panahi peržengė namų slenkstį, bet liko uždaroje erdvėje: visą filmą jis vairuoja automobilį, kuriame įtaisytos filmavimo kameros. Keleiviai pinigų nemoka, kai kurie jų net atpažįsta režisierių, svarbu, kad jie sutiktų filmuotis. Be abejo, tai aktoriai arba režisieriaus pažįstami, tačiau dokumentiškumo įspūdis atsiranda. Tad filmas yra kelionė po Teheraną, vežiojant pačius įvairiausius žmones, bet kartu ir išsamus totalitarinės šalies portretas.

„Taksi“
„Taksi“
„Klubas“
„Klubas“
„Ixanul“
„Ixanul“
„Aferim!“
„Aferim!“
„45 metai“
„45 metai“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
„Eizenšteinas Gvanachuate“
Ieva Kotryna Skirmantaitė

Tais pačiais bėgiais

Nauji filmai – „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“

 Lietuvių kino gamintojų susidomėjimas žanriniu kinu neblėsta, po gausybės romantinių komedijų, kelio filmo pagaliau pasirodė ir vesternas. Gana prastai ilgo metražo filmu „Pakeliui“ debiutavęs režisierius Ričardas Marcinkus susiėjo su režisierium Simonu Aškelavičium ir, vienam norint sukurti nuotykių filmą, kitam – komediją, pasirodė „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Kaip ir pridera komerciniam kinui, jau iš anksto buvo vykdoma intensyvi reklaminė kampanija. Pradedant nuo trumpų youtube filmukų, pristatančių pagrindinius herojus ir taip atkreipiančių potencialių žiūrovų dėmesį. Filmo gamintojai sąmoningai kuria vesterno parodiją, todėl filme atvirai žaidžiama šio žanro konvencijomis – mažas provincijos miestelis (šiuo atveju Anykščiai), kova tarp gėrio ir blogio, ginklai, susišaudymai, meilė ir pinigai, komiškumui pabrėžti naudojami sulėtinti kadrai. Jau vien traukinio apiplėšimas yra chrestomatinė vesternų siužetinė linija, prisimenant 1903 m. E.S. Porterio „Didįjį traukinio apiplėšimą“, žymintį naujo žanro pradžią. Pirmųjų vesternų tikslas buvo įtvirtinti amerikietišką tapatybę mitologizuojant laukinių Vakarų istoriją, todėl filmuose nuo didvyriškų užkariautojų kentėjo indėnai. Tačiau amerikiečiams susivokus ir aršiam šovinizmui praėjus prasidėjo demitologizacija. Mes visgi dar esam (ir jau seniai) mitologizacijos stadijoje. Todėl Sauliaus ir Pauliaus priešais tampa „svetimi“: pikti, dideli, smurtaujantys gruzinai (tai filmo aprašyme buvo pavadinta „gruzinišku prieskoniu“) ir kaubojiškais batais bei skrybėle pasidabinęs vietinis bosas, pravarde „Amerika“. Mitiškumo aspektą tik dar labiau paryškina pirmieji filmo kadrai, vaizduojantys praėjusius laikus ir pasakojantys apie Anykščių legendą – stipriausią miestelio žmogų. O šis savo jėgos, priešingai nei piktadariai, niekada nenaudojo prieš moterį, pasakoja Sauliui „baba“, kurią netikėtai suvaidino Bernadeta Lukošiūtė, geriau žinoma kaip Teta Beta. Šio gerai iš radijo laidų vaikams pažįstamo balso savininkė vaidina kiek netikėtą vaidmenį, tapdama viską į vietas sustatančia ir herojus paskutinę akimirką nuo pavojaus išgelbstinčia grandimi.

Nauji filmai – „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“
Nauji filmai – „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“
Linas Vildžiūnas

Karo šešėlis

Įspūdžiai po Tarptautinio Roterdamo kino festivalio

Vienas iš nuolat deklaruojamų Tarptautinio Roterdamo kino festivalio (IFFR) principų – stengtis neatsilikti nuo laiko, apčiuopti „čia ir dabar“, pristatyti žiūrovams jei dar ne tendencijas, tai bent jau ore tvyrančias nuojautas. Tad nieko stebėtino, kad šiemetinį, 44-ąjį, vykusį sausio 21 – vasario 1 d., lydėjo karo tema. Tiesiogiai ji lyg ir nėra susijusi su politine praėjusių metų realybe, karu Ukrainoje, neprognozuojama Rusijos grėsme, nubloškusia Europą atgal į Šaltojo karo laikus, tačiau signalizuoja išaugusią karo grėsmę kaip naują socialinės sąmonės veiksnį.
 
Festivalį atidarė BBC prodiusuotas filmas „Karo knyga“ („War Book“, rež. Tom Harper), improvizuojantis situaciją, „kas būtų, jeigu...“ – jeigu pasaulis atsidurtų ant branduolinio konflikto slenksčio (tiesa, išprovokuoto ne Rusijos, bet Indijos ir Pakistano). Kokie turėtų būti neatidėliotini vyriausybės veiksmai, siekiant apsaugoti savo piliečius, ir kokius užsienio politikos principus pasirinkti: izoliuotis, kaip tai daro Šveicarija, ar vykdyti sąjunginius įsipareigojimus Jungtinėms Valstijoms ir tiesiogiai įsitraukti į konfliktą? Tokius nuolat kintančius klausimus trijų dienų eksperimente svarsto specialiai suburta tarpžinybinė grupė, kad iškilus realiam pavojui vyriausybė turėtų galimų veiksmų planą. Sukurti šį „kalbančių galvų“ filmą (veiksmas vyksta uždarame kabinete) paskatino neseniai paviešinta informacija, kad Šaltojo karo metais buvo iš tikrųjų rengiamos panašios „karo knygos“. Tačiau galimas situacijos tikroviškumas nepadėjo atsikratyti abstraktaus deklaratyvumo įspūdžio. Finale triumfuoja retoriniai demokratijos principai, įpareigojantys ginti jos vertybes visame pasaulyje, išdėstyti pompastišku stiliumi, kaip daugelyje Holivudo filmų.

„Mūšiai“
„Mūšiai“
„Perskelta žemė“
„Perskelta žemė“
„Pelenai ir auksas“
„Pelenai ir auksas“
„Dangus virš mūsų“
„Dangus virš mūsų“
Živilė Pipinytė

Kaip egzistuoti tikrovėje

65-oji Berlinalė įpusėjo

Žvaigždėms šiemet Berlinalėje nesiseka. Neįtikėtinai silpname atidarymo filme – Isabel Coixet „Niekas nemėgsta nakties“ („Nobody Wants the Night“) – Juliette Binoche teko Arktikos tyrinėtojo Roberto Peary žmonos Josephine vaidmuo. Binoche herojė išsirengia pas vyrą artėjant arktinei nakčiai, atvykusi į jo stovyklavietę randa tik kelis eskimus (tada jie buvo taip  vadinami, bet filme skamba dabar priimtas pavadinimas „inuitai“), bet laukti mokslininko su Žozefina lieka tik jaunoji Alaka (japonų aktorė Rinko Kikuchi). Režisierė šį susitikimą pirmiausia rodo kaip dviejų civilizacijų susidūrimą: Binoche herojė demonstruoja rafinuotus tualetus ir kailius, atsisako čiabuvių maisto ir moko Alaką, kaip elgtis prie stalo. Kai paaiškėja, kad Alaka taip pat laukia jos vyro, Žozefina leidžia suprasti, kad jo jai neatiduos, o kai pamato, kad mergina laukiasi, prasideda siaubinga naktis, pūgos, badas. Kova už išgyvenimą ir kūdikio gyvybę moteris, regis, suartina. Bet Coixet nedomina veikėjų psichologijos niuansai, jai svarbiau pasmerkti kolonijinį mąstymą, kurio atstovė filme ir yra Binoche Žozefina. Dar Coixet žavisi ekologinėmis idėjomis ir pompastiškomis frazėmis. Kai vienas filmo veikėjų, rodydamas į eskimus, sako Žozefinai, kad „šie žmonės neturi Dievo, jie turi gamtą“, dar sunkiau patikėti filmo autentiškumu.
Nicole Kidman Wernerio Herzogo „Dykumos karalienėje“ („Queen of the Desert“) taip pat vaidina istorinę asmenybę – Artimųjų Rytų tyrinėtoją Gertrudą Bell. Kitaip nei Coixet, Herzogui tikrai būtų pravertęs šiuolaikiškesnis požiūris į filmo veikėją, nes būtent ši moteris iš dalies užprogramavo Artimųjų Rytų konfliktus – jai patariant buvo braižomos Irako, Sirijos, Jordanijos, kitų valstybių, kurias po Pirmojo pasaulinio karo Otomanų imperijos griuvėsiuose steigė didžiosios valstybės, sienos. Herzogas kartu su Kidman romantizuoja ir idealizuoja savo heroję, į pirmą planą iškeldami jos nelaimingus meilės romanus, nepaisydami gana akivaizdaus fakto, kad Kidman jau neturėtų vaidinti dvidešimtmetės, nors jos veide ir nematyti nė vienos raukšlelės.

„Niekas nemėgsta nakties“. L. Betancor nuotr.
„Niekas nemėgsta nakties“. L. Betancor nuotr.
„Dykumos karalienė“
„Dykumos karalienė“
„Sangailė“
„Sangailė“
„Kūnas“. J. Drygałos nuotr.
„Kūnas“. J. Drygałos nuotr.
Linas Vildžiūnas

Turkiškas Čechovas

Nauji filmai – „Žiemos miegas“

Lėtas, kartais itin lėtas tempas. Įdėmus įsižiūrėjimas ir įsiklausymas. Ilgi statiški planai. Pauzės. Personažų vidinių būsenų perteikimas stebint juos tarsi iš šalies, nemėginant tapatintis, bet sykiu išreiškiant savo santykį su supančiu pasauliu, – tai šiandienos sinefilui turbūt nesunkiai atpažįstamas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano braižas. Nepasakytum, kad jis būtų unikalus, tiesiog šiais laikais itin retas. Programinis mažumos kinas, sekantis geriausiais klasikos pavyzdžiais. Pakanka žvilgtelėti į Ceylano mėgstamiausių autorių sąrašą: Tarkovskis, Bressonas, Antonioni, Bergmanas, Ozu...
 
Pernykštė žinia iš Kanų, kad Nuri Bilge Ceylano filmą „Žiemos miegas“ žiuri įvertino aukščiausiu festivalio apdovanojimu, nebuvo netikėta. Jau nuo 2002 m., kai ten parodytas filmas „Vienišius“, šis režisierius yra Kanų elitinio klubo narys, apdovanojimus pelnydavo kiekvienas naujas jo filmas: „Vienišius“ – Didįjį žiuri prizą, „Klimatas“ (2006) – FIPRESCI prizą, „Trys beždžionės“ (2008 m.) – geriausio režisieriaus prizą, „Kartą Anatolijoje“ (2011) – vėl Didįjį, ir pagaliau „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) – „Auksinę palmės šakelę“. Tarsi Ceylanui skirta šakelė jau anksčiau augo ant Kanų palmės medžio ir tik dabar buvo nuskinta. Gaila, kad net kiek per vėlai, nes „Žiemos miegas“, nepaisant aukštos kinematografinės kokybės, nepalieka tokio stipraus įspūdžio kaip „Kartą Anatolijoje“.
 
Stebėtinai harmoninga skirtingų žanrinių elementų – kriminalinės dramos, kelio filmo ir filosofinio disputo, į kurį, regis, vis labiau linksta režisierius, – visuma, atšiauraus peizažo sugestija, nakties ir dienos nuotaikų kaita, aplinkybių atsitiktinai suvestų personažų portretai, – visa tai kūrė hipnotinę ir sykiu labai autentišką „Kartą Anatolijoje“ atmosferą, perteikiančią visos visuomenės dvasinę savijautą, jos nuolankumą, snaudulį, apatiją. Tokio autentiškumo labiausiai ir stokoja literatūrinė „Žiemos miego“ siužetinė konstrukcija, nors dirbtinumą, beje, pajunti ne iš karto.

„Žiemos miegas“
„Žiemos miegas“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas