Kinas
„7md“ inf.
Kitokie filmai
15 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos turėtų pasižiūrėti save gerbiantis „7md“ skaitytojas
Šie filmai nepasirodys kino teatrų repertuare, nes neskirti nei masinei, nei snobų auditorijai, jie nesiekia populiarumo rekordų. Tai – kitokie, dažnai kuklaus biudžeto filmai, nors jų autoriai ir žvaigždės gerai pažįsta raudonųjų kilimų spindesį. Tai filmai žmonėms, kurie domisi ne tik kino raidos galimybėmis, bet ir tuo, kaip šių dienų kinas mato pasaulį ir mus. Filmai, kurių autoriai turi ką pasakyti. „Kino pavasaris“ – bene vienintelė galimybė juos pamatyti dideliame ekrane. Sąrašą pateikiame abėcėlės tvarka.
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Alejandro Gonzálezas Iñárritu, šiemet triumfavęs „Oskarų“ naktį, imasi projekto, kuris jau pabuvojo ne vieno režisieriaus rankose. Pirmąkart apie „The Revenant“ prodiuseris Akiva Goldsmanas prabilo 2001-aisiais, kai įsigijo to paties pavadinimo Michaelo Punke’o romano teises. Tada tikrais įvykiais grįstas romanas apie kareivį, XIX a. pabaigoje keršijantį palikusiems jį mirti lokio glėbyje draugams, dar nebuvo išleistas. Netrukus buvo pranešta, kad projektu susidomėjo režisierius Park Chan-wookas ir aktorius Samuelis L. Jacksonas. Tačiau jie greitai paliko projektą ir kalbos apie jį nutilo iki 2010-ųjų. Po filmo „Kelyje“ juo susidomėjo Johnas Hillcoatas, kuris norėjo, kad pagrindinį vaidmenį kurtų Christianas Bale’as, bet 2010 m. rudenį projektas atsidūrė prancūzo Jeano-François Richet rankose. Tačiau filmavimas taip ir neprasidėjo, nes Bale’as vaidino Christopherio Nolano „Betmene“. Taip „The Revenant“ atiteko Iñárritu, šis apie Bale’ą jau neužsiminė, bet 2011 m. planavo dirbti su Leonardo DiCaprio ir Seanu Pennu, kai tik užbaigs „Žmogų-paukštį“. 2014-ųjų viduryje, kai filmas buvo baigtas, reikėjo keisti užimtą Penną. Iñárritu pasirinko Tomą Hardy, filmavimas prasidėjo Kanadoje pernai rudenį, tačiau buvo atidėtas iki šių metų balandžio, nes režisierius nori, kad „The Revenant“ būtų kuriamas natūralioje šviesoje, be papildomo apšvietimo.
Aistė Račaitytė
Drąsūs filmai
Kino formos eksperimentai Berlinalės „Forumo“ programoje
Jonas Ūbis
Demagogijos įkaitai
Demagogijos įkaitai
Živilė Pipinytė
Kaip patikėti karu
Nauji filmai – „Amerikiečių snaiperis“
Rengėjų inf.
Prasideda Vokiško kino dienos
11 naujų filmų iš vokiškai kalbančio Europos regiono
„7md“ inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Penktadienio vakare Paryžiaus Šatlė teatre įvyko 40-ojo Prancūzų kino akademijos padovanojimų „Cezarių“ ceremonija. Laureatus renka 4225 „Cezarių“ akademijos narių. 2014 m. Prancūzijoje buvo sukurti 636 filmai. Pasak žiniasklaidos, šiemet ceremonijoje dominavo politika. Septynis „Cezarius“, tarp jų ir geriausio filmo bei geriausio režisieriaus, gavo 22 metus Paryžiuje gyvenančio Abderrahmane’o Sissako filmas „Timbuktu“. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą Malio mieste Timbuktu, kurį užėmė islamistai. Šis filmas taip pat buvo pristatytas „Oskarui“.
Jonas Ūbis
Idealai ir kompromisai
Krėsle prie televizoriaus
Per šventes nepuošiau medžių tautinėmis vėliavomis, nepyniau trispalvių juostelių, nesiuvau gigantiškų trispalvių, trumpai tariant, nedariau nieko, kas atitiktų, regis, iš prezidentūros nuskambėjusį kvietimą tautines šventes švęsti išradingai. Dar sovietmetis išmokė, kad bet koks panašus džiaugsmo demonstravimas yra alogiškas ir beprasmiškas. Gaila, kad to nesupranta naujieji karjeristai, kuriems į galvą ateina panašios „išradingos“ idėjos. Kilometrinių vėliavų siuvimas ar nešimas primena bandymus kurti neva naują ideologiją, tik vis labiau akivaizdu, kad juokdamiesi iš praeitin nuolat besigręžiančio Vladimiro Putino patys taip pat žiūrime atgal – į nacionalizmo persmelktą tarpukario Lietuvą. Todėl, atsikratęs gripo, per šventes dar suspėjau į Varšuvos „Zachętos“ galerijoje kuratorės Andos Rottenberg surengtą puikią parodą „Progresas ir higiena“. Jos pagrindinę mintį galerijos direktorė Hanna Wroblewska apibūdino štai taip: „Parodyti, kaip entuziastingas tikėjimas galimybe sukurti rasinės, kultūrinės ir politinės tapatybės idėja grįstą visuomenę susiduria su ideologinės priespaudos, marginalizacijos ir prievartos praktikomis. Ir kaip iš pradžių nekaltos teorijos tampa pavojingais bepročių ir nusikaltėlių įrankiais. Tai ir paroda apie tai, kaip lengva pražiopsoti momentą, kai visuomenės nekontroliuojamos mokslinės utopijos virsta parankiomis ideologijomis.“
Živilė Pipinytė
Laiko ratiluose
65-osios Berlinalės laureatai
Šeštadienį, kai 65-osios Berlinalės tarptautinis žiuri, vadovaujamas Darreno Aronofsky, paskelbė festivalio nugalėtojus, buvo sunku nepritarti žiuri sprendimui. Kita vertus, šiemet konkurse vis dėlto nebuvo to vienintelio, svarbiausio filmo, kuris visam laikui išlieka atmintyje (man toks yra Berlyne pirmąkart pamatytas brolių Coenų „Didysis Lebovskis“), arba tokio, kuris, panašiai kaip pernykštė Richardo Linclaterio „Vaikystė“, pasižymi originaliais sprendimais.
Ieva Kotryna Skirmantaitė
Tais pačiais bėgiais
Nauji filmai – „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“
Lietuvių kino gamintojų susidomėjimas žanriniu kinu neblėsta, po gausybės romantinių komedijų, kelio filmo pagaliau pasirodė ir vesternas. Gana prastai ilgo metražo filmu „Pakeliui“ debiutavęs režisierius Ričardas Marcinkus susiėjo su režisierium Simonu Aškelavičium ir, vienam norint sukurti nuotykių filmą, kitam – komediją, pasirodė „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Kaip ir pridera komerciniam kinui, jau iš anksto buvo vykdoma intensyvi reklaminė kampanija. Pradedant nuo trumpų youtube filmukų, pristatančių pagrindinius herojus ir taip atkreipiančių potencialių žiūrovų dėmesį. Filmo gamintojai sąmoningai kuria vesterno parodiją, todėl filme atvirai žaidžiama šio žanro konvencijomis – mažas provincijos miestelis (šiuo atveju Anykščiai), kova tarp gėrio ir blogio, ginklai, susišaudymai, meilė ir pinigai, komiškumui pabrėžti naudojami sulėtinti kadrai. Jau vien traukinio apiplėšimas yra chrestomatinė vesternų siužetinė linija, prisimenant 1903 m. E.S. Porterio „Didįjį traukinio apiplėšimą“, žymintį naujo žanro pradžią. Pirmųjų vesternų tikslas buvo įtvirtinti amerikietišką tapatybę mitologizuojant laukinių Vakarų istoriją, todėl filmuose nuo didvyriškų užkariautojų kentėjo indėnai. Tačiau amerikiečiams susivokus ir aršiam šovinizmui praėjus prasidėjo demitologizacija. Mes visgi dar esam (ir jau seniai) mitologizacijos stadijoje. Todėl Sauliaus ir Pauliaus priešais tampa „svetimi“: pikti, dideli, smurtaujantys gruzinai (tai filmo aprašyme buvo pavadinta „gruzinišku prieskoniu“) ir kaubojiškais batais bei skrybėle pasidabinęs vietinis bosas, pravarde „Amerika“. Mitiškumo aspektą tik dar labiau paryškina pirmieji filmo kadrai, vaizduojantys praėjusius laikus ir pasakojantys apie Anykščių legendą – stipriausią miestelio žmogų. O šis savo jėgos, priešingai nei piktadariai, niekada nenaudojo prieš moterį, pasakoja Sauliui „baba“, kurią netikėtai suvaidino Bernadeta Lukošiūtė, geriau žinoma kaip Teta Beta. Šio gerai iš radijo laidų vaikams pažįstamo balso savininkė vaidina kiek netikėtą vaidmenį, tapdama viską į vietas sustatančia ir herojus paskutinę akimirką nuo pavojaus išgelbstinčia grandimi.
