7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Linas Vildžiūnas

Karo šešėlis

Įspūdžiai po Tarptautinio Roterdamo kino festivalio

Vienas iš nuolat deklaruojamų Tarptautinio Roterdamo kino festivalio (IFFR) principų – stengtis neatsilikti nuo laiko, apčiuopti „čia ir dabar“, pristatyti žiūrovams jei dar ne tendencijas, tai bent jau ore tvyrančias nuojautas. Tad nieko stebėtino, kad šiemetinį, 44-ąjį, vykusį sausio 21 – vasario 1 d., lydėjo karo tema. Tiesiogiai ji lyg ir nėra susijusi su politine praėjusių metų realybe, karu Ukrainoje, neprognozuojama Rusijos grėsme, nubloškusia Europą atgal į Šaltojo karo laikus, tačiau signalizuoja išaugusią karo grėsmę kaip naują socialinės sąmonės veiksnį.
 
Festivalį atidarė BBC prodiusuotas filmas „Karo knyga“ („War Book“, rež. Tom Harper), improvizuojantis situaciją, „kas būtų, jeigu...“ – jeigu pasaulis atsidurtų ant branduolinio konflikto slenksčio (tiesa, išprovokuoto ne Rusijos, bet Indijos ir Pakistano). Kokie turėtų būti neatidėliotini vyriausybės veiksmai, siekiant apsaugoti savo piliečius, ir kokius užsienio politikos principus pasirinkti: izoliuotis, kaip tai daro Šveicarija, ar vykdyti sąjunginius įsipareigojimus Jungtinėms Valstijoms ir tiesiogiai įsitraukti į konfliktą? Tokius nuolat kintančius klausimus trijų dienų eksperimente svarsto specialiai suburta tarpžinybinė grupė, kad iškilus realiam pavojui vyriausybė turėtų galimų veiksmų planą. Sukurti šį „kalbančių galvų“ filmą (veiksmas vyksta uždarame kabinete) paskatino neseniai paviešinta informacija, kad Šaltojo karo metais buvo iš tikrųjų rengiamos panašios „karo knygos“. Tačiau galimas situacijos tikroviškumas nepadėjo atsikratyti abstraktaus deklaratyvumo įspūdžio. Finale triumfuoja retoriniai demokratijos principai, įpareigojantys ginti jos vertybes visame pasaulyje, išdėstyti pompastišku stiliumi, kaip daugelyje Holivudo filmų.

Skaityti toliau >>
Nr. 6 (1112), 2015-02-13  | Kinas
„Mūšiai“
„Mūšiai“
„Perskelta žemė“
„Perskelta žemė“
„Pelenai ir auksas“
„Pelenai ir auksas“
„Dangus virš mūsų“
„Dangus virš mūsų“
Živilė Pipinytė

Kaip egzistuoti tikrovėje

65-oji Berlinalė įpusėjo

Žvaigždėms šiemet Berlinalėje nesiseka. Neįtikėtinai silpname atidarymo filme – Isabel Coixet „Niekas nemėgsta nakties“ („Nobody Wants the Night“) – Juliette Binoche teko Arktikos tyrinėtojo Roberto Peary žmonos Josephine vaidmuo. Binoche herojė išsirengia pas vyrą artėjant arktinei nakčiai, atvykusi į jo stovyklavietę randa tik kelis eskimus (tada jie buvo taip  vadinami, bet filme skamba dabar priimtas pavadinimas „inuitai“), bet laukti mokslininko su Žozefina lieka tik jaunoji Alaka (japonų aktorė Rinko Kikuchi). Režisierė šį susitikimą pirmiausia rodo kaip dviejų civilizacijų susidūrimą: Binoche herojė demonstruoja rafinuotus tualetus ir kailius, atsisako čiabuvių maisto ir moko Alaką, kaip elgtis prie stalo. Kai paaiškėja, kad Alaka taip pat laukia jos vyro, Žozefina leidžia suprasti, kad jo jai neatiduos, o kai pamato, kad mergina laukiasi, prasideda siaubinga naktis, pūgos, badas. Kova už išgyvenimą ir kūdikio gyvybę moteris, regis, suartina. Bet Coixet nedomina veikėjų psichologijos niuansai, jai svarbiau pasmerkti kolonijinį mąstymą, kurio atstovė filme ir yra Binoche Žozefina. Dar Coixet žavisi ekologinėmis idėjomis ir pompastiškomis frazėmis. Kai vienas filmo veikėjų, rodydamas į eskimus, sako Žozefinai, kad „šie žmonės neturi Dievo, jie turi gamtą“, dar sunkiau patikėti filmo autentiškumu.
Nicole Kidman Wernerio Herzogo „Dykumos karalienėje“ („Queen of the Desert“) taip pat vaidina istorinę asmenybę – Artimųjų Rytų tyrinėtoją Gertrudą Bell. Kitaip nei Coixet, Herzogui tikrai būtų pravertęs šiuolaikiškesnis požiūris į filmo veikėją, nes būtent ši moteris iš dalies užprogramavo Artimųjų Rytų konfliktus – jai patariant buvo braižomos Irako, Sirijos, Jordanijos, kitų valstybių, kurias po Pirmojo pasaulinio karo Otomanų imperijos griuvėsiuose steigė didžiosios valstybės, sienos. Herzogas kartu su Kidman romantizuoja ir idealizuoja savo heroję, į pirmą planą iškeldami jos nelaimingus meilės romanus, nepaisydami gana akivaizdaus fakto, kad Kidman jau neturėtų vaidinti dvidešimtmetės, nors jos veide ir nematyti nė vienos raukšlelės.

Skaityti toliau >>
Nr. 6 (1112), 2015-02-11  | Kinas
„Niekas nemėgsta nakties“. L. Betancor nuotr.
„Niekas nemėgsta nakties“. L. Betancor nuotr.
„Dykumos karalienė“
„Dykumos karalienė“
„Sangailė“
„Sangailė“
„Kūnas“. J. Drygałos nuotr.
„Kūnas“. J. Drygałos nuotr.
Linas Vildžiūnas

Turkiškas Čechovas

Nauji filmai – „Žiemos miegas“

Lėtas, kartais itin lėtas tempas. Įdėmus įsižiūrėjimas ir įsiklausymas. Ilgi statiški planai. Pauzės. Personažų vidinių būsenų perteikimas stebint juos tarsi iš šalies, nemėginant tapatintis, bet sykiu išreiškiant savo santykį su supančiu pasauliu, – tai šiandienos sinefilui turbūt nesunkiai atpažįstamas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano braižas. Nepasakytum, kad jis būtų unikalus, tiesiog šiais laikais itin retas. Programinis mažumos kinas, sekantis geriausiais klasikos pavyzdžiais. Pakanka žvilgtelėti į Ceylano mėgstamiausių autorių sąrašą: Tarkovskis, Bressonas, Antonioni, Bergmanas, Ozu...
 
Pernykštė žinia iš Kanų, kad Nuri Bilge Ceylano filmą „Žiemos miegas“ žiuri įvertino aukščiausiu festivalio apdovanojimu, nebuvo netikėta. Jau nuo 2002 m., kai ten parodytas filmas „Vienišius“, šis režisierius yra Kanų elitinio klubo narys, apdovanojimus pelnydavo kiekvienas naujas jo filmas: „Vienišius“ – Didįjį žiuri prizą, „Klimatas“ (2006) – FIPRESCI prizą, „Trys beždžionės“ (2008 m.) – geriausio režisieriaus prizą, „Kartą Anatolijoje“ (2011) – vėl Didįjį, ir pagaliau „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) – „Auksinę palmės šakelę“. Tarsi Ceylanui skirta šakelė jau anksčiau augo ant Kanų palmės medžio ir tik dabar buvo nuskinta. Gaila, kad net kiek per vėlai, nes „Žiemos miegas“, nepaisant aukštos kinematografinės kokybės, nepalieka tokio stipraus įspūdžio kaip „Kartą Anatolijoje“.
 
Stebėtinai harmoninga skirtingų žanrinių elementų – kriminalinės dramos, kelio filmo ir filosofinio disputo, į kurį, regis, vis labiau linksta režisierius, – visuma, atšiauraus peizažo sugestija, nakties ir dienos nuotaikų kaita, aplinkybių atsitiktinai suvestų personažų portretai, – visa tai kūrė hipnotinę ir sykiu labai autentišką „Kartą Anatolijoje“ atmosferą, perteikiančią visos visuomenės dvasinę savijautą, jos nuolankumą, snaudulį, apatiją. Tokio autentiškumo labiausiai ir stokoja literatūrinė „Žiemos miego“ siužetinė konstrukcija, nors dirbtinumą, beje, pajunti ne iš karto.

Skaityti toliau >>
Nr. 6 (1112), 2015-02-10  | Kinas
„Žiemos miegas“
„Žiemos miegas“
Agnė Mackevičiūtė

Gyvenimo praktika

Nauji filmai – „Visko teorija“

2012 m. Londone vykusias parolimpinės žaidynes pradėjo triukšmingas šou. Įsimintiniausios šio atidarymo akimirkos – paralyžiuoto mokslininko kosmologo Stepheno Hawkingo pasirodymas ir kompiuteriniu balsu per jam specialiai sukurtą įrangą nuskambėjusi kalba, kurioje jis priminė savo teorijas apie ribų neturinčią visatą ir teigė, kad ribų nereikėtų ir žmonių siekiams.
 
Dabar jau septyniasdešimt trejų metų britas nuo dvidešimt vienų serga amiotropine lateraline skleroze. Ši liga sunaikino kadaise energingo, nenustygstančio jaunuolio raumenis ir prikaustė prie invalido vežimėlio. Rodos, šis faktas ir vaizdas tokie nepakeliamai trikdantys, kad net du filmai priešinasi šiai aplinkybei ir rekonstruoja mokslininko jaunystę, kai jis dar buvo sveikas. Filmai pabrėžia pirmųjų akistatų su liga akimirkas, kai Hawkingas sužino diagnozę, puola į neviltį, tačiau palaikomas mylimos merginos sugeba atsitiesti, gyventi ir dirbti toliau. 2004 m. televiziniame Philipo Martino „Hokinge“ jį suvaidino Benedictas Cumberbatchas. Pernykščiame Jameso Marsho filme „Visko teorija“ („Theory of Everything“, D. Britanija, 2014) šiltą ir žavų, jau „Auksinį gaublį“ laimėjusį ir „Oskarui“ nominuotą vaidmenį sukūrė Eddie Redmayne’as.

Skaityti toliau >>
Nr. 5 (1111), 2015-02-07  | Kinas
„Visko teorija“
„Visko teorija“
Kora Ročkienė

Pagrindinis vaidmuo menui

Pokalbis su filmo „Didelės akys“ scenaristais

Timas Burtonas – vienas originaliausių šių dienų režisierių. Jo filmuose dažnai susilieja pasaka, siaubas, animacija. Ypatingas Burtono vizualumo pojūtis prikėlė naujam kino gyvenimui komiksų didvyrį Betmeną ir daugybę kitų masinės kultūros ir vaizduotės personažų. Šią savaitę ekranuose pasirodo naujausias režisieriaus filmas „Didelės akys“ („Big Eyes“, JAV, 2014), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Amy Adams ir Christophas Waltzas. Pateikiame pokalbį su filmo scenarijaus autoriais Larry Karaszewskiu ir Scottu Alexanderu, kurie bendradarbiavo su Burtonu ir kuriant filmą „Edas Woodas“. Pokalbį, kuris buvo išspausdintas žurnale „Kino“ (2015, Nr. 1), pateikiame sutrumpintą.

Skaityti toliau >>
Nr. 5 (1111), 2015-02-06  | Kinas
„Didelės akys“
„Didelės akys“
„Didelės akys“
„Didelės akys“
Jonas Ūbis

Pagonių aukos

Krėsle prie televizoriaus

Stengiuosi vengti lietuvių žiniasklaidos isterijos, bet kartais nuo jos neįmanoma pabėgti. Taip atsitiko ir su berniuku iš Norvegijos, kurio istoriją jau kelios dienos pučia visi žiniasklaidos kanalai. Manau, kad tiesos, kas iš tikrųjų įvyko, niekam nereikia, ypač tautos sąžinę vaidinančioms žurnalistėms, nes tada gal tektų pripažinti, kad lietuvės motinos nėra tokios idealios, kaip apie save kalba. Per LRT „Panoramą“ pamačiusi prie Norvegijos ambasados piketuojančius tautiečius, supratau, kad ten susirinko tie patys, kurie dar visai neseniai „gynė“ mergaitę iš Pakaunės. Tik dabar gal tarp jų buvo daugiau tautiškų žalių žmogeliukų – vaikų gynėjai lietuviai taip pat mėgsta karines uniformas. Kita vertus, ar gali būti geresnė auka ant patriotizmo aukuro už vaiką? Žiūrėk, dar ir partiją įsteigs, juk rinkimai ne taip ir toli.
 
Manau, kad tuos gynėjus įkvėps ir Pascalio Laugier filmas „Aukštas žmogus“ (TV3, šįvakar, vasario 6 d. 23.35). Filmo herojė Džulija (Jessica Biel) gyvena miestelyje, kur nuolat dingsta vaikai. Iš pradžių ji netiki legendomis apie tai, kad juos išsiveda „aukštas vyras“, bet kai dingsta Džulijos sūnus, moteriai lieka tik išsiaiškinti, kas tas vyras ir kur dingę vaikai.

Skaityti toliau >>
Nr. 5 (1111), 2015-02-06  | Kinas  | Rodo TV
„Dangus aukštai“
„Dangus aukštai“
„Metro Manila“
„Metro Manila“
„Kartą laukiniuose Vakaruose“
„Kartą laukiniuose Vakaruose“
Živilė Pipinytė

Istorijos veidrodžiai

Prasidėjo 65-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis

Ketvirtadienio vakare Berlyne ispanų režisierės Isabel Coixet filmu „Niekas nemėgsta nakties“ („Nobody Wants the Night“) iškilmingai atidarytas 65-asis tarptautinis kino festivalis. Filmo veiksmas nukelia į 1908-ųjų Grenlandiją ir pasakoja apie Arkties tyrinėtojo žmoną, norinčią padėti vyrui ir įkurti stovyklavietę. Tačiau Juliette Binoche herojė nelabai įsivaizduoja, ką reiškia arktinis šaltis ir kaip jį išgyventi. Jai padės jauna inuitė, gyvenanti ledo name. Dviejų skirtingų civilizacijų, bet stiprių moterų suartėjimo istorija spalvingame istoriniame fone, matyt, neatsitiktinai pasirinkta festivalio atidarymui. Juk pernykštis atidarymo filmas – istorinė Weso Andersono stilizacija „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – vis dar pelno apdovanojimus. Regis, ir šiemet istorija bus ne vieno Berlinalės filmo tema ar fonas. Dar sunku pasakyti, kas paliks didžiausią įspūdį, bet milžiniškoje festivalio programoje jau spėjau pasižymėti kelis filmus, kurių aprašymai žadina viltis.

Skaityti toliau >>
Nr. 5 (1111), 2015-02-05  | Kinas
„Niekas nemėgsta nakties“
„Niekas nemėgsta nakties“
„Dykumos karalienė“
„Dykumos karalienė“
„Eizenšteinas Guanachuate“
„Eizenšteinas Guanachuate“
„Sangailė“
„Sangailė“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Prancūzų kino akademija paskelbė savo apdovanojimų „Cezarių“ nominantus. Į geriausio filmo apdovanojimą pretenduoja 7 filmai: „Zils Marijos debesys“, „Vaikinai iš Rytų“, „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, „Kovotojai“ („Les Combattants“), „Beljė šeima“ („La Famille Bélier“, rež. Eric Lartigau), „Hipokratas“ („Hippocrate“) ir „Timbuktu“.
 
Geriausio režisieriaus „Cezariui“ nominuoti: Céline Sciamma už filmą „Mergos“, Thomas Cailley už „Kovotojus“, Thomas Lilti už „Hipokratą“, Bertrand’as Bonello už „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, Olivier Assaysas už „Zils Marijos debesis“, Abderrahmane’as Sissako už „Timbuktu“ ir Robinas Campillo už „Vaikinus iš Rytų“.
 

Į geriausio aktoriaus „Cezarį“ pretenduoja: Guillaume’as Canet už vaidmenį filme „Kitą kartą, kai pamatysiu širdį“ („La prochaine fois je viserai le coeur“), Nielsas Arestrupas už „Diplomatiją“ („Diplomatie“), Pierre’as Niney už „Yves Saint Laurent“, Gasparas Ullielis už „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, François Damiens’as už „Beljė šeimą“ ir Romainas Duris už „Naują draugę“.

Skaityti toliau >>
Nr. 5 (1111), 2015-02-02  | Kinas  | Trumpai
Kadras iš filmo „Zils Marijos debesys“
Kadras iš filmo „Zils Marijos debesys“
Kadras iš filmo „Hipokratas“
Kadras iš filmo „Hipokratas“
Kadras iš filmo „Timbuktu“
Kadras iš filmo „Timbuktu“
Kadras iš filmo „Mamytė“
Kadras iš filmo „Mamytė“
Stacy Martin Larso von Triero filme „Nimfomanė“
Stacy Martin Larso von Triero filme „Nimfomanė“
Andrzejus Chyra ir Dawidas Ogrodnikas filme „11 minučių“
Andrzejus Chyra ir Dawidas Ogrodnikas filme „11 minučių“
Ilona Jurkonytė

Kine ieškau iššūkio

Pokalbis su Berlinalės Jaunojo kino forumo programos vadovu Christophu Terhechte

Vasario 5 d. Berlyne prasidės 65-asis tarptautinis kino festivalis. Festivalio senbuviai žino, kad daug originalių filmų ir naujų autorių visada pateikia Jaunojo kino forumo programa. Su jos vadovu Christophu Terhechte Berlyne kalbėjosi Kauno kino festivalio vadovė Ilona Jurkonytė. Pokalbis įvyko gavus „Nipkow Programm“ stipendiją.
 

Skaityti toliau >>
Nr. 4 (1110), 2015-01-30  | Kinas
Christoph Terhechte
Christoph Terhechte
Kora Ročkienė

Kaip mažuma tampa minia

Pokalbis su vengrų režisieriumi Kornéliu Mundruczó

Penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti naujausias žymaus vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó („Delta“) filmas „Baltas Dievas“ („Fehér Isten“, Vengrija, Vokietija, Švedija, 2014 ). Jo premjera įvyko pernai, Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. „Baltas Dievas“ – tai kolektyvinio abejingumo istorija, papasakota mažos mergaitės, kuri išdavė mylimą šunį, lūpomis, ir kartu benamio šuns pasakojimas. Tai ir pasakojimas apie meną, kuris sutaiko visus. Režisierius filmą skyrė pernai mirusiam vengrų kino klasikui Miklósui Jancsó. Pateikiame Kanuose vykusio Inos Denisovos pokalbio su režisieriumi fragmentus. Pokalbis buvo išspausdintas tinklalapyje colta.ru.

Skaityti toliau >>
Nr. 4 (1110), 2015-01-30  | Kinas
„Baltas Dievas“
„Baltas Dievas“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas