Kinas

Vakar prasidėjo „Kino pavasaris“, vadinasi, televizoriui neliks laiko. Tikiuosi, kad ne tik Vilniuje, bet ir visur, kur galima pasižiūrėti gerų filmų nostalgiją žadinančiame dideliame ekrane. Bent jau aš esu nuo jo priklausomas lyg alkoholikas nuo stiprių gėrimų. Ypač nuo televizoriaus norisi pabėgti po ilgai trukusios rinkimų agitacijos bei pergalingų praėjusio sekmadienio reportažų per beveik visus lietuviškus kanalus. Žinoma, rinkimai nieko nepakeis, tai akivaizdu, kai pasižiūri į kauniečių pasirinkimą. Šiems ir toliau imponuoja chamai – nesvarbu, ar tas chamas ubagas, ar turtuolis. Bijau, kad likusiems tautiečiams taip pat patinka chamai (Gargždų gyventojams tai jau tikrai), tik jie žino, kad geriau apsimesti liberalais (vaizdelis gražesnis), todėl renkasi tiesiog demagogus, žadančius, kad viskas bus gerai (ypač jei esi savanaudis ir tuo didžiuojiesi). Beje, savaip tai puikus šūkis: būk egoistas ir viskas bus gerai. Naujasis Vilniaus meras visą sekmadienio (ir ne tik) vakarą kaip užsuktas kartojo, kad vilniečiai nori patys spręsti savo problemas. Išgirdęs šį teiginį bene dešimtą kartą, prisiminiau kitą politiką, kuris kartojo, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Ko jau ko, bet virėjų mūsų televizijose kasdien pasirodo tikrai daug, beje, kaip ir politikų.

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1117), 2015-03-20 | Kinas | Rodo TV

Nesuprantu, kodėl filmas turi trukti dvi valandas

Pokalbis su Filipinų režisieriumi Lavu Diazu

Pernai „Kino pavasario“ rengėjai nepabijojo parodyti penkias valandas trunkančio Filipinų režisieriaus Lavo Diazo filmo „Norte. Istorijos pabaiga“, sulaukusio didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Šiemet „Kino pavasaris“ pristato jau du šio režisieriaus filmus – dokumentinius „Audros vaikus“ ir vaidybinį „Iš to, kas yra prieš“. Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelnęs Lavas Diazas (g. 1958) dažnai vadinamas ilgiausius filmus kuriančiu režisieriumi. Nuolatinė jo kūrybos tema – Filipinų istorija. Ją režisierius atkuria iš prisiminimų apie kančias, siaubą, neteisybę ir melą. Diazas filmuose rekonstruoja įvykius, tarsi atkurdamas neegzistuojančią kino kroniką. Tuo aiškinama ir ilga jo filmų trukmė. Filme „Iš to, kas yra prieš“ matome, kas įvyko dveji metai prieš prezidento Ferdinando Marcoso perversmą, kai 1972 m. buvo įvesta karinė padėtis. Režisierius rodo, kaip įvykiai sostinėje atsirita iki provincijos kaimelio ir pamažu sunaikina jo bendruomenę.

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1117), 2015-03-19 | Kinas

Jonas Ūbis

Fenomenų keliais

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Pirmasis šių metų žurnalo „Kinas“ numeris į skaitytojų rankas pateks atsinaujinęs – naujas maketas, kino istorijos testas skaitytojams – tik permainų pradžia. Tačiau struktūra nesikeičia, kaip ir tikslas – pristatyti bei kritiškai aptarti, įvertinti svarbiausius kino reiškinius, renginius, filmus.

Pirmasis didelis šių metų renginys – „Kino pavasaris“ šiemet švenčia savo dvidešimtmetį. Žinoma, tai dar ne jubiliejus, bet tikrai graži data. Tačiau ratas apsisuko: pirmajame „Kino pavasaryje“ svečiavosi Leos Caraxas, šio prancūzų kino kūrėjo retrospektyvą festivalis rengia ir šiemet. Apie Caraxą naujame „Kine“ parašė Neringa Kažukauskaitė. Straipsnyje „Tiltas, jungiantis vietas ir žmones“ ji apibendrino Caraxo kūrybos ypatumus, jo stilių ir požiūrį į kiną, kurį apibūdino taip: „Tai būdas suvokti save ir pasaulį, bendrauti su savimi ir kitais.“ Regis, toks požiūris būtų artimas ir didžiajam vartotojų kultūros kritikui Pierui Paolo Pasolini. „Kino“ viršelyje – Willemas Dafoe, kuris suvaidino režisierių Abelio Ferraros filme „Pazolinis“. Šį filmą taip pat rodys „Kino pavasaris“.

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1117), 2015-03-18 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kai Clinto Eastwoodo filmas „Amerikos snaiperis“ muša lankomumo rekordus pasaulyje, yra pripažintas pačiu pelningiausiu JAV 2014 m. filmu, panašūs projektai itin pageidautini. Tarp jų ir būsimas Kathryn Bigelow filmas „Triple Frotier“ , kurio veiksmas nukels į Afganistaną. Jo herojus bus amerikiečių kareivis Bowe Berghdalas, pagrobtas talibų ir 5 metus laikytas nelaisvėje, bet grįžęs į JAV apkaltintas dezertyravimu. Filmo sumanymą Bigelow paskelbė jau pernai, tačiau tik „Amerikiečių snaiperio“ sėkmė įtikino prodiuserius, kad istorijos apie karą Irake ir Afganistane vis dar turi komercinį potencialą.

Skaityti toliau >>

Nr. 11 (1117), 2015-03-16 | Kinas | Trumpai

Kristen Stewart filme „Zils Marijos debesys“

Ieva Kotryna Skirmantaitė

Tikiu kino autoriais

Pokalbis su lenkų kinotyrininku Andrzejumi Pitrusu

Vasarį Lietuvoje viešėjo lenkų kinotyrininkas Andrzejus Pitrusas. Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitė paskaitą apie šiuolaikinį lenkų kiną, studijų mugėje Vilniuje pristatė žaidimų ir reklamos kūrėjų specialybes. Vizito tikslas taip pat buvo aptarti „Erasmus“ sutarties pasirašymo galimybes tarp Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Krokuvos Jogailos universiteto. Su svečiu kalbėjomės apie dabartinę kino ir su juo susijusios veiklos situaciją.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1116), 2015-03-13 | Kinas

„Pelenai ir deimantas“, rež. Andrzej Wajda

„Kamilė Klodel, 1915“, rež. Bruno Dumont

Jonas Ūbis

Nebučiuokite nevykėlių

Krėsle prie televizoriaus

Gripas, bjaurus oras, triukšmingi kaimynai, demagogai politikai, žadantys, kad viskas bus gerai, lietuviškos žvaigždės ir „Eurovizija“ – visa tai, ypač kovą, kai pilka ir bjauru, varo į neviltį. Suprantu, kad šis sąrašas keičiasi priklausomai nuo jėgų pasipriešinti kraujinei televizijų dešrai, bet šįkart galiu pasiūlyti gana universalų priešnuodį, kuris vadinasi „Gloria“ (LRT kultūra, 19 d. 21.10). Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmo herojei 58-eri, ji išsiskyrusi su vyru, suaugę vaikai jau paliko namus. Glorija (Paulina García) nenori likusio gyvenimo praleisti viena, bet nenori ir būti tik močiute. Ši energinga, protinga moteris nori džiaugtis gyvenimu, ji šoka, užsiima joga, dainuoja. Tačiau jos netenkintų drungnas meilės romano pakaitalas – Glorijai reikia aistros, todėl vakarais ji lanko klubus, kuriuose šoka susirinkę panašaus amžiaus vienišiai. Vieną naktį ji sutinka atsargos karininką Rodolfą (Sergio Hernández). Atrodo, kad tai paskutinis šansas patirti meilę...

Jei nusiteikėte melodramai apie tragikomišką stiprią moterį, didvyriškai kovojančią su senatvės baime, apsirikote, nes „Glorija“ – filmas apie moters siekį būti nepriklausoma, laisva, savimi. Glorijos elgesys netelpa į schemas, į kurias ir mus dažnai žūtbūt nori įkišti draugai, giminaičiai, žiniasklaida ar visokie „gyvenimo būdo“ ekspertai. Glorija moka pasipriešinti. Todėl ji nuolat peržengia tariamas ribas, net išduota ar pažeminta sugeba atsikelti. Ji su niekuo nesutiks būti tik todėl, kad bijo likti viena. Užtat Glorija – iš tų žmonių, kurie niekad nebūna vieni.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1116), 2015-03-13 | Kinas | Rodo TV

Mantė Valiūnaitė

Holivudas kaip šiuolaikinis Olimpas

Nauji filmai – „Kelias į žvaigždes“

Jeanas Baudrillard’as rašė, kad žemėlapis eina pirma teritorijos. Anot prancūzų filosofo, tai šiuolaikinį pasaulį apibendrinančios diagnozės – realybės nykimo – simptomas. Viena iš garsiųjų Baudrillard’o nustatytų simuliakrų stadijų atitinka šią situaciją – mums pakanka žemėlapių, iki smulkmenų nusakančių neegzistuojančias teritorijas, arba žemėlapių, atstojančių numanomas ar išnykusias vietas. Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodęs Davido Cronenbergo filmas „Kelias į žvaigždes“ („Maps to the Stars“, Kanada, 2014) ) aptinka galimą tragedijos židinį ir tiksliai sužymi Holivudo žemėlapio simbolius.

Holivudo žemėje gyveno Helena (Julliane Moore) – aktorė, siekianti išsivaduoti iš savo motinos šešėlio profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime (jei dar tarp jų yra koks nors skirtumas). Iš gyvenimą nuodijančių atsiminimų ją gelbėjo psichoterapeutas daktaras Stafordas Veisas, susituokęs su savo seserimi Kristina (Olivia Williams). Savo sūnų Bendžį (Evan Bird) jie paaukojo žydrajam ekranui, o į brolio gyvybę pasikėsinusią dukterį Agatą (Mia Wasikovska) ištrėmė į tolimų kraštų gydyklą, tikėdamiesi, kad šioji niekada nesugrįš. Agata grįžo ir siekė susigrąžinti brolio meilę bei nutraukti užnuodytą šeimos grandinę. Deja, ambicijos, kerštas ir atšiaurūs veikėjų charakteriai viską pavertė kruvinomis kovomis.

„Kelias į žvaigždes“ linksniuojamas kaip satyra apie Holivudą – apie aktorių, prodiuserių ir vadybininkų kančias pasiekti ir užsitikrinti savo vietą sapnų fabrike. Filmo scenarijaus autorius – romanų apie Holivudą specialistas Bruce’as Wagneris kartu su Cronenbergu filmo sumanymą brandino apie dešimt metų. Juodojo humoro filme tikrai nestinga, tačiau filmo siužetas primena Euripido ar Eischilo tragedijas. Tragiški likimai, Olimpo dievų primesti kaip prakeiksmas ar kerštas ydingiems žmonėms, „Kelyje į žvaigždes“ perkelti į šiuolaikinį kontekstą. Filmas rodo Holivudo sistemą kaip Olimpą, kur kelio ženklai šeimas ir atskirus asmenis atveda į kraujomaišą, žudymą ar savižudybę, kur veikėjus kankina praeities fantomai, primenantys siaubo filmuose šimtus kartų matytus mirusius vaikus ir moteris baltomis suknelėmis. Vaikai vartoja narkotikus, it papūgos mėgdžioja savo pirmtakus.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1116), 2015-03-10 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gillian Flynn romanas „Dingusi“ jau pasirodė lietuviškai, o Davido Fincherio ekranizacija paskatino kino kūrėjus atkreipti dėmesį ir į kitus šios autorės kūrinius. Prancūzas Gilles’is Paquet-Brenneras perkėlė į ekraną Flynn romaną „Tamsios vietos“ („Dark Places“). Siaubingą dramą – motinos ir seserų nužudymą išgyvenusios Libės vaidmenį naujame filme sukūrė Charlize Theron. Po trisdešimties metų moteris nusprendžia vėl viską prisiminti ir pagaliau nuspręsti, ar žudikas yra jos brolis.

Išdalyti Lenkų kino akademijos „Auksiniai ereliai“

Prieš savaitę – pirmadienio vakarą – įvyko iškilminga Lenkų kino akademijos apdovanojimų, „Auksinių ereliu“ teikimo ceremonija. Laureatus rinko beveik 600 šios akademijos narių, o apdovanojimus 19 kategorijų teikė tik moterys – penkių Lenkijos kino kūrėjų kartų atstovės. Geriausio filmo statulėlės savininkas šiemet buvo numanomas – tai rudenį Gdynėje „Auksiniais liūtais“ jau apdovanotas ir didžiulio lenkų žiūrovų susidomėjimo sulaukęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“), pasakojantis apie chirurgą Zbigniewą Religą, kuris atliko pirmąją širdies persodinimo operaciją Lenkijoje. „Dievai“ šiemet gavo net septynis „Auksinius erelius“, taip pat už geriausią režisūrą, operatoriaus darbą Piotrui Sobocińskiui jaun., scenarijų Krzysztofui Rakui, pagrindinį ir antro plano vyrų vaidmenis Tomaszui Kotui ir Piotrui Glowackiui bei žiūrovų simpatijų prizą.

Skaityti toliau >>

Nr. 10 (1116), 2015-03-09 | Kinas | Trumpai

Agnė Mackevičiūtė

Filmai kaip romanai

Pokalbis su režisieriumi Fredericku Wisemanu

Prieš dokumentinio Fredericko Wisemano filmo „Nacionalinė galerija“ premjerą D. Britanijos kino teatruose išskirtinis seansas įvyko galerijos, apie kurią sukurtas šis filmas, teatro salytėje. Jaukiai įsitaisiusiai publikai – daugiausia galerijos darbuotojams – filmą pristatė pats režisierius. „7 meno dienų“ skaitytojams siūlome sutrumpintą režisieriaus ir Marko Hudsono pokalbį („The Daily Telegraph“). Pernai rudenį „Nacionalinė galerija“ rodyta Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Kovo 4–8 d. ŠMC kino programa „Naujai atrasta Amerika“ primins kelis klasikinius 7-ojo dešimtmečio JAV dokumentinius filmus, tarp jų ir Wisemano „Titicut Follies“.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-06 | Kinas

Jonas Ūbis

Numanomi malonumai

Krėsle prie televizoriaus

Lenkai sako, kad smalsumas – pirmas laiptelis į pragarą. Būtent taip arkivyskupas metropolitas Henrykas Gulbinowiczius atsakė į klausimą, kaip jam pavyko Vroclavo vyskupijoje saugomus milijonus „Solidarumo“ zlotų karinės padėties metais iškeisti į dolerius. Tačiau tai – jau kita istorija. Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.35) pasakoja apie tai, kaip „Solidarumo“ veikėjai sugebėjo apgauti saugumą, paimti tuos pinigus iš banko ir perduoti saugoti arkivyskupui. Filmo siužetas, dauguma jo veikėjų – realūs, saugumas, be abejo, numanė, kur paslėpti pinigai, tačiau visa istorija iš tiesų primena amerikietišką trilerį. Net keista, kad filmas apie šią akciją, įsimenantis spalvingais net epizodiniais veikėjais, pasirodė tik 2011-aisiais. Kita vertus, smalsu būtų pamatyti lietuvišką filmą apie tai, kur Sausio 13-ąją dingo Lietuvos premjeras arba buvo slepiamas Lietuvos gyventojų suaukotas auksas, bet tokių niekas pas mus nekuria. Gaila, juk nuotykių būta, ir ne bet kokių.

Nujaučiu, kad filmų apie neįtikėtinas Nepriklausomybės atgavimo istorijas sulauksime negreit, nes lietuviai linkę filmuose save matyti tik didvyriais. Užtat vienas po kito randasi vis „popsiškesni“ pseudopatriotiniai filmai apie partizanus ir krepšininkus. Jie tokie panašūs, kad visai nenustebčiau, jei ateityje šios sąvokos taptų tapačios. Sakykite, ką norite, bet kai filmai tampa tik „patriotinio auklėjimo“ įrankiu, pasekmės gali būti keisčiausios.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-06 | Kinas | Rodo TV

Kinas

Savanaudžiams viskas gerai

Nesuprantu, kodėl filmas turi trukti dvi valandas

Fenomenų keliais

Kino naujienos trumpai

Tikiu kino autoriais

Nebučiuokite nevykėlių

Holivudas kaip šiuolaikinis Olimpas

Kino naujienos trumpai

Filmai kaip romanai

Numanomi malonumai