7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Kora Ročkienė

Šūvis į sielą

Nauji filmai – „Mūšis dėl Sevastopolio“

 Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodys Sergejaus Mokrickio filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ („Nezlamna“, „Bitva za Sevastopol“, Ukraina, Rusija, 2015), pasakojantis apie Antrojo pasaulinio karo snaiperę Liudmilą Pavličenko. Pasirengimas filmui prasidėjo 2012 metais. 2013 m. Ukraina skyrė filmui finansavimą, vėliau prisidėjo ir Rusijos pusė, tačiau didžiąją lėšų dalį (apie 79 procentus skyrė Ukraina – valstybė ir privatūs asmenys), 80 procentų filmo kūrėjų ir filmavimo grupės – ukrainiečiai. Filmavimas prasidėjo 2013 m. pabaigoje ir vyko iki 2014 m. birželio Kijeve, Sevastopolyje, Odesoje ir Podolės Kamenece.

 
Pateikiame garsaus rusų kino kritiko Michailo Trofimenkovo recenziją, kurią balandį išspausdino dienraštis „Komersant“ (Nr. 59). Ukrainoje filmas rodomas tokiu pavadinimu, koks iš pradžių ir buvo sumanytas, – „Nepalaužiamoji“. Tačiau, pasak kritiko, rusiško pavadinimo netikslumas ir konjunktūriškumas, – vienintelis priekaištas, kurį galima pateikti geriausiam per pastarąjį ketvirtį nacionaliniam filmui apie karą. Keista, kad platintojas Lietuvoje „Top Film Baltic“ pasirinko rusišką filmo pavadinimo variantą.

„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
Živilė Pipinytė

Kai broliai Grimmai atostogauja

Nauji filmai – „Numeris 44“

Švedų režisieriaus Danielio Espinosos filmas „Numeris 44“ („Child 44“, JAV, D. Britanija, Čekija, Rumunija, 2015) – trileris apie žudiko maniako gaudymą. Siužetas pakankamai išeksploatuotas, bet ir knygos, kuri tapo filmo pagrindu, autorius Tomas Robas Smithas, ir režisierius, matyt, buvo įsitikinę, kad siaubo pasaka apie vaikų žudiką sužibės naujomis spalvomis, jei bus perkelta į Stalino laikų Rusiją. Didžiajai tokių filmų žiūrovų daliai sovietų imperija vis dar atrodo egzotiška, todėl įtikinamos gali būti net keisčiausios fantazijos ar pasakos. Pastarosios, matyt, ir maitino filmo kūrėjus. Tik keista, kad pasirinkti būtent 1953-ieji: šių metų pradžioje mirė Stalinas, o netrukus kitas piktadarys Berija norėjo įvykdyti perversmą ir buvo sušaudytas, – apie tai filme neužsimenama nė žodžiu.
 

Smithas garsiąją žudiko Andrejaus Čikatilos bylą iš vėlyvojo sovietmečio perkėlė į 1953 m. ir susiejo ją su holodomoru, kad parodytų apskritai žmogėdrišką stalinizmo prigimtį. Espinosa šią ne tokią jau tolimą epochą atkuria iš dalies pasitelkdamas film noir tradiciją. Jo sovietija – tamsi ir niūri šalis, kur dominuoja pilkos ir juodos spalvos, žmonės nepasitiki niekuo ir kiekvienas gali tapti NKVD auka. Vienas pastarosios organizacijos karininkų yra Leo Demidovas. Per holodomorą jis išsigelbėjo pabėgęs iš vaikų namų, dabar Demidovas segi auksinę didvyrio žvaigždę, mat karo pabaigoje iškėlė raudoną vėliavą virš Reichstago. Tačiau puiki Demidovo karjera pradėjo griūti po to, kai jis sumušė bendradarbį, per vieno nusikaltėlio gaudynes bandžiusį nušauti vaikus.

„Numeris 44“
„Numeris 44“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Antradienį Kanų kino festivalis paskelbė visą pagrindinės konkursinės programos komisijos narių, kurie rinks „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtoją, sudėtį. Tarp jų – britų aktorė Siena Miller, prancūzų aktorė, režisierė Sophie Marceau, ispanų aktorė Rossy de Palma ir Malio dainininkė Rokia Traoré. Taip pat prie komisijos pirmininkų režisierių brolių Ethano ir Joelio Coenų dar prisidės kanadiečių režisierius, aktorius, scenaristas Xavier Dolanas, meksikiečių režisierius Guillermo del Toro ir amerikiečių aktorius Jake’as Gyllenhaalas. Kanų kino festivalis vyks gegužės 13–24 dienomis.

 

Antradienį paskelbta septyniolika filmų, atrinktų į Kanų kino festivalio paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“ („LaQuinzaine des réalisateurs“). Šiais metais Europai atstovaus net dešimt kino kūrėjų iš Prancūzijos, Belgijos, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Portugalijos, tarp jų bus ir Šarūno Barto filmas „Peace to Us in Our Dreams“. Atidarymui pasirinktas prancūzų režisieriaus Phillippe’o Garrelio „Moterų šešėlis“ („L’Ombre des femmes“), pasakojantis trijų žmonių sudėtingą meilės istoriją. Simboliška, kad to paties režisieriaus filmas „Mergelės lova“ („Le lit de la vierge“ ) 1969 m. dalyvavo pirmą kartą rengtoje programoje „Dvi režisierių savaitės“.

Kanų kino festivalio žiuri narė Sienna Miller
Kanų kino festivalio žiuri narė Sienna Miller
Kadras iš filmo „Moterų šešėlis“
Kadras iš filmo „Moterų šešėlis“
Kadras iš filmo „Miestas 44“
Kadras iš filmo „Miestas 44“
Rašytojas Sergejus Dovlatovas
Rašytojas Sergejus Dovlatovas
Kino kritikas Richardas Corlissas
Kino kritikas Richardas Corlissas
Jonas Ūbis

Paskutinė viltis

Krėsle prie televizoriaus

Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“

„Pavojingas metodas“
„Pavojingas metodas“
„Senis“
„Senis“
„Kapinių stotis“
„Kapinių stotis“
„Vakaras“
„Vakaras“
Živilė Pipinytė

Aktoriaus mirtis

Nauji filmai – „Septintas veiksmas“

Pradėjus žiūrėti naują Barry Levinsono filmą „Septintas veiksmas“ („The Humbling“, JAV, 2014) reikia kuo skubiausiai pamiršti, kad jis sukurtas pagal Philipo Rotho romaną „Pažeminimas“. Pasirodęs 2009-aisiais, romanas tapo vienu paskutinių nusprendusio neberašyti Rotho kūrinių. Pamiršti, kad visą filmą nepersekiotų mintis, jog jame nebeliko Rotho, jo pašaipūniško pesimizmo, seksualinių fantazijų bei nesibaigiančių provokacijų. Pastarosios, matyt, ir neleidžia rašytojui gauti Nobelio literatūros premijos, kurios jis jau seniai nusipelnė.
 
Taigi, pamiršti apie Rothą ir žiūrėti į Alą Paciną, kuris mėgaudamasis kiekviena ekrano minute, kiekvienu stambiu planu ir kiekvienu gestu suvaidins parabolę apie tai, kas atsitinka, kai staiga išnyksta talentas, o jo vietą užima negalia, senatvė ir mirties laukimas. Bet pirmiausia „Septintas veiksmas“ – pasakojimas apie tai, ką reiškia būti aktoriumi. Neatsitiktinai jis prasideda scena grimo kambaryje, kur Pacino herojus – šešiasdešimt septynerių aktorius Saimonas Eksleris – rengiasi išeiti į Brodvėjaus sceną. Iki išėjimo liko kelios minutės, aktorius kalbasi su savo atvaizdu veidrodyje ir vis kartoja Shakespeare’o žodžius apie tai, kad pasaulis yra scena, o mes visi – aktoriai. Ši įžanga į filmą lyg užprogramuoja viską, ką jame norės pasakyti ir parodyti Alas Pacino, nuo tos akimirkos, kai jo Saimonas Eksleris suprato, kad daugiau nebegali vaidinti, iki tos, kai scenoje įkūnydamas karalių Lyrą iš pradžių jis suvaidins mirtį, o paskui mirs iš tikrųjų.

„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„Septintas veiksmas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

68-asis tarptautinis Kanų kino festivalis šiemet vyks gegužės 13–24 dienomis. Praėjusį ketvirtadienį paskelbti filmai, kurie dalyvaus oficialiose festivalio programose – tai konkursas ir „Ypatingas žvilgsnis“. Pagrindiniam konkursui atrinkta 17 filmų, bet festivalio direktorius Thierry Frémaux spaudos konferencijoje sakė, kad konkurse gali atsirasti keli dar nebaigti filmai.
 
Pirma Kanų staigmena – festivalį po 28 metų atidarys moters režisierės filmas – Emmanuelle Bercot „Saugok galvą“ („La tête haute“). Pastaraisiais metais festivalį dažniausiai atidarydavo brangūs Holivudo filmai, tokie kaip „Didysis Getsbis“. Bercot Lietuvoje žinoma iš filmo „Aš tuoj grįšiu“ (2013), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Catherine Deneuve. Naujame režisierės filme ji vaidina teisėją. Deneuve herojė stengiasi padėti nusikaltusiam paaugliui. Pasak Frémaux, jis norėjo, kad festivalis prasidėtų filmu, kuris kartu yra ir drąsus, ir jaudinantis.

Kadras iš Kanų kino festivalio atidarymo filmo „Saugok galvą“
Kadras iš Kanų kino festivalio atidarymo filmo „Saugok galvą“
Kadras iš filmo „Šaltu krauju“ (1967)
Kadras iš filmo „Šaltu krauju“ (1967)
„Above and Beyond“ plakatas
„Above and Beyond“ plakatas
Kadras iš televizijos serialo „Paslaptinga aistra“
Kadras iš televizijos serialo „Paslaptinga aistra“
Kora Ročkienė

Kiekvienas turi savo Žmogų-paukštį

Pokalbis su Emma Stone

Woody Allenas, kurio „Mėnesienos magijoje“ Emma Stone suvaidino pagrindinį vaidmenį, pavadino jauną aktorę didžiausiu atradimu ir iškart pakvietė į naują filmą. „Žmoguje-paukštyje“ Stone suvaidino Rigano dukterį Sem, bandančią išsivaduoti nuo narkotikų priklausomybės. Šis vaidmuo atnešė jai „Oskaro“ nominaciją. Pateikiame internete pasirodžiusio Martos Balagos pokalbio su Emma Stone apie „Žmogaus-paukščio“ filmavimą fragmentus.

Emma Stone filme „Žmogus-paukštis“
Emma Stone filme „Žmogus-paukštis“
Jonas Ūbis

Šlykštūs žodžiai iš televizijų širdies

Krėsle prie televizoriaus

Iš banko vis gaunu pasiūlymus „senjorui“, nors nepretenduoju juo būti ir pajuntu pasidygėjimą kiekvienąkart, kai išgirstu šį veidmainišką žodį, kuris itin dažnai skamba vaistų reklamose. Televizijų anonsuose nuolat girdėti žodis „grandas“, tarsi gyventume maurų krašte. Vienas tinklalapis populiaraus lietuvių dizainerio klientes kažkodėl vadina „stiliaus ikonomis“, net jei dizainerio supratimas apie stilių akivaizdžiai prasilenkia su puošiamos ir didelius pinigus jam sumokėjusios ponios esme.
 
Medijos kasdien mums bruka totalų žodinį kičą, kuris prasibrovė net į konservatyvią ir, atvirai sakant, nelabai paslankią lietuvių kalbą. Vis stebiuosi, kaip neatsiranda lietuviškas „celebrity“ atitikmuo, juk akivaizdu, kad norėdamas tapti žvaigžde, garsenybe ar įžymybe vis dėlto turi ką nors nuveikti, o koks nors „celebritas“ ar „celebritė“ (primena tautišką „cepeliną“) tik parazituoja socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje. Tiesa, kartais šie piliečiai pluša prie „sienelių“, nes po kiekvienos lietuviško filmo premjeros ar kokio nors kino festivalio mano elektroninį paštą užkemša prie sienelių prigludusių „žmonių“ nuotraukos. Žiūriu į jas, į televizoriaus ekraną, kur net nacionalinės televizijos laidas veda visiškai susikompromitavęs politikas juokdarys, atsiverčiu populiarų dienraštį, kuris išsijuosęs garbina sportininkus, įsijungiu Seimo televizijos kanalą ir pagaliau pradedu suprasti, kad tai ir yra tikroji Lietuva. Jei jos gyventojų daugumą tenkina tokie politikai ir tokia žiniasklaida, vadinasi, jie atspindi žiūrovų ir rinkėjų norus, lūkesčius bei kultūros ar valstybės įsivaizdavimą.
 

„Vasara Provanse“
„Vasara Provanse“
„Elektriniame rūke“
„Elektriniame rūke“
Živilė Pipinytė

Paukštis labirinte

Nauji filmai – „Žmogus-paukštis“

Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme „Žmogus-paukštis“ („Birdman“, JAV, 2014) kiekvienas, net antraeilis personažas sugeba atvesti prie naujų istorijų, aliuzijų ir prasmių. Visas jas sujungia pagrindinis filmo herojus aktorius Riganas Tompsonas. Kadaise jis išgarsėjo populiariame Holivudo filme apie Žmogų-paukštį, bet dabar jo šlovė prigeso ir Riganas nusprendė ją susigrąžinti statydamas Brodvėjaus teatre Raymondo Carverio pjesę „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“, kurioje vaidina pagrindinį vaidmenį. Riganą slegia atsakomybė ir baimė, kad gali nepavykti. Juolab kad į spektaklį jis sudėjo ne tik menines ambicijas bei savo pinigus, bet ir lūkesčius susitaikyti su savimi ir su artimaisiais – mylimomis ar mylėtomis moterimis, narkotikus norinčia mesti dukterimi. Neatsitiktinai viena svarbiausių scenoje jo herojaus sakomų frazių yra „Aš neegzistuoju!“, o bene nuoširdžiausias paties Rigano prisipažinimas (pirmiausia sau): „Manęs nebuvo mano gyvenime.“

„Žmogus-paukštis“
„Žmogus-paukštis“
„Žmogus-paukštis“
„Žmogus-paukštis“
„Žmogus-paukštis“
„Žmogus-paukštis“
Mantė Valiūnaitė

Pakeliui į kiną

Filmas apie režisierių Rimą Tuminą „Pakeliui į prieplauką“

Teatro dienos proga Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir praėjusią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytas debiutinis Ramunės Sakalauskaitės dokumentinis filmas „Pakeliui į prieplauką“ (Lietuva, 2014). Tai keturiasdešimties minučių kelionė į teatro režisieriaus Rimo Tumino gyvenimo ir kūrybos detales. Filme siekiama sukurti visapusišką režisieriaus portretą, apžvelgiami jo vaikystės atsiminimai, mėgstamos vietos, santykiai su šeima bei kolegomis ir, žinoma, kasdienybė teatre.
 
Dokumentiniame kine svarbią vietą užima biografiniai ar autobiografiniai filmai,  į centrą statantys žmogų. Kaip ir fotografijoje ar tapyboje, filmuose dažnai rodomas kuo nors režisierių sudominęs žmogus, nesvarbu, ar tai būtų svarbi ir įspūdinga asmenybė, ar praeivis gatvėje. Fotografijoje ar tapyboje asmuo sustingdomas laike – talentingi kūrėjai portretuose ir per šią vienintelę užfiksuotą akimirką sugeba aprėpti įvairius portretuojamojo veiklos ar gyvenimo aspektus bei lekiantį laiką, tačiau kinas pasižymi ypatinga savybe atskleisti judantį ir laike esantį žmogų.

Rimas Tuminas filme „Pakeliui į prieplauką“
Rimas Tuminas filme „Pakeliui į prieplauką“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas