7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Živilė Pipinytė

Tarp kalnų

Nauji filmai – „Zils Marijos debesys“

„Kokiame pasaulyje tu gyveni?“, – klausia asistentė Valentina garsios aktorės Marijos Enders, Olivier Assayaso filmo „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, JAV, 2014) herojės. Režisierius taip sufleruoja, kad Marija atsidūrė tarp dviejų pasaulių – nueinančio, kuriame vis dar gali įžvelgti senosios Europos idėjas ir vertybes, ir naujojo – globalaus, kuriame toks svarbus Marijos nekenčiamas internetas, kur skandalai padeda aktorės karjerai, o filmai turi būti suprantami paaugliams. Assayasas, kuris prieš kelerius metus filme „Po gegužės sukilimo“ pabandė suformuluoti savo kartos, tikėjusios, kad po 1968-ųjų pasaulis taps daug geresnis, požiūrį į dabartį, regis, dramatiškai išgyvena Europos kultūros degradavimo ir pasidavimo masinei kultūrai laiką. Tuo nerimu jis apdovanojo ir Mariją.
 
Tačiau Marija visai nesijaučia „kitos epochos“ aktore, kuria taip žavisi kitas režisierius – filmo personažas. Ji neatsisako ir pozuoti spalvotiems žurnalams, vilkėdama „Chanel“ sukneles, ir vaidinti teatro scenoje. Marijos gyvenimo ritmas intensyvus: filmavimai skirtinguose žemynuose, repeticijos teatro scenoje, tobulai suplanuotas laikas, kuriam paklūsta prie fizinių ir profesinių išbandymų pripratęs kūnas. Žiūrint filmą ne kartą atrodys, kad Juliette Binoche tiesiog vaidina save – ambicingą, intelektualią, nebijančią veido raukšlių stambiu planu, stiprią, bet kartu ir lengvai pažeidžiamą aktorę. Iš dalies tai bus tiesa, nes aktorystė – viena pagrindinių filmo temų.

„Zils Marijos debesys“
„Zils Marijos debesys“
„Zils Marijos debesys“
„Zils Marijos debesys“
„Zils Marijos debesys“
„Zils Marijos debesys“
Jonas Ūbis

Banalybės aukos

Krėsle prie televizoriaus

Alexanderio Payne’o „Paveldėtojai“ (TV3, šiąnakt, 15 d. 01.20) – tikras George’o Clooney benefisas. Jis vaidina Matą Kingą – teisininką, turtingą žmogų, vienos garsių Havajų giminių palikuonį. Filmo pradžioje Mato laukia du išbandymai: jis turi atsisveikinti su komos ištikta žmona ir nuspręsti, kam parduos civilizacijos nepaliestą Havajų kampelį. Sprendimo laukia gausi Mato giminė – pusseserės ir pusbroliai, kurie pasirašius sandorį labai praturtės.
 
Netrukus prisideda ir trečiasis – pasirūpinti dukterimis, kurių jis beveik nepažįsta. Dešimtmetė Skoti dar nesupranta, kad mama nebeatsigaus. Septyniolikmetė Aleksandra mokosi internate, kur tėvai ją įgrūdo, matyt, nesugebėję susidoroti su potraukiu į kvaišalus ir vyresnius vyrus. Aleksandra pasako tėvui, kad mama jam buvo neištikima. Taip atsiranda dar vienas reikalas: Matas nori susitikti su žmonos meilužiu.
 
Banalybė – pagrindinė „Paveldėtojų“ spalva, kuria režisierius naudojasi tobulai, atskleisdamas daugybę atspalvių. Banalūs filme su žemiško rojaus įvaizdžiu siejami Havajai, kur namai, žmonės ir privalomos pramogos, regis, tiek lipa vieni ant kitų, kad net sunku kalbėti apie poilsį. Šis rojus degradavo iki prabangaus kurorto statuso. Banalumą paryškina kostiumai – beformės kelnės ir palmėmis išmarginti marškiniai. Tokiais rūbais vilkintis Matas dramatiškose scenose primena liūdną klouną. Clooney lengvai juda nuo vienos būsenos prie kitos, kol jo herojus supranta, kad pasaulis kitoks, nei jis buvo linkęs manyti, ir kad save įsivaizduoja greičiausiai klaidingai.

„Paveldėtojai“
„Paveldėtojai“
„Žmonės kaip mes“
„Žmonės kaip mes“
„Bedvasis“
„Bedvasis“
„Jaunojo gydytojo nuotykiai“
„Jaunojo gydytojo nuotykiai“
„7md“ inf.

Prieš srovę

Apie filmo „Saulutės“ autorę Verą Chytilovą

Šį savaitgalį Kino klasikos vakarų cikle „Skalvija“ pradeda rodyti čekų režisierės Veros Chytilovos (1929–2014) filmą „Saulutės“ („Sedmikrasky“). 1966 m. sukurtas filmas jau seniai tapo klasika, bet kiekviena žiūrovų karta jį atranda tarsi iš naujo, nesiliaudama stebėtis jo originalumu, formos sudėtingumu ir novatoriškumu. Prieš metus mirusios režisierės – vienos svarbiausių čekų Naujosios bangos kūrėjų – filmai Lietuvoje rodyti prieš kelis dešimtmečius. Gal „Saulutės“ padės iš naujo atrasti originalią kino autorę ir vieną pirmųjų kino feminisčių.
 
Vera Chytilova į kiną atėjo palyginti vėlai – iš pradžių ji studijavo filosofiją, meno istoriją ir architektūrą Brno universitete, dirbo braižytoja, retušuotoja, laborante, manekene. Kine jos karjera prasidėjo „Barrandov“ studijoje nuo pliauškės, vėliau Chytilova buvo režisieriaus asistentė, antroji režisierė. Jau tada drąsiai į garsių režisierių darbą besikišanti, su aktoriais, scenaristais ir operatoriais diskutuojanti bei filmavimą nutraukianti Chytilova įgijo enfant terrible reputaciją. Jos pačios žodžiais tariant, pasišlykštėjimas nacionalinės kinematografijos būsena ir atvedė ją į režisūrą. Nors kino studija nedavė Chytilovai rekomendacijos stoti į garsiąją Prahos FAMU, ji įstojo ir mokėsi režisūros pas klasiką Otakarą Vavrą. Jos diplominis filmas „Lubos“ („Strop“, 1961) kartu su trumpo metražo „Blusų maišu“ („Pytel blech“) buvo sudėti kartu ir rodomi kino teatruose kaip „Blusų maišas po lubomis“ („U stropu je pytel bloch“, 1962).

Vera Chytilova
Vera Chytilova
„Saulutės“
„Saulutės“
„Saulutės“
„Saulutės“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 3 d. Tbilisyje mirė gruzinų kino režisierius, aktorius, scenaristas Rezo Čcheidzė. Jam buvo 88-eri. 1943–1946 m. Čcheidzė mokėsi Rustavelio teatro institute Tbilisyje, 1953 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti kino studijoje „Gruzija-film“ ir debiutavo dokumentiniu filmu „Borisas Paičadzė“. Vėliau Čcheidzė kelis dešimtmečius vadovavo kino studijai. Jis sukūrė daug populiarių filmų, tarp jų „Mūsų kiemą“ (1956), „Sodinukus“ (1972), pats garsiausias jo filmas – ne vieną apdovanojimą pelnęs „Kareivio tėvas“ (1964).

 

89-erių lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda rengiasi grįžti į Lodzę, kur 1949–1953 m. mokėsi kino mokykloje ir sukūrė ne vieną filmą, tarp jų ir „Pažadėtąją žemę“. Rudenį Lodzėje Wajda žada pradėti filmą apie dailininką Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Šio garsaus tapytojo, meno teoretiko, tarpukario avangardo lyderio asmenybė buvo ir sudėtinga, ir tragiška. Pasak režisieriaus, Strzemińskis – vienas labiausiai socrealizmo metais nuskriaustų menininkų. Pokario metais dailininkas dėstė Lodzės kino mokykloje. Wajda jo jau nebesutiko, bet turėjo galimybę stebėti, kaip menininko buvo atsikratoma. Strzemińskis – vienas didžiausių, bet menkai užsienyje žinomų lenkų XX a. kūrėjų. 3-iajame dešimtmetyje jis buvo vienas avangardo grupių „Blok“ ir „Praesens“ steigėjų. Kartu su žmona – garsia avangardine skulptore ir teoretike Katarzyna Kobro ir tapytoju Henryku Stażewsku jie įkūrė grupę „a.r“ („revoliuciniai menininkai“ arba „tikrasis avangardas“), prie kurios prisijungė poetai Julianas Przybośis ir Janas Brzękowskis. Grupės būstinė buvo Lodzėje, ji propagavo būtinybę bendradarbiauti įvairių sričių menininkams (tapyba, skulptūra, architektūra, poezija ir pan.) ir kovoti už naują, aktualų meną, kuris veiktų visuomenę.

Kadras iš Rezo Čcheidzės filmo „Kareivio tėvas“
Kadras iš Rezo Čcheidzės filmo „Kareivio tėvas“
Boguslaw Linda
Boguslaw Linda
Christopch Waltz
Christopch Waltz
Juliette Binoche
Juliette Binoche
Julija Peresild
Julija Peresild
Živilė Pipinytė

Knygų puokštė

Nauji filmai – „Adelainos amžius“

Lee Tolando Kriegerio „Adelainos amžius“ („Age of Adaline“, JAV, 2015) – iš tų meilės istorijų, kurios niekinamai vadinamos „filmais moterims“. Pasakojimas apie meilę, kuri tokia stipri, kad gali pakeisti žmogų, deja, amerikiečių filmuose dažniausiai būna saldžiai gražus, kupinas pamokomų situacijų ir dialogų, primenančių psichologo patarimus. Paprastai rodoma veikėjo (veikėjos) gyvenimo situacija arba problema, kurios sprendimo būdas filme pateikiamas kaip universalus receptas.
 
Adelainos problema nekasdieniška: ji nesensta. Gimusi 1908 metais, 1937-aisiais ji pateko į autoavariją, po kurios Adelainai visąlaik dvidešimt devyneri. Kad netaptų slaptųjų tarnybų, mokslo tyrimų ar žiniasklaidos objektu, kas dešimt metų moteris keičia tapatybę ir gyvenamąją vietą. Tikrąją jos istoriją žino tik duktė, kuriai filme jau aštuoniasdešimt. Adelaina gyvena su šunimi, ji bijo įsimylėti, nes bet koks pastovesnis ryšys kelia grėsmę, juk bus neįmanoma pasenti kartu. Tačiau prieš dar vieną tapatybės posūkį – Adelaina rengiasi keltis iš San Francisko į fermą Oregone – ji prisipažįsta dukteriai, kad pavargo bėgti. Suprask, nuo savęs, jausmų, meilės.
 

„Adelainos amžius“
„Adelainos amžius“
„Adelainos amžius“
„Adelainos amžius“
„Adelainos amžius“
„Adelainos amžius“
Jonas Ūbis

Berliozo galva

Krėsle prie televizoriaus

Pastarosiomis dienomis rusų intelektualai aptarinėja naują skandalą: Rusijos televizija parodė vieną pirmųjų Vladimiro Bortko serialo „Meistras ir Margarita“ serijų be kadrų, kuriuose matyti nukirsta rašytojo ateisto Michailo Berliozo galva. Pasipiktinusiam režisieriui buvo atsakyta, kad tai – ne cenzūra, o noras apsaugoti nepilnamečius nuo prievartos vaizdų, mat serialas rodomas dieną.
Šventeiviškumas pasaulyje klesti visais laikais, tik dabar jis dar įgijo politinio korektiškumo pavadinimą. Įtartinų ambicijų ir kompetencijų moralės sargai Lietuvoje saugiai jaučiasi po įvairių valstybinių institucijų, kurios nesidomi ir neanalizuoja visuomenėje pastaraisiais dešimtmečiais vykstančių permainų, iškabomis. Po to, kai prie Lietuvos kino centro veikianti filmų indeksacijos komisija norėjo uždrausti rodyti Larso von Triero „Nimfomanę“, mažai kas gali stebinti. Tačiau pamatęs Kino įstatymo pataisas vis dėlto nustebau. Štai kaip siūloma indeksuoti filmus: „1) „V“ – filmai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovams; 2) „N-7“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 7 metų. Jaunesni kaip 7 metų žiūrovai į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 3) „N-13“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 13 metų. Žiūrovai nuo 7 iki 13 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 4) ‚,N-16“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 16 metų. Žiūrovai nuo 13 iki 16 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 5) „N-18“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 18 metų. Žiūrovai nuo 16 iki 18 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis.“ Kaip žmogus, kuris gūdžiu sovietmečiu įsigudrindavo praslysti į tik suaugusiems skirtus Michelangelo Antonioni ar Federico Fellini filmus, pasigailėjau šiuolaikinių paauglių, kuriems atviros durys tik į komiksų ekranizacijas kino teatruose ir internetą, kur jie pamato viską, ko jų amžiuje matyti iš tikrųjų negalima. Kodėl lietuviams taip patinka viską drausti, matyt, jau kitas klausimas, bet, regis, sovietinę tikrovę kaip fantasmagoriją ar groteską romanuose aprašęs Michailas Bulgakovas vis dar aktualus ne tik savo tėvynėje, bet ir pas mus.

Amerikos grožybės“
Amerikos grožybės“
„Betmenas. Pradžia“
„Betmenas. Pradžia“
„Po oda“
„Po oda“
Neringa Kažukauskaitė

Paprasta sėkmė

Pokalbis su rusų aktoriumi ir režisieriumi Sergejumi Puskepaliu

 Aktorius Sergejus Puskepalis filmuojasi nedaug, tačiau be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinį Rusijos kiną. Debiutinis vaidmuo režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio juostoje „Paprasti dalykai“ (2006) jam atnešė svarbiausio Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ bei Tarptautinio Karlovi Varų festivalio prizą už geriausią vyro vaidmenį, nacionalinio kino apdovanojimą „Nika“ už metų atradimą, kino kritikų apdovanojimą „Baltas dramblys“ ir daugelį kitų. Suvaidinęs kitame šio režisieriaus filme „Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“ (2010) Puskepalis buvo pagerbtas Berlyno festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią vyro vaidmenį (kartu su aktoriumi Grigorijumi Dobryginu). Aktorius filmavosi Veros Storoževos, Sergejaus Ursuliako, Aleksejaus Učitelio ir kitų iškiliausių viduriniosios bei jaunosios kartos rusų režisierių filmuose. Jis daug dirba teatre – režisuoja spektaklius Maskvos, Jaroslavlio, Magnitogorsko, Samaros, Ufos ir kitose scenose. Balandžio pabaigoje tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formatas – A3“ kvietimu Sergejus Puskepalis lankėsi Vilniuje.

Sergejus Puskepalis
Sergejus Puskepalis
„Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“
„Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“
„9 dienos ir vienas rytas“
„9 dienos ir vienas rytas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paskelbtas Kanų kino festivalio uždarymo filmas – tai pilnametražis dokumentinis Luco Jacquet filmas „Ledas ir dangus“ („La Glace et le Ciel“) apie globalinį atšilimą, jo poveikį Žemės ateičiai ir prancūzų mokslininko biologo bei ledynų tyrinėjimo pionieriaus Claude’o Loriuso 1957-1965 m. vykdytus Antarktikos ledynų tyrinėjimus. Jacquet lietuvių žiūrovams žinomas iš „Oskaru“ apdovanoto filmo „Imperatoriaus žygis“, pasakojusio apie pingvinus.

 

Balandžio 21 d. Berlyne po sunkios ligos mirė vienas talentingiausių „perestroikos“ kartos kino režisierių Bachtijeras Chudojnazarovas. Jis gimė 1965 m. Dušanbė (Tadžikistanas), dirbo žurnalistu radijuje ir televizijoje, 1989 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, buvo Igorio Talankino mokinys. Debiutinis Chudojnazarovo filmas „Brolis“ („Bratan“) sulaukė daugybės tarptautinių apdovanojimų, tarptautinio pripažinimo sulaukė ir antrasis režisieriaus filmas „Koš-ba-koš“ (1993), kuris buvo filmuojamas Tadžikistane prasidėjus pilietiniam karui ir apdovanotas Venecijos kino festivalyje. Garsiausias Chudojnazarovo filmas, pelnęs ne vieną apdovanojimą, – „Mėnulio tėtis“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Čulpan Chamatovas ir Moritzas Bleibtrau. 2003 m. Berlyno kino festivalyje įvyko jo filmo „Prabanga“ („Šik“) premjera, vieną pagrindinių vaidmenų jame suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. 2012 m. Romos kino festivalį atidarė paskutinis režisieriaus filmas „Laukiant jūros“ („V ožidanii moria“). Tai buvo antroji sumanytos trilogijos apie ypatingą vietą – pakraštį, kur susitinka įvairių šalių sienos, dalis. Trilogiją pradėjo „Mėnulio tėtis“, trečioji dalis liko neįgyvendinta. Chudojnazarovas yra sakęs: „Mėgstu pakraščius. Ten įdomi įtampa. Kartu gyvena įvairios tautos, kultūros. Jie bando būti kartu, kažką kurti arba atvirkščiai – griauti. Tai vieta pakraštyje, kur ore kažkas sklando. Taip pat kaip žmogus, kuris yra ties sprendimo arba krizės riba. Būtent šiame taške įdomu jį tyrinėti.“

Kadras iš filmo „Ledas ir dangus“
Kadras iš filmo „Ledas ir dangus“
Bachtijeras Chudojnazarovas filmuojant „Mėnulio tėtį“
Bachtijeras Chudojnazarovas filmuojant „Mėnulio tėtį“
Kadras iš filmo „Irrational Man“
Kadras iš filmo „Irrational Man“
Alanas Arkinas filme „Argo“
Alanas Arkinas filme „Argo“
Vladimiras Sorokinas
Vladimiras Sorokinas
Kadras iš filmo „Niekieno vaikas“
Kadras iš filmo „Niekieno vaikas“
Mantė Valiūnaitė

Tikrovės kalnų apsupty

Įspūdžiai iš 46-ojo „Visions du Réel“ festivalio

Vienas seniausiai vykstančių dokumentinio kino festivalių „Visions du Réel“ kasmet į Nioną Šveicarijoje sukviečia ne tik plušančius kino industrijos atstovus, bet ir kino gerbėjus. Nenoriu sakyti dokumentinio kino gerbėjus, nes būtent šiame festivalyje pajutau organizatorių ir dalyvių pagarbą tikram kinui, kur skirstymas į dokumentinį ar vaidybinį netenka prasmės. Anot vieno kolegos, festivalio direktorius Luciano Barisone nuolat kovoja, kad žodis „dokumentinis“ būtų ištrintas. Regis, jam svarbu aukštas kino kalbos lygis ir sugebėjimas papasakoti tai, kas svarbaus vyksta mūsų mylimoje ar nekenčiamoje tikrovėje. Tokią išvadą sufleruoja ir „Visions du Réel“ pasiūlyta filmų programa.
 
Naujų idėjų šįmet Nione tikrai netrūko – nuo neįvykusio įvykio simuliacijos iki filmo, sukurto vien iš internete aptiktų vaizdo klipų ir dainų, nuo siaubo filmą primenančių atminties tyrimų iki apokaliptinės enciklopedijos. Dvi konkursinės programos – pilno metražo filmų ir „Regard Neuf“ (debiutinio arba antro pilnametražio filmo) pasižymėjo itin aukšta kokybe.

„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Iš Šiaurės“
„Iš Šiaurės“
„Surire“
„Surire“
Jonas Ūbis

Iš nostalgijos krautuvėlės

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviai taip dažnai prisipažįsta, kad myli maistą, batus ir kitokius daiktus, kad kalbėti apie meilę Paryžiui atrodo senamadiška. Dabar gal tik Woody Allenas nebijo būti senamadiškas. Jo filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ (TV3, šiąnakt, gegužės 1 d. 2.15) prasideda atvirai reklamiškais vaizdais: Eliziejaus laukai, Monmartras, Lotynų kvartalas, lauko kavinės... Sakysite, pirmo laipsnio asociacijos, išgirdus žodį „Paryžius“, ir būsite teisūs. Bet šis filmas – ne snobams, apie viską turintiems išankstinę nuomonę. Tokie filme ras tik piktą savo karikatūrą – intelektualą Polą (Michael Sheen). Jis atvyko į Paryžių dėstyti Sorbonoje. Kol paskaitos dar neprasidėjo, Polas nepraleis progos sublizgėti žiniomis. Polas imponuoja ne tik savo žmonai, bet ir buvusiai studentei Ines (Rachel McAdams), kuri su tėvais ir sužadėtiniu Gilu (Owen Wilson) Paryžiuje rengiasi būsimoms vestuvėms.
 
Bėgdamas nuo įkyraus Polo vieną vakarą Gilas pasiklys Monmartro gatvelėse, išmušus vidurnakčiui atsisės į šalia stabtelėjusį limuziną ir atsidurs savo svajonių Paryžiuje: klausysis Cole’o Porterio, gers šampaną su Zelda ir Scottu Fitzgeraldais, sutiks Hemingway’ų, pozuos Salvadorui Dali (Adrien Brody), pametės Luisui Bunueliui „Angelo naikintojo“ idėją, išgirs Gertrudos Stein (Kathy Bates) nuomonę apie savo rašomą knygą ir įsimylės gražuolę Adrianą (Marion Cotillard) – Paryžiaus menininkų mūzą.

Vidurnaktis Paryžiuje“
Vidurnaktis Paryžiuje“
„Dvi motinos“
„Dvi motinos“
„Klajūnas“
„Klajūnas“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas