Niekad nepraleidžiu progos pasižiūrėti Rogerio Michello „Noting Hilo“. Jis primena auksinių Holivudo laikų komedijas apie vyrų ir moterų santykius, kuriose moterys visada pasiekdavo savo tikslą. 2010 m. sukurto Michello „Labo ryto“ (TV3, 11 d. 21.05) herojė – televizijos prodiuserė Bekė, kurią suvaidino Rachel McAdams, – taip pat iš tokių moterų. Ji nori prikelti pusrytinę televizijos laidą, kuri vadinasi „Morning Glory“.
Tačiau Michello filmas – ne tik istorija apie televizijos žmonių ambicijas ir sudėtingus santykius, bet ir gana kartokas pasakojimas apie nuolat, deja, ne į gerą pusę besikeičiantį pasaulį ir vis labiau mus kvailinančią televiziją. Dauguma skaitytojų, neabejoju, pritars šiai nuomonei ir Harrisonui Fordui, kuris vaidina patyrusį žurnalistą ir mizantropą Maiką. Kadaise jis atsidurdavo ten, kur vykdavo kas nors svarbaus, gavo visus įmanomus apdovanojimus, bet dabar jam paaiškinta, esą nesupranta naujųjų medijų specifikos ir turi trauktis. Maikas pasitraukė ir tapo niurgzliu bei beveik chamu. Ko gero, ir būtų galutinai juo tapęs, jei ne darboholikė Bekė, kuriai televizija ir yra gyvenimas. Gavusi darbą rytinėje laidoje ir nusprendusi pakelti jos beviltiškus reitingus, Bekė laidos vedėju pakviečia savo lyg dievaitį garbinamą Maiką. Tačiau šiam rytinė laida – gėda ir pažeminimas. Maikas nuoširdžiai nesupranta, kodėl jam reikia tiesioginiame eteryje kepti pyragus, komentuoti siužetus apie menopauzę, ir dar kartu su ne pirmos jaunystės „Mis Arizona“ (Diana Keaton).
Thomasą Hardy kinas mėgsta – sunku būtų suskaičiuoti visas jo kūrinių ekranizacijas. Thomaso Vinterbergo „Toli nuo skubančios minios“ („Far from the Madding Crowd“, D. Britanija, JAV, 2015), regis, bus jau penktas filmas pagal 1874 m. Hardy parašytą romaną. Yra dar ir opera, miuziklas, spektaklių (tarp jų ir šokio), populiarus komiksas „Tamara Drewe“ (beje, savo ruožtu įkvėpęs „Džemą Boveri“), anime, muzikos albumų ir dar daug visokių nuorodų, kurios galėtų sugulti net ir į kokią nors disertaciją. Rašytojo amžininkams Hardy romanai atrodė skandalingi, pernelyg natūralistiški, atvirai rodantys britų visuomenės socialines problemas. Karalienės Viktorijos laikais moralės klausimai literatūrai buvo itin opūs, bet bijau, kad dabar retas juose įžvelgs ką nors panašaus, juolab nesuprantamas bus ir pavadinimas – pasirinkęs elegiško Thomaso Gray’aus eilėraščio apie provincijos kapines eilutę, Hardy jai suteikė gana ironišką, prieštaringą prasmę, esą ir toli nuo didmiesčio šurmulio verda aistros ir dūžta likimai.
Matyt, kiną iki šiol pirmiausia traukia stiprūs Hardy veikėjų charakteriai ir jų žūtbūtinės kovos su likimu. Tokie personažai domina ir Vinterbergą – neteisingai pedofilija apkaltintas „Medžioklės“ herojus, iš gyvenimo dugno nuolat bandantys iškilti „Submarino“ ir fantastinio filmo „Viskas apie meilę“ veikėjai metė iššūkį visuomenei, jos normoms ir pabandė įrodyti savo tiesą, panašiai kaip Hardy romanų Tesė ar Džudas.
Birželio 28 d., dešimta valanda penkiolika minučių vakaro, Piero Paolo Pasolini aikštė, ekrane neapolietiškas, klasika tapęs nebylusis filmas „Asunta Spina“ (rež. Gustavo Serena, 1915). Jaukioje vasaros tamsoje, ekrane, įrėmintame medžių, lėtai pasklinda švelni šviesa iš visai šalia stovinčio ir rūkstančio it mažas kaminas kino projektoriaus. Kartu su šviesa pasklinda ir kvapas it degančios žibalinės lempos. Prasideda kino patirtis, kokios gyvenime dar neteko patirti – kinas po atviru dangumi, karštą naktį, iš nitratinės juostos – kinas nepaprastai aiškus ir ryškus, bet ir kartu labai subtilius, švelnus, gyvai įgarsinamas ir kvepiantis!
Taip ypatingai pradėjau savo kelionę į sugrįžtantį kiną – nuo birželio 27 d. iki liepos 4 d. Bolonijoje jau 29 kartą vyko kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“). Kai festivalių ratas vis plečiasi ir jo sukimasis vis greitėja, Bolonijos kinematekos fondo (Fondazione Cineteca di Bologna) organizuojamas renginys trumpam šį ratą pasuka į kitą pusę, taip sulėtindamas tempą ir primindamas apie tai, kas turi būti prisiminta. Šis festivalis nėra naujienų medžiotojas – čia nekovojama dėl premjerų skaičiaus, nepardavinėjami dar nebaigti kurti filmai. „Il Cinema Ritrovato“ – atrastų archyvuose, mažai žinomų ar visai nežinomų filmų ir klasikinio kino festivalis, kuriame daug dėmesio skiriama kino restauravimui ir išsaugojimui.
Garsiam lenkų režisieriui ir scenaristui Tadeuszui Chmielewskiui šį rugsėjį per 40-ojo Gdynės kino festivalio uždarymo ceremoniją bus įteikti „Platininiai liūtai“ už kūrybos indėlį.
Tadeuszas Chmielewskis gimė 1927 m, baigė Lodzės kino mokyklą. Debiutinis filmas „Eva nori miego“ atnešė režisieriui San Sebastiano kino festivalio „Auksinę kriauklę“. Chmielewskis yra daugelio kitų populiarių filmų, tarp jų „Kur yra generolas“ (1963), „Nemėgstu pirmadienių“ (1971), „Ištikimoji upė“ (1983) autorius.
Gdynės kino festivalio direktorius Michałas Oleszczykas pabrėžė, kad Chmielewskis kaip joks kitas lenkų režisierius savo filmuose mokėjo sujungti sociologinį stebėjimą, komediografo amatą ir poetinį jautrumą.
„Platininius liūtus“ yra gavę Jerzy Antczakas, Witoldas Sobocińskis, Tadeuszas Konwickis, Romanas Polańskis, Jerzy Wójcikas ir Sylwesteris Chęcińskis.
Svarbiausias lenkų kinui skirtas renginys – Gdynės kino festivalis – šiemet vyks rugsėjo 14–19 dienomis.
Finansinė Graikijos krizė tapo bene žiūrimiausiu žiniasklaidos serialu. Vis dėlto tai gana pamokomas vaizdelis, nes kiekvienas gali įsitikinti, ką reiškia balsuoti už neatsakingus populistus. Tik bijau, kad šitą pamoką išmoks ne visi ir po metų kitų lietuviai vėl atiduos balsus už visokius marginalus arba naujuosius ponus Valinskus.
LRT kultūra (8 d. 22.30) ir Christoso Georgiu filmas „Smulkus nusikaltimas“ primins kitokią – šviesių ir šiltų atostogų Graikiją. Filmo herojus – jaunas ir ambicingas policijos karininkas – siunčiamas dirbti į tolimą Egėjo jūros salą. Jis svajoja apie sudėtingas kriminalines mįsles, bet priverstas užsiimti nuobodžia rutina, kol aptinka senio Zacharijaus kūną. Bandymai įminti jo mirties paslaptį atveda Leonidą pas pačią garsiausią iš salos kilusią moterį – televizijos laidų vedėją Angeliką. Tačiau kiekvienas salos gyventojas turi savo atsakymą, kas nužudė Zachariją, o policininkas ir televizijos žvaigždė įsimyli vienas kitą.
Visai kitokia žmogžudystė laukia šįvakar (LRT kultūra, 3 d. 22.30) Olesio Jančuko filme „Žmogžudystė rudeniniame Miuchene“ (1995). Jame pasakojama apie vieną labiausiai saugomų sovietų žvalgybos paslapčių – Ukrainos išlaisvinimo armijos vado ir nacionalinio judėjimo ideologo Stepano Banderos nužudymą 1959-aisiais. Tačiau režisieriui, regis, svarbiausia buvo ne parodyti pasikėsinimo aplinkybes ir atskleisti Banderos asmenybę, o papasakoti apie šios armijos istoriją ir kovas pokario Ukrainoje. Keistas dalykas, bet kurdamas filmą Jančukas pasinaudojo visais sovietinių filmų stereotipais ir schemomis, tik sukeitė vietomis teigiamus ir neigiamus personažus bei pabrėžė, kad pokario metais ukrainiečiai liko vienui vieni, kai gynė savo laisvę ir kovojo prieš sovietus.
Apie amerikietę Amandą Knox, kuri 2007 metais buvo apkaltinta Perudžoje užmušusi savo kambario draugę britę Meredith Kercher, o šiemet išteisinta ir grįžo namo, parašyta ne viena knyga ir sukurtas ne vienas filmas. „Angelo veido“ („The Face of an Angel“, D. Britanija, Italija, Ispanija, 2014) režisierius – produktyvusis Michaelas Winterbottomas rėmėsi žurnalistės Barbie Latza Nadeau knyga „Angel Face: Sex, Murder, and the Inside Story of Amanda Knox“. Tik užuot parodęs dar vieną – daugiau ar mažiau įtikinamą nusikaltimo kino versiją, jis sukūrė filmą apie save – madingą režisierių, iš kurio visi laukia įspūdingo trilerio, tik jam pačiam tai visiškai neįdomu. Bet filmas nuvils ne tik tuos, kurie laukė pasakojimo apie mįslingą žmogžudystę, net jei atsižvelgtume į „Angelo veido“ pradžioje išsakytą požiūrį, kad norint papasakoti tiesą reikia ją paversti fikcija. Beje, matyt, todėl ir „Angelo veido“ veikėjų pavardės pakeistos, juolab kad filmuota teismo procesui dar nepasibaigus.
Pagrindiniu Winterbottomo filmo personažu tapo režisierius Tomas Langas (Daniel Brühl). Jis atvyksta į Italiją, Sieną, kur įvyko nusikaltimas, pabūti teismo procese ir parašyti scenarijų. Tomas iškart pajunta antipatiją visiems žurnalistams, kuriems šis teismo procesas tapo itin pelningas, nes istorijos apie mirtį, narkotikus, sekso orgijas ir jaunus žudikus visada paklausios. Tomas išdidžiai pareiškia, kad ieškos savo požiūrio, tik jo paieškos tokios nevaisingos, kad iškart pajutau solidarumą su kritiškai jas vertinančiais Tomo bendradarbiais. Kai Tomas ima aiškinti norįs šiai kriminalinei istorijai pritaikyti Dante’s „Dieviškosios komedijos“ struktūrą, akivaizdu, kad tai tik paistalai, į kuriuos prodiuseriai, redaktoriai bei kiti Tomo filmu suinteresuoti žmonės reaguoja, sakyčiau, net gana santūriai, nors Winterbottomas ir neslepia, kad į juos žiūri iš aukšto.
Mauritanijos režisierius Abderrahmane’as Sissako vadovaus kino mokyklai „Ciné Fabrique“. Tai trečioji kino mokykla Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo metais Paryžiuje įkurtos „La Femis“ (anksčiau IDHEC) ir „Louis-Lumière“. „Ciné Fabrique“ netrukus atvers duris Lione. Jos steigėjai nori padaryti mokyklą naujos kinematografininkų kartos susitikimų vieta ir tikisi, kad čia susitiks iš skirtingų visuomenės sluoksnių kilę, motyvuoti ir originaliu požiūriu pasižymintys studentai. Prie šio kino projekto ištakų buvęs kinematografininkas Claude’as Mouriéras siekė, kad aplink jį susirinktų kino profesionalų kolektyvas. Mokykla siūlo nemokamas trejų metų kino studijas trisdešimčiai 18–25 m. jaunuolių. Studijos apims 5 kryptis: scenarijaus rašymą, vaizdą, garsą, montažą ir gamybą.
Mokyklai vadovausiantis Abderrahmane’as Sissako, mūsų žiūrovams pažįstamas iš šiemet „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Timbuktu“, 1983–1989 m. mokėsi kino Maskvos kinematografijos institute. Savo diplominį filmą „Žaidimas“ („Le Jeu“) jis kūrė Turkmėnistane. Po studijų režisierius apsigyveno Prancūzijoje, kūrė filmus Mauritanijoje, Malyje, Tunise.
Abderrahmane’as Sissako filmuojant „Timbuktu“Jeanas- Jacques’as Annaud su Maskvos kino festivalio prizu„Nevykėliai“Marta NieradkiewiczJulija Peresild„Makbetas“
Šį penktadienį kino teatruose pasirodo Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado dokumentinis filmas „Žemės druska“ („The Salt of the Earth“, Brazilija, Italija, Prancūzija, 2014) , skirtas fotografui ir keliautojui Sebastião Salgado. Savo ilgas keliones pradėjęs nuo tolimų Pietų Amerikos kaimelių, Salgado greit suprato, kad būtina fotografuoti ten, kur vyksta žudynės, siaučia ligos ir badas. Tačiau „Žemės druska“ – ne tik fotografo portretas, bet ir filmas, kuriame susiduria trys žvilgsniai: Salgado, jo sūnaus Juliano Ribeiro ir Wimo Wenderso, o jis yra ne tik kino režisierius, bet ir pripažintas fotografas. „Žemės druska“ pelnė Kanų ir kitų festivalių apdovanojimus, buvo nominuota „Oskarui“.
Teisėjui Pierre’ui Micheliui ir gangsteriui Gaëtanui Zampai, kurių likimai tragiškai susikirto 8-ajame dešimtmetyje heroino kontrabandos sostine tapusiame Marselyje, skirtas ne vienas prancūzų filmas. Jie tapo ir Cédrico Jimenezo filmo „Prancūziškas tranzitas“ („La French“, Prancūzija, Belgija, 2014) veikėjais. Prancūzai istoriją apie ryžtingą teisėją žino gerai, Michelis tapo beveik mitine figūra, panašiai kaip ir kalėjime 1984 m. nusižudęs Zampa. Jimenezas tą mito atspalvį panaudojo savo filme – Jeano Dujardino teisėjas Mišelis ir Gilles’io Lellouche’o gangsteris Zampa iš pirmo žvilgsnio primena dvynius: abu stipraus charakterio, ryžtingi, einantys iki galo, azartiški. Jie panašūs net išoriškai. Abiejų žmonos (Céline Sallette ir Mélanie Doutey) – stiprios, protingos moterys. Tik idealistas teisėjas Mišelis yra gėrio pusėje, o reketininkas, narkotikų kontrabandininkas ir Marselio „krikštatėvis“ Zampa įsitikinęs, kad pasaulis yra toks, koks yra, todėl reikia naudotis bet kokia proga praturtėti. Beveik pusę filmo Jimenezas paraleliai rodo kiekvieno gyvenimą, kol įvyksta pirmasis abiejų susitikimas akis į akį. Regis, būtent tada abu veikėjai supranta, kad priešininkas ne toks paprastas, kaip manė. Tuo „Prancūziškas tranzitas“ primena kriminalines dramas, kuriomis anksčiau garsėjo prancūzų kinas ir kuriose vykdavo psichologinės Jeano Gabino, Jeano-Paulio Belmondo, Alaino Delono ar Lino Venturos policininkų ir nusikaltėlių dvikovos. Dujardino ir Lellouche’o personažų kova jų verta.
Ko jau ko, bet, švelniai tariant, originalių valdininkų pas mus nestinga. Vilniaus meras netrukus galės pasikabinti Žaliojo tilto skulptūrų nugalėtojo bulvinį medalį, bet iki pačios originaliausios personos jam vis dar toli. Užtat į tokias gali pretenduoti Valstybinės kalbos komisijos „galva“, sugebanti televizijos laidoje visiškai ignoruoti jai užduodamus klausimus, daug kalbėti, bet neatsakyti nė į vieną. Praėjusią savaitę per LRT žiūrėdamas Edmundo Jakilaičio laidą, kurioje lietuvių kalbos komisijai vadovaujanti ponia dalyvavo kartu su Rimvydu Valatka ir Irena Šiauliene, pagalvojau, štai ką reiškia beribis įsitikinimas savo teisumu ir nesugebėjimas įsiklausyti į kitą nuomonę: prieš šią ponią net šmaikštusis ir taiklusis Valatka liko bejėgis. Jo klausimai nepasiekė auksaburnės oponentės, taigi liko reaguoti tik mimika.
Šią ponią puikiai įsivaizduoju brolių Coenų komedijos „Perskaityk ir sudegink“ (TV1, šįvakar, 26 d. 22.55) veikėjos – užsispyrusios Lindos (Frances McDormand), kurios gyvenimo tikslas – plastinė operacija, vietoje. Į jos rankas patenka diskelis su buvusio žvalgybininko memuarais. Juose daug slaptos informacijos, bet Lindai tai tik padės pasiekti tikslą ir pagaliau susitvarkyti asmeninį gyvenimą, net jei diskelis atves ją į Vladimiro Putino portretu papuoštą Rusijos ambasadą.
„Perskaityk ir sudegink“ – filmas apie tai, kaip žmonės pervertina slaptą informaciją, bet tai ir brolių Coenų pagarbos žodis kvailystei ir idiotams, kurių skirtingas atmainas filme suvaidino Bradas Pittas, Johnas Malkovichius, George’as Clooney’s, Tilda Swinton, trumpai tariant, vienos žvaigždės. Kaip ir kiekvienas filmas apie kvailius, ir šis nuteikia liūdnai, nes nepalieka jokių iliuzijų – nuo idiotų ne tik Lietuvoje niekur nepasislėpsi.
