Kinas
Jonas Ūbis
Kaip išvalyti smegenis
Krėsle prie televizoriaus
Skaičiau detektyvinius romanus, kai dar buvo gėda prisipažinti, kad juos mėgsti, – inteligentui esą nepridera. Inteligentams dabar labiau tiktų bolševikų sugalvotas terminas „buvusieji“ – taip vadinti pilietines teises praradę išsilavinę ar anksčiau turtingi žmonės. Dabar detektyvas – gal net patikimiausias būdas išvalyti smegenis nuo visko, kas jas teršia. Regis, jis padeda net masinės feisbukizacijos laikais, nes, kaip pasakytų reklama, kartais galvoti nuosavomis smegenimis yra sveika.
Mantė Valiūnaitė
Filmai, kurie išliks
78-ojo Kanų kino festivalio laureatai
Kino kritikų ir festivalio lankytojų disputai su žiuri sprendimais – įprasti. Piktinamasi beveik kasmet, pati pernai rašiau apie žiuri nejautrumą politinėms realijoms, apdovanojant Seano Bakerio filmą „Anora“. Negaliu patikėti, bet šiais metais priekaištų neturiu. Prancūzų aktorės Juliette Binoche vadovaujama pagrindinio konkurso žiuri Kanuose apdovanojo tuos filmus, kurie labiausiai įsiminė, nustebino arba stipriai palietė, sujaudino. Galbūt dėl to, kad žiuri vadovavo autorinį kiną mylinti aktorė, dirbusi su ne vienu režisieriumi ar režisiere, turinčiais išskirtinių vizijų. Be to, žiuri buvo ir režisieriai Carlosas Reygadas, Hong Sang-soo bei Payal Kapadia, kurių kino pojūčiu negali abejoti, tad apdovanojimai pradžiugino ir, mano galva, būtent šie filmai iš konkursinės programos bus aptarinėjami visus metus ir paliks pėdsaką kino istorijoje.
Mantė Valiūnaitė
Žingsniai paribiais ir meilė kinui
78-asis Kanų kino festivalis
Visad smagu Kanų kino festivalį pradėti nuo klasikos seanso, tačiau šįkart Charlie Chaplino „Aukso karštinę“ („The Gold Rush“, 1925) iškeičiau į ukrainiečių režisieriaus Mstyslavo Chernovo filmą „2000 metrų iki Andrijivkos“ („2000 Meters to Andriivka“). Pirmąją festivalio dieną akredituotiems festivalio svečiams buvo parodyti trys ukrainietiški filmai.
Elena Jasiūnaitė
Neoniniuose labirintuose
Nauji filmai – „Motelis Destino“
Rytinės Brazilijos pakrantės mieste dvidešimtmetis Eraldo (Iago Xavier) dirba vietinei narkobaronei Bambino, nors mieliau pragyvenimui užsidirbtų būdamas mechaniku. Po nenusisekusio paskutinio darbo vaikino ieško ir Bambino, ir policija. Prieglobstį jis randa sekso motelyje „Destino“, priklausančiame neurotiškam Elijui (Fábio Assunção) ir jo žmonai Dajanai (Nataly Rocha). Tarp jų trijų užsimezga santykių trikampis, kurstomas aistros, dominavimo ir pavydo.
Jonas Ūbis
Toksiškos tėvynės
Krėsle prie televizoriaus
Režisierius Davy Chou gimė ir užaugo Prancūzijoje, bet jo senelis Van Channas 7–8-ajame dešimtmetyje buvo vienas svarbiausių Kambodžos kino prodiuserių. Chou dažnai lankosi Pnompenyje, dirba su studentais, renka Raudonųjų khmerų sunaikinto nacionalinio kino „aukso amžiaus“ nuotrupas, gyvų likusių kūrėjų ir žiūrovų prisiminimus. Manau, šie susitikimai ir į Pietų Korėją ieškoti biologinių tėvų išvykusios draugės istorija paveikė Chou „Sugrįžimą į Seulą“ (LRT Plius, 29 d. 21.33).
Elena Jasiūnaitė
Pasaulis priklauso moterims
Nauji filmai – „Paskutinė šou mergina“
Tris dešimtmečius Šelė (Pamela Anderson) praleido Las Vegaso naktinėje scenoje siūbuodama klubus, su apranga, kurioje blizgučių ir plunksnų daugiau nei medžiagos. Metams bėgant jos solo pasirodymus vieną po kito perėmė jaunesnės kolegės, iš pirmos šokėjų eilės teko pereiti į paskutinę, tačiau Šelė nenustojo jaustis tikra žvaigžde. Paaiškėjus, kad šou netrukus bus nutrauktas, Šelės laukia ne tik naujo darbo paieškos – jos daug metų kurtas svajonių pasaulis tuoj sunyks ir jai reikės rasti būdą su tuo susitaikyti.
Mantė Valiūnaitė
Teisingos pozicijos ar skambios frazės?
71-asis tarptautinis Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalis
Aplankyti seniausią trumpųjų filmų festivalį, vykstantį Oberhauzene, Vokietijoje, buvo sena svajonė. Jis garsėjo kaip vieta, kurioje ypač vertinamas eksperimentinis kinas. Trumpa forma visuomet buvo palanki eksperimentuoti su pačia kino materija, išbandyti konceptualius sumanymus, peržengti įprastas kino rūšių skirtis.
Jonas Ūbis
Vienišių klausimai
Krėsle prie televizoriaus
Nežiūriu laidų, kurios erzina, nors medijų analitikai sako, kad jau susiformavo hate-watching kultūra. Tai tokia pramogos rūšis, kai ką nors žiūri, kad galėtum ironiškai komentuoti, kritikuoti ir smerkti. Tik kartais tokiu žiūrovu tampama prieš savo norą, ypač jei įsijungęs televizorių beveik mėnesį matai Romos bažnyčias ir girdi pasakas apie Katalikų bažnyčios popiežius.
Elena Jasiūnaitė
Svajonių mėsmalėje
Nauji serialai – „Studija“
Filmai (vėliau – ir TV serialai) apie svajonių fabriko užkulisius egzistuoja turbūt tiek pat laiko, kiek ir pats Holivudas. Ne tik Gene’as Kelly ir Stanley Donenas, kurie, žinoma, į galvą ateina pirmieji, bet ir broliai Coenai, Spielbergas, Tarantino, Lynchas pasakojo savo istorijas apie Holivudo spindesį ir skurdą, kurios yra ir ironiškas žvilgsnis į save, ir kartu – amžinos meilės kinui bei jo kuriamai magijai deklaracija.
Paulina Pukytė
Ar pasveiks mūsų sielos?
Apie Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“
Miglotas rytas kaime: pilkšvas dangus, plynas laukas – tiek kartų matyta graži filmo pradžia. Toliau – nyki apšiurusi kaimo buitis. Nepagražinta, rodoma „tokia, kokia yra“. Nykstantys daiktai: šulinio dangtis, krosnelė, alavinis puodas, šuns būda. Čia pat jau ir plastikiniai kibirai, ir dronai – materialios šiuolaikybės ženklai kaime. Pravažiuoja didelė šiukšlių mašina. Žmogus kaimo parduotuvėje priduoda skardines. Visa tai turbūt ir yra tas „profanum“.
