Pasaulis priklauso moterims

Tris dešimtmečius Šelė (Pamela Anderson) praleido Las Vegaso naktinėje scenoje siūbuodama klubus, su apranga, kurioje blizgučių ir plunksnų daugiau nei medžiagos. Metams bėgant jos solo pasirodymus vieną po kito perėmė jaunesnės kolegės, iš pirmos šokėjų eilės teko pereiti į paskutinę, tačiau Šelė nenustojo jaustis tikra žvaigžde. Paaiškėjus, kad šou netrukus bus nutrauktas, Šelės laukia ne tik naujo darbo paieškos – jos daug metų kurtas svajonių pasaulis tuoj sunyks ir jai reikės rasti būdą su tuo susitaikyti.

Siužeto trečiame ilgametražiame režisierės Gios Coppolos filme „Paskutinė šou mergina“ („The Last Showgirl“, JAV, 2025) mažai. Coppola lieka ištikima dar debiutiniame „Palo Alto“ (2013) surastam savo stiliui (nemeluosiu – kiek kopoliškame bendrąją prasme, jei galvosime ir apie jos tetos filmus): sapniškai estetikai, pasakojimui, kuris atrodo tarsi dokumentinis, ir dramai be eskaluojamų konfliktų – išgyvenimai verda personažų viduje, tačiau retai prasiveržia į išorę. Melancholiškoje „Paskutinėje šou merginoje“ svarbesnė nuotaika, personažai – moterys ir jų istorijos.

Šio filmo pasaulis iš tiesų priklauso moterims – ne tik kadre, bet ir už kadro (greta režisierės stovi scenaristė Kate Gersten ir operatorė Autumn Durald Arkapaw). Todėl už pasakojimo apie kartu su Šele nuo scenos benužengiančią reviu kultūrą slepiasi stiprus socialinis komentaras apie moterims negailestingą šou pasaulį – ką joms tenka paaukoti dėl kitų pramogos ir kas bėgant metams lieka iš pačių susikurtos amerikietiškos svajonės. Kritika prasiveržia iš Šelės lūpų – naivi, atrodytų, sunkiai gebanti reflektuoti, ji netikėtai tiksliai įvardija situaciją vakarienės su šou prodiuseriu Edžiu (Dave Bautista) metu: nors žiūrovai ateidavo pasižiūrėti į Šelę, tai jam priklauso privilegija keliauti iš vieno šou į kitą, kai ji pasmerkta išnykti.

Šelė mėgsta ir romantizuoja savo darbą. Galbūt iš dalies todėl, kad jaučia ir pati priklausanti jau praeinančiam laikui. Tai tarsi patvirtina pirmieji filmo kadrai – nejauki atranka, kai iš Šelės lūpų nuskamba toks retas dabartiniame šou pasaulyje žodis „maestro“. Ji tarsi mantrą kartoja faktą, kad yra kūrėja, ir atkakliai priešinasi minčiai, jog naujesni pasirodymai pranašesni. Juk tik jos šou programoje dar slypi klasė, stilius, Paryžiaus dvasia! Idealizuotą Šelės gyvenimo ir darbo (o gal abiejų kartu, juk šou – neatsiejama jos tapatybės dalis) viziją aplinkiniai linkę nuvertinti. Jaunesnės kolegės nemato jokio skirtumo, ką šokti, Šelės dukteriai tai tik pigus, atgyvenęs apsinuoginusių moterų šou, o atrankų režisierius tiesmukai pasako, kad vienintelis Šelės privalumas kadaise buvo jaunystė ir grožis. Tačiau filmo kūrėjos sąmoningai renkasi nerodyti Šelės šokio – tarsi empatiškai dalintųsi Šelės saviapgaule, nebandydamos jos pajuokti ar pasmerkti, parodyti jos perspektyvos kaip iškreiptos.

16 mm grūdėta juosta tarnauja bendrai filmo estetikai – sapnui, iliuzijai, jų kontrastui su neramiu šokėjų laukiančiu pasauliu. Operatorės kamera kuria antrą pasakojimo sluoksnį, reflektuoja vidinį filmo veikėjų pasaulį. Saulė ir ryški scenos šviesa iliustruoja Šelės svajones, jos vis pasikartojantis žvilgsnis į miesto panoramą, stovint viršutinio aukšto tuštumoje, pabrėžia tą „paskutinė“ filmo pavadinime, periferijoje susilieję kadrai primena apie nestabilų ir neaiškų tapusį pasaulį.

„Paskutinė šou mergina“ – aktorių filmas. Neabejotinai nauju amplua šviečia Pamelos Anderson žvaigždė. Vaidmuo – jos ir apie ją, ir paralelės tarp Anderson biografijos ir Šelės istorijos filme sunkiai nuneigiamos (panašiai kaip Mickey Rourke’o „Imtynininke“). Ne tik Šelė, bet ir Anderson primena praėjusį laiką – net ir jos netobula vaidyba, balso tembras artimesni senojo kino aktorėms. Iš pažiūros jos Šelė atrodo naivi, infantili. Tačiau Anderson savo personažui suteikia orumo – tai ypač aiškiai matoma scenoje, kurioje ji nutraukia konfliktą su dukra, sakydama, kad pavargo teisintis dėl savo pasirinkimų. Daug kartų stambiais planais rodoma Anderson kuria sudėtingą moters portretą. Ji – egocentriška ir empatiška, draugiška ir užsisklendusi, pikta ir viliojanti.

Ne mažiau ryškūs ir kitų moterų portretai. Jamie Lee Curtis, pati nepasidavusi Holivudo amžinos jaunystės kultui ir tikriausiai būtent todėl spinduliuojanti sunkiai pamatuojama energija, filme pasirodo kaip blizgučių oazės veteranė Anetė, seniai atleista iš šou ir dėl neegzistuojančių socialinių garantijų dabar serviruojanti gėrimus kazino. Jos skausmingai liūdnas šokis skambant Bonnie Tyler dainai bus iškalbingesnis už bet kokius žodžius. Hana (Billie Lourd) – pragmatiška ir skeptiška Šelės dukra, bandanti įveikti savo traumas ir negalinti atleisti motinai už tai, kad buvo iškeista į šou. Taip pat ir Džodi – epizodinis Kiernan Shipkos vaidmuo – dar jauna, tačiau jau imanti prarasti susikurtas iliuzijas. Kūrėjos nesistengia teisti savo personažų ar vertinti jų moralės. Jų akyse jos – stiprios, nors ir labai netobulos, moterys. Ir joms viskas bus gerai.