Teisingos pozicijos ar skambios frazės?

Aplankyti seniausią trumpųjų filmų festivalį, vykstantį Oberhauzene, Vokietijoje, buvo sena svajonė. Jis garsėjo kaip vieta, kurioje ypač vertinamas eksperimentinis kinas. Trumpa forma visuomet buvo palanki eksperimentuoti su pačia kino materija, išbandyti konceptualius sumanymus, peržengti įprastas kino rūšių skirtis. Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalyje vietą rasdavo ir filmus kuriantys menininkai, ir pradedantys kino kūrėjai, ir trumpos formos neapleidžiantys žinomi vardai, be to, tai ir tinkama vieta kino kuratoriams, kurie dirba su eksperimentinio kino istorija ar archyvais.

Didžiausiu festivalio atradimu tapo režisierės Susannos Wallin trumpametražiai filmai. Beveik dvidešimt metų kurianti trumpus filmus, ji pati festivaliui sudarė dviejų programų retrospektyvą, o vietoj įprastų filmų aprašymų galima rasti jos poeziją. Pirmieji Wallin filmai sužavėjo savo struktūra ir ypatingu žvilgsniu į supančią aplinką bei žmones. Režisierė daug laiko praleidžia su pasirinkta bendruomene ar atskirais žmonėmis, o tuomet kuria vaidybinį filmą, kuriame jie patys ir vaidina. Trumpuose Wallin filmuose suspėji pajusti vietos atmosferą, veikėjų santykį su ja. Ankstyvuosiuose filmuose vyrauja kūniškumo tema, vėlesni gerokai konceptualesni, atsiranda daugiau eksperimentavimo ir pačios kino kalbos reflektavimo ekrane. Seniai jaučiausi taip maloniai nustebinta ir įtraukta į labai artimą pasaulio pajautimą kaip filmuose „Naktinė praktika“ („Night Practice“, 2006), „Edis Proktoras“ („Eddie Proctor“, 2007) ir „Lizi“ („Lizzy“, 2024).

Festivalyje taip pat buvo galima pamatyti dvi vengrų avangardinio kino kūrėjos ir menininkės Dóros Maurer programas. Keletas jos filmų buvo rodomi iš originalių 16 mm juostų. Pirmąją programą lydėjo išsamus jos kuratoriaus Simono Petri-Lukácso pokalbis su menotyrininke Emese Kürti, kuriame jie aptarė ne tik menininkės kurtus filmus, bet ir jų vietą visoje jos kūryboje. Eksperimentai su kino materija, struktūra, ritmu ir kūniškumu labai praturtino festivalio programą.

Pastaruosius keletą metų Oberhauzeną krėtė skandalai. Po 2023 m. spalio 7 d. įvykių festivalis pasidalino žinute, raginančia dalyvauti demonstracijoje „Solidarumas su Izraeliu!“, ir sulaukė daug kritikos, kino bendruomenė buvo raginama boikotuoti šį renginį. Festivalis savo interneto puslapyje išreiškė poziciją, kad tik dialogas yra būdas veikti kilus konfliktui, o boikotas yra dialogo pabaiga. 2024 m. ilgametis direktorius Larsas Henrikas Gassas atsistatydino iš pareigų ir nuo 2025 m. festivaliui vadovauja meno vadovė Madeleine Bernstorff ir verslo vadovė Susannah Pollheim. Naujoji komanda taip pat paskelbė pasisakymą apie festivalio poziciją, kryptį ir viziją, kurią apibendrina taip – meninė autonomija ir polifonija. Meninė festivalio vizija išlieka tokia pati: tai turi būti vieta, kurioje pristatomos ir aptariamos skirtingos meninės išraiškos formos, siekiama estetinių pozicijų nepriklausomybės ir įvairovės. Primenama, kad būtent šiame festivalyje 1962 m. 26 Vakarų Vokietijos režisieriai paskelbė Oberhauzeno manifestą, kuriame kvietė pasipriešinti „tėtušių kinui“, kurti Naująjį Vokietijos kiną ir reikalavo sudaryti tam sąlygas.

Minėtame pareiškime taip pat skiriamos kelios pastraipos politinei pozicijai įvardinti: festivalis yra prieš bet kokią diskriminaciją, ar ji būtų rasinė, ar antisemitinė, ar nukreipta prieš etninę kilmę, tautybę, seksualinę ar lyties tapatybę, religiją, fizinę ar psichinę negalią, amžių, kalbą ar socialinį statusą. Festivalis taip pat prieštarauja bet kokiai boikoto formai.

Tarptautiniame festivalio konkurse buvo devynios programos ir beveik kiekvienoje išraiškos formų įvairovė išties džiugino, tačiau geografinė – šiek tiek nuvylė. Nors buvo daug filmų iš tolimų kraštų, ypač Azijos ir Pietų Amerikos, labai pritrūko filmų iš Rytų Europos ir Afrikos šalių. Net trys filmai iš Suomijos, bet nė vieno iš Baltijos šalių ar Ukrainos. Tarptautinės konkursinės programos vadovei Katharinai Schröder pristačius, kad vieną iš programų užbaigs Rusijos gamybos juosta, nustebau. Vykdama į festivalį ne itin įdėmiai perbėgau konkurse dalyvaujančių filmų sąrašą, mat vis vien žadėjau juos visus pasižiūrėti, – daugiau dėmesio skyriau retrospektyvoms ir teminei programai išstudijuoti. Norėjau iškart eiti iš salės, bet apėmė smalsumas: o gal bus netikėtai kritiškas filmas. Pamačiau labai įprastą rusišką vaidybinį Elenos Kulešos filmą „Trupinys“ („Mjakiš“) apie jauną vaikiną, nerandantį vietos mažoje bendruomenėje, kurioje vyrams keliami atitinkami lūkesčiai. Žiūrovams viduryje filmo pradėjus juoktis iš man net ne itin juokingų scenų, nebeištvėriau ir pakilau išeiti. Žinoma, buvau nulydėta įdėmių programos sudarytojų žvilgsnių.

Niekaip neberasdama vietos festivalyje, susipažinau su keliais žmonėmis iš Kroatijos, Suomijos ir Lenkijos, kurie panašiai kaip aš dėl politinių festivalio pozicijų ir veiksmų buvo, švelniai tariant, sutrikę. Jie papasakojo, kad daug kūrėjų jaučiasi keistai, kelia klausimus programos sudarytojams, bet sulaukia to paties pareiškime išreikšto atsakymo – „mes prieš bet kokį boikotą ir norime skatinti diskusijas, eiti į atvirą dialogą“. Tačiau į kokį dialogą organizatoriai kviečia, kai programoje nėra nei ukrainiečių, nei palestiniečių filmų ir jų kūrėjų? 

Festivalis kiekvieną rytą prasidėdavo nuo teminių diskusijų. Atėjusi į vieną jų – „Pasipriešinimo estetika: tikrai? Estetinės strategijos tarp neliečiamybės ir atsparumo“ – pamačiau, kad vokiečių meno istorikę organizatoriai pakeitė į rusų režisierę Eleną Kulešą. Apie kokį pasipriešinimą ji galėjo kalbėti? Žinoma, režisierei užsiminus, kad ji sėdėjo kalėjime po dalyvavimo proteste Sankt Peterburge, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, ir susijaudinus sakant, kad ji bijojo važiuoti į festivalį, bijojo dalyvauti diskusijoje, natūraliai pajuntama empatija. Dėl to kilo daugybė klausimų diskusijos organizatoriams ir moderatoriams, taip pat ir tarptautinės konkursinės programos sudarytojams Micheliui Wagenschützui ir Jonathanui Guggenbergeriui. Kokia jų politinė pozicija? Kaip šį gestą – pakviesti rusų režisierę į diskusiją apie pasipriešinimą – jie patys vertina ir įvardina? Suprantu, kad daug žmonių, kurie nepalaiko Rusijos politikos ir vykdomo karo, kenčia negalėdami atvirai reikšti savo minčių, bet, kita vertus, filmas sukurtas Sankt Peterbugo kino mokykloje, palaimintas jo dalyvavimas tarptautiniame festivalyje, be to, filmo „Trupinys“ forma neišsiskiria jokiomis estetinėmis strategijomis, kurios oponuotų įprastam pasakojimui. Galiausiai – kaip galėjo neatsirasti vietos balsams iš Ukrainos?

Mano galva, organizatorių laikysena prieštarauti bet kokiam boikotui ir kviesti į atvirą dialogą lieka tušti skambūs žodžiai. Ši kelionė man pačiai tapo testu dar kartą persvarstyti boikoto naudojimą kaip pasipriešinimo formą. Nesu linkusi juo švaistytis, atmetimas ir atsisiejimas turi būti gerai apmąstytas ir pagrįstas. Iš esmės pritarčiau festivalio teisingai sudėliotoms tolerancijos ir atviro dialogo laikysenoms, bet ne Rusijos atžvilgiu. Atrinkdami į tarptautinį konkursą rusų gamybos filmą, organizatoriai sukuria ir aplinkybes, kuriomis filmas gali būti apdovanotas. Taip ir įvyko – Šiaurės Reino-Vestfalijos kultūros ir mokslo ministerijos žiuri pagrindinį prizą skyrė būtent Elenai Kulešai. Žiuri argumentacijoje rašoma, kad prizas skiriamas už „įžvalgas apie visuomenę, kurioje silpnesniųjų narių norai ir poreikiai suardomi patriarchalinio smurto“. Svarbi žinutė, bet ar tikrai dabar metas apdovanoti rusų kiną? Kai taip reikia vienybės ir spaudimo visomis įmanomomis formomis taikant sankcijas Rusijai, kaip tokį žiuri gestą turėtume suprasti? Juo labiau kad gerų, aktualių ir drąsių filmų konkurse tikrai netrūko.

Tarptautinė žiuri taip pat apdovanojo rusų režisierių Michailą Železnikovą už filmą „Rūmų aikštė“ („Dvorc∞vaja“), jo gamybos šalis Izraelis. Jame režisierius perbėga per archyvinius kadrus iš skirtingų protestų Sankt Peterburgo pagrindinėje aikštėje, baigdamas užbarikaduota aikšte ir užkadriniu balsu pateikiama informacija, kad žmonės buvo uždaromi į kalėjimą už protestus, prasidėjus plataus masto karui. „Grand Prix“ žiuri įteikė dokumentiniam Ilgiz-Sherniiazo Tursunbeko filmui „Ilgas kelias į ganyklą“ („Long Way to the Pasture“), įdėmiai stebinčiam vienos šeimos kelionę su savo gyvuliais į žaliuojančią lanką.

Vizitas į tarptautinį Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalį, nors ir pateikė svarbių režisierių ir naujausių filmų atradimų, sukėlė labai dviprasmiškų minčių ir jausmų. Privertė dar kartą permąstyti kuratoriaus ar programos sudarytojų darbo atsakingumą ir politinės pozicijos artikuliavimo būtinybę šiame karų persmelktame laike.