Ar pasveiks mūsų sielos?

Miglotas rytas kaime: pilkšvas dangus, plynas laukas – tiek kartų matyta graži filmo pradžia. Toliau – nyki apšiurusi kaimo buitis. Nepagražinta, rodoma „tokia, kokia yra“. Nykstantys daiktai: šulinio dangtis, krosnelė, alavinis puodas, šuns būda. Čia pat jau ir plastikiniai kibirai, ir dronai – materialios šiuolaikybės ženklai kaime. Pravažiuoja didelė šiukšlių mašina. Žmogus kaimo parduotuvėje priduoda skardines. Visa tai turbūt ir yra tas „profanum“. Tačiau, kaip teigia filmo pavadinimas ir žada anotacija, yra (turi būti) šiame kaime ir kažkas švento – kažkas šviesaus, nuostabaus, šildančio sielą. Kas tai?

Filmo pradžioje pasakoma, kad Pievėnai yra vienintelis kaimas Lietuvoje, kur dar išlikusi velykinė kryžiaus sergėjimo tradicija. Filmas gana poetiškai (tik gaila, kad nepakankamai dokumentiškai išsamiai) rodo šią tradiciją, grožisi ja, tačiau visai ja nesidomi – neklausia, kodėl ji tokia, kodėl vietiniai žmonėms nori būtent tokią ją išlaikyti ir kokį poveikį ji iš tiesų daro bendruomenei. „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ „tik“ rodo tai, kas yra. Filmas „ramus“ ir lietuviškai lyriškas. Kaip šio filmo recenzijoje „7md“ rašo Neringa Kažukauskaitė, „tos ramios scenos, kai žmonės daro, ką turi daryti, kai pareiga yra ne kažkas primesta, o savaime suprantama, ir įprasmina šį senos tradicijos išsaugojimą“. Kokia gi yra ta „savaime suprantama pareiga“?

Gal tai pareiga saugoti savo tradicijas, savo įsitikinimus, savo tikėjimą? Graži pareiga, bet kodėl su pagaliais, net ir simboliškais, o ne, pavyzdžiui, žodžiu, įtikinimu, išmintimi? O gal tai pareiga gintis nuo ne vien žodžiais puolančių priešų, iš principo ginti gėrį nuo blogio? Graži ir svarbi pareiga, bet kas gi čia simboliškai įkūnija, personifikuoja tą visų priešą, kuris puola ir kurį reikia mušti ir nugalėti kaip visuotinį blogį? Žydas. Nuo amžių tarp lietuvių gyvenęs šiek tiek kitoks, kitokių (jam irgi brangių) tradicijų laikęsis kaimynas, dar gyvoje žmonių atmintyje žvėriškai išnaikintas iš Lietuvos ir Europos. Žmogus (vyras), apsitaisęs „bobiška“ marga suknia, kvaila megzta kepure ir – kaip visur ir visada pajuokiant ir žeminant žydus – kauke juodais plaukais, juoda barzda, didele kumpa nosimi, didele išsiviepusia burna. Bjaurus, niekingas, juokingas. „Savaime suprantama pareiga“ ir „sielą šildanti tradicija“ – „paimti pagaliuką“ ir mušti tą žydą.

Filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė stengiasi žodžio „žydas“ neakcentuoti, per visą filmą jis nuskamba tik keletą kartų, kai kada pakeičiamas žodžiu „persirengėliai“, o pirmą kartą pavartojamas tik maždaug dvidešimt penktą filmo minutę. Iki tol matome, kaip jauna moteris kartu su kitais kaimo gyventojais ir gyventojomis organizuoja kažką „žinai gi, kas būna per Velykas“, bet aiškiau nepasakoma, kas tai. Ar taip kuriama filmo intriga, ar vengiama tą kažką įvardinti vietinių gyventojų terminu? Moteris skambina įvairiems pažįstamiems, klausdama, ar sutiks šiemet ir vėl būti kareiviais. Pasirodo, kad vis dėlto ne visiems tai yra neprimesta ir savaime suprantama, nes vienas atsisako dalyvauti (nepasakoma kodėl), o kai kurie kiti (kaip vėliau paaiškėja) neina dėl to, kad šiemet kareiviais bus ir merginos (jau blyksteli šiuolaikiško požiūrio trūkumas tarp Pievėnų gyventojų ir užstrigusios tradicijos žala). Netrukus probėgšmais išgirstame, kad čia bus „kareiviai ir žydai“. O paskui kažkur beveik už kadro, lyg ir nereikšmingai, bet vis dėlto nuskamba frazė „rėžkit tiems žydams be gailesčio“.

Po to daug dėmesio filme skiriama tradiciniame Velykų nakties rituale dalyvausiančių „kareivių“ kostiumams – reikia ateiti su juodomis kelnėmis, prisiūti prie jų baltus lampasus, dalinamasi į kareivių komandas pagal uniformų švarkų spalvą – baltieji, mėlynieji, raudonieji ir žalieji (neaišku, ką tos spalvos reiškia). Tačiau nė žodžiu neužsimenama, iš kur atsiranda ir kaip padaromos tos „žydų“ kaukės, kaip parenkami jų drabužiai, neparodoma, ką ir kaip įkalba „eiti žydais“, ar tai visada tie patys du kaimo vaikinai, ar jie kasmet keičiasi, ar lengvai sutinka, ar reikia įkalbinėti, ir apskritai – koks jų požiūris į tą vaidmenį. Tik kelių sekundžių ilgio kadras, kuriame ritualo organizatorė „draugiškai“ juokiasi iš jų kostiumų.

Paskui staiga matome trumpą kadrą iš gal suorganizuotos, o gal spontaniškos šio ritualo repeticijos lauke šalia bažnyčios: grupė „kareivių“ su kardais (lazdomis) ratu apstoję ant žemės aukštielninką gulintį „žydą“.

Vėliau, jau ritualo vyksmo metu, žydais persirengusieji „blogiečiai“ didelėmis sodo žirklėmis ar žnyplėmis kėsinasi ne tik į Nukryžiuotąjį, paguldytą bažnyčios viduryje ant grindų ir kardais-lazdomis ginamą „kareivių“ sargybos, bet puldinėja ir veiksmo žiūrovus, ypač vaikus (suprask, nori jų kraujo macams?). Ar jie organizatorių pamokyti taip daryti, ar patys sugalvojo, ar tiesiog „tokia tradicija“? Argi nebūtų įdomu sužinoti?

„Kareiviai-sargybiniai“ per ritualą filmuojami jautriai ir lyriškai, iš arti rodomi ramūs (o gal nuobodžiaujantys?) jų veidai, skamba graži lyriška (ne diegetinė) muzika, nerodoma, kad jie ką nors muštų. Vėliau girdime tik atsietus mušimo garsus ir matome, kaip vaikai iš to juokiasi.

Dar vėliau, išaušus Velykų rytui po „Nukryžiuotojo sergėjimo“, šio ritualinio performanso dalyviai sodinami prie stalo šventinių pusryčių. Man ši scena atrodo ypač iškalbinga, netiesiogiai atskleidžianti tų žmonių požiūrį bei „tradicines vertybes“ ir prieštaraujanti Kažukauskaitės (ir kitų gyrusių filmą) teiginiui, kad šis „senovinės“ (iš tiesų, ko gero, tik XIX a.) tradicijos išsaugojimas „sujungia visą bendruomenę <...> per šventę, žaidimą ir simbolį“. Bendruomenei sujungti vargu ar pakanka tik kai kurių bendruomenės narių ko nors (bet ko?) veikimo ir to veikimo stebėjimo. Galima būtų manyti ir tikėtis, kad bendruomeniškumui ugdyti ir palaikyti labai svarbu ne tik simbolinis konfliktas, bet ir simbolinis susitaikymas po jo. Tačiau nei sodinimo prie stalo scenoje (bent jau taip, kaip rodoma filme), nei jokiame kitame filmo epizode nėra jokio susitaikymo tarp „žydų“ ir „katalikų“, jokio edukuojančio gesto, jokio tolerancijos ugdymo, jokio supratingumo skatinimo. „Kareiviai“ nepuola nei simboliškai, nei iš tikrųjų apsikabinti su „žydais“, spontaniškai drauge sėsti ir švęsti visų bendrą šventę. Nėra ir paskatinami tai daryti. Atvirkščiai – „kareiviams“ liepiama nesimaišyti tarpusavyje ir sėsti prie stalo pagal savo uniformų spalvas, o „žydai“ išvis ignoruojami, tik paskui pamatome juos abu atsisėdusius šalia vienas kito prie to paties stalo, bet neįsimaišiusius tarp „katalikų kareivių“.

Iškalbingos ir dvi scenos su pagyvenusiomis kaimo moterimis, drauge švenčiančiomis prie stalo vienos iš jų namuose. Pirmajame epizode, dar filmo pradžioje, viena moteris bando skaityti kitoms iš Biblijos: Jėzus, Dovydo sūnus, Abraomas, Izaokas, kas iš ko gimė ir taip toliau, tačiau kitos moterys ją nutraukia sakydamos, kad nieko čia nesupranta. Taigi, mintis atrodo tokia: kaimo žmonės nesupranta, ką reiškia tai, kas ten parašyta, ir nelabai nori gilintis, ir lygiai taip pat turbūt nesupranta ir nenori gilintis, ką reiškia tos religinės ir liaudiškos tradicijos, kodėl jos tokios yra. Ir todėl jie, anot Kažukauskaitės, tiesiog „daro, ką turi daryti“? Ar tai yra tas tvirtas tikrasis besąlygiškas tikėjimas Dievu kaip aukštesniąja jėga, ar tiesiog aklas pasitikėjimas tuo, kas įprasta, išankstinis nusistatymas, nemąstantis, konservatyvus abejingumas ir tamsumas?

Vienoje filmo vietoje girdime radijo pranešimus apie karą Ukrainoje. Kažukauskaitė teigia, kad „toks režisierės sprendimas tik dar aiškiau ir stipriau padeda suskambėti pagrindinei filmo minčiai – kokia brangintina ir trapi ta taiki mūsų kasdienybė, su visais įprastais rūpesčiais ir šventiniais ritualais“. Galima ir taip interpretuoti, o galima įžiūrėti ir tam tikrą pasinaudojimą. Ir gali kilti klausimas: ar tai reiškia, jog bet kokiame kūrinyje paminėjus Ukrainos karą pagrindiniu to kūrinio pranešimu automatiškai tampa mintis, kad bet kas ir viskas, ką ir kaip rodo bei sako tas kūrinys, yra brangintina ir vertinga jau savaime, nes viskas yra trapu? Pirmoji tos radijo transliacijos frazė tokia: „blogis pralaimės“ (tik paskui paaiškėja, kad transliacijoje kalbama apie karą Ukrainoje). Man ta frazė pasirodė būtent apie filme rodomą tradiciją, kurioje labai vienareikšmiškai aišku, kas yra blogis.

Iš filmo veikėjų lūpų vangiai nuskamba tik du komentarai apie tai, kas vyksta „žydų mušimo“ ritualo metu (filme jis, žinoma, taip nevadinamas, o žmonių kalbose niekaip neįvardijamas, taigi neaišku, kaip iš tiesų jį vadina vietiniai gyventojai). Jaunimėlis, stoviniuojantis lauke prie bažnyčios, kurioje vyksta šis veiksmas, aptarinėja, kaip geriau mušt tuos „persirengėlius“ (o ne kaip geriau saugot tą kryžių), ir pakomentuoja kažkaip panašiai, kad „jei bandytų labiau lįsti, tai ir nuo vaikų gautų“.

Kitą ritualo komentarą išgirstame pačioje filmo pabaigoje, antroje pagyvenusių moterų užstalės scenoje. Iš pradžių jos kalba apie tai, kad šįkart „kareiviais“ buvo ir merginos, kad čia jau tokia naujovė, bet ne visiems priimtina, tačiau štai pas liuteronus moterys ir kunigais gali būti. Vienai iš jų tai atrodo visiška nesąmonė, o kita pavadina aną senamadiška. Iš šios pokalbio dalies lyg ir galima būtų optimistiškai spręsti, kad išsivysčiusiose visuomenėse seniausiai įvykę pokyčiai jau po truputį prasisunkia ir į paprastų Lietuvos provincijos gyventojų (taip pat ir vyresnės kartos) sąmonę ir gyvenimą. Bet netrukus girdime: „gražiai davė tiems žydams mergelkos“ ir kad anksčiau tai stipriau mušdavo. Vėlgi akcentuojamas mušimas, o ne sergėjimas. Ar čia galima įžiūrėti tradicinio konservatyvaus mąstymo keitimąsi? Nebent labai nežymų ir labai selektyvų.

Kažukauskaitė taip pat teigia, kad režisierė „užmezga atvirą, šiltą ir nuoširdų santykį su filmuojama aplinka, sutiktais žmonėmis“ ir kad filme netrūksta „šviesaus, išmintingo humoro“. Tačiau filme to režisierės santykio su žmonėmis nematome (išskyrus tai, kad jie leidosi filmuojami), jei jis buvo, tai liko už kadro. Neįžiūrėjau ir jų išminties ar ypatingai šviesaus humoro. Nepatyriau ir to „sielos sušildymo“, kuris filmo platintojų nurodomas kaip filmo poveikis. Kurdama filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ Giedrė Beinoriūtė pasirenka fly on the wall („musės ant sienos“) strategiją.  (Yra filme šiek tiek vaizdinių klišių, bet čia ne apie jas.) Ji klausosi įvairių paviršutiniškų buitinių pašnekesių, tačiau pati nesikalba su filmuojamais žmonėmis, neklausia jų nuomonės apie šį ritualą, apskritai nieko jų neklausia, nebando suprasti jų santykio su atgyvenusia tradicija. Filme net nemėginama užsiminti, kad tokios ir panašios „tradicijos“ gali ir įžeisti, kad galbūt pagimdė ir palaiko antisemitizmą. Filmas neva tiesiog fiksuoja. Bet juk šiandien jau žinome, kad „pasyvus stebėjimas“, kitaip sakant, pozicijos nebuvimas, irgi yra pozicija ir kad būtent dėl jos kartais suveši didelis blogis.

Žymusis kino ir ypač nepamirštamų dokumentinių filmų režisierius Werneris Herzogas yra ne kartą pabrėžęs, kokia svarbi dokumentinio filmo kūrėjo užimama pozicija, iš tiesų bet kokio menininko pozicija. Herzogas sako: „Laikausi nuostatos, kad net filmuodami dokumentinius filmus mes esame kūrėjai ir niekada neturime būti tik „musės ant sienos“ – neįkyrūs fiksuotojai. Būdami kino kūrėjai, mes turime būti širšės, kurios atskrenda ir gelia. „Musės ant sienos“ perspektyva man įtartina pati savaime. Kiekvienas kameros kampas jau yra pasirinkimas ir jau yra pareiškimas.“

Koks apskritai yra dokumentinio filmo, o ne tiesiog etnografinio dokumentavimo tikslas? Ar ne mėginti pažvelgti giliau į žmogaus sielą, stengtis suprasti joje glūdinčius prieštaravimus? (Čia galima prisiminti ir televizinės dokumentikos meistrą Louis Theroux.)

Tikra įkyri širšė, ne, vis dėlto kamanė, pasirodo filmo pabaigoje, kambaryje, kuriame kaimo moterys sėdi prie šventinio stalo. Ar tai režisierės vaidmens metafora, ar tik sutapimas? Šiaip ar taip, moterys tą kamanę nuveja kaip dar vieną nepageidaujamą svetimąjį. Ir ką apie žmogaus sielą (šiuo atveju – Pievėnuose) mes sužinome iš šio filmo? Drįsčiau teigti, kad nieko.

Pačios režisierės pozicija apie šį ritualą geriau paaiškėja iš jos interviu. Pavyzdžiui, LRT portale paklausta, ar tokia tradicija neatrodo stereotipizuojanti žydus ir nepagarbi jų atžvilgiu, režisierė pasisiūlo klausiančią žurnalistę gerokai absurdiškai „pataisyti“, sakydama, kad „žydaa“ žemaičių tarmėje reiškia visai ne žydus, o Užgavėnes. Kitaip sakant, Pievėnuose Užgavėnės vyksta per Velykas, ir viskas čia puiku ir nereikia išsigalvoti, kad čia kažkas negražaus apie žydus. O kad per Užgavėnes persirengėliai irgi tradiciškai persirengia būtent baisiais velniškos išvaizdos žydais (arba žydiškos išvaizdos velniais) ir kad būtent žydai abiejose šiose lietuviškose tradicijose personifikuoja blogį, tai nieko tokio?

Ne viskas, kas atėjo pas mus iš praeities ir iš liaudies, yra vertinga, gražu, šventa. Kai kurios tradicijos vertos savo archajiškos formos išsaugojimo, kai kurios gali išlikti gyvos būtent keisdamosi kartu su visuomene, o kitas istorija parodė esant žalingas. Civilizuotame pasaulyje jau seniai nebėra priimtina publikos palinksminimui persirengti karikatūriškais kostiumais, pajuokiančiais kitas rases ar etnines mažumas, ypač nukentėjusias nuo kolonizavimo, pavergimo ar genocido, pavyzdžiui, juodaodžius (ilgą laiką egzistavusi blackface ar black minstrels tradicija). Manau, kad tradicijas išlaikyti svarbu, bet dar svarbiau gebėti jas perprasti, mokytis iš istorijos ir keistis į gera, tai yra ne tik šildyti, bet ir gydyti sielas. Stereotipais paremtos, rasinę, etninę, religinę panieką ir neapykantą sėjančios tradicijos kai kuriems žmonėms gal tokios ir neatrodo. Dėl to dar svarbiau apie jas kalbant įvardyti, kad jos tokios yra, kartu skatinant ir jų dalyvių, ir žiūrovų kritinį atstumą bei sąmoningą suvokimą, padedant suprasti, iš kur ir kodėl jos atsirado, kodėl turi labiau negatyvų nei pozityvų poveikį bendruomenei ir kodėl vertėtų jas keisti arba jų atsisakyti. Tai būtų galėjęs padaryti ir „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Bet nepadarė, nes nenorėjo. Pasirinkta apsimesti, kad viskas yra visai ne taip, pašluoti antisemitizmą ir jo puikiai žinomas pasekmes po kilimu, rūpintis „sakraliu“ baltos mišrainės pjaustymu ir teigti, kad tokia yra „vis dar galiojanti pasaulio tvarka“.

Kažkur filmo viduryje girdime, kaip kaimo žmonės bažnyčioje kartoja maldą kartu su kunigu: „ir mano siela pasveiks“. Jei yra tik taip, kaip yra šiame filme, jei ir tiems kaimo žmonėms, ir pačiai režisierei, ir netgi „Kino pavasario“ festivaliui, išrinkusiam šį filmą geriausia lietuviška premjera, atrodo, kad čia viskas gerai (net „labai gerai“!), ir jei nenorime žvelgti giliau ne tik į tų žmonių, bet ir į savo pačių sielą – ne, ji tikrai nepasveiks.