Žingsniai paribiais ir meilė kinui

Visad smagu Kanų kino festivalį pradėti nuo klasikos seanso, tačiau šįkart Charlie Chaplino „Aukso karštinę“ („The Gold Rush“, 1925) iškeičiau į ukrainiečių režisieriaus Mstyslavo Chernovo filmą „2000 metrų iki Andrijivkos“ („2000 Meters to Andriivka“). Pirmąją festivalio dieną akredituotiems festivalio svečiams buvo parodyti trys ukrainietiški filmai. Chernovo juosta Sandanso kino festivalio Pasaulio dokumentikos programoje buvo apdovanota už geriausią režisūrą. Režisierius su operatoriumi Alexu Babenko 2023 m. rudens pradžioje lydi Trečiąją šturmo brigadą į Andrijivką – jiems reikia įveikti 2000 metrų miško iki kaimelio, kuris jau virtęs griuvėsiais. Jų tikslas – atkovoti šią strategiškai svarbią žemę ir ten iškelti Ukrainos vėliavą. Tarp granatų sprogimų ir nuolatinių šūvių gausmo po truputį judant link tikslo, vis stabtelima apkasuose, kai eiti pirmyn tampa pernelyg pavojinga.

Per šias pauzes pabūname su keliais kareiviais – labiausiai mane sujaudino režisieriaus pokalbis su rūkančiu kariu. Keturiasdešimtmetis savanoris pasakoja, kad po karo daug ką norėtų pakeisti savo gyvenime – išeiti vakarais pasivaikščioti ir gal mesti rūkyti, ar bent jau sumažinti. Režisierius susuka suktinę, vyras ją užsirūko ir mėgaudamasis pripažįsta, kad tai visai kitokios cigaretės. Chernovas sako, kad jei rūkai suktines, nusiramini jau vien jas sukdamas, ir šiaip rūkymo procesas lėtesnis. Kai režisierius pasiūlo palikti tabaką kariui, šis atsako, kad „ir jums dar prireiks, grįžęs nusipirksiu sau tabako“. Po kelių akimirkų Chernovas užkadriniu balsu praneša, kad vyras buvo rimtai sužeistas ir mirė ligoninėje.

Visų kareivių, su kuriais praleidžiame filme tokias akimirkas-pauzes, jau nėra gyvų. Didžioji juostos dalis nufilmuota mažomis kameromis ant kareivių šalmų. Ši perspektyva priartina prie įvykių, prie pačių kareivių žvilgsnių ir prie mirties. Būtent jiems ir dėkojo filmą pristatydamas režisierius. Sunku filme ir po jo sulaikyti ašaras, sunku po jo ir kalbėti, bet tik dar labiau supranti, kaip būtina tai daryti, nes baisu, kad režisieriaus išsakyta mintis, jog kuo ilgiau vyks Ukrainoje karas, tuo mažiau jis rūpės visam likusiam pasauliui, gali pasitvirtinti.

Po „2000 metrų iki Andrijivkos“ dar sunkiau buvo atlaikyti oficialų Kanų kino festivalio atidarymo filmą – „Vieną dieną išeiti“ („Partir un jour“). Prancūzų režisierės Amélie Bonnin debiutas – miuziklas apie jauną moterį, kuri grįžta į savo gimtąjį miestelį aplankyti trečią infarktą patyrusio tėvo. Ją pasiveja praeityje neišspręsti dalykai, o pabaigoje, žinoma, viskas stoja į vietas. Sprendimas festivalį atidaryti debiutiniu filmu gali būti sveikintinas Kanų atvirumo gestas, bet filmo ištarmės ir formos banalumas stebino ir nuvylė. Juolab kad novatoriškesnių ir aktualesnių debiutų šiais metais tikrai yra.

Užtat programos „Dvi režisierių savaitės“ rengėjų sprendimas atidaryti ją Robino Campillo filmu „Enzo“, kuriame taip pat nuskamba karo Ukrainoje linija, pasirodė daug aktualesnis ir brandesnis. Nors Ukrainos temos įtraukimas ir kelia klausimų: ar tik ne dėl filmo apie paauglio seksualinės tapatybės paieškas suaktualinimo buvo pasirinkta, kad traukos ir pirmosios meilės objektu tampa jaunas ukrainietis, kuris svarsto, ar grįžti kovoti už savo šalį, ar likti Prancūzijoje. Vis dėlto „Enzo“ atkreipia dėmesį ir į tai, kaip jaunas žmogus už Ukrainos ribų mato karą, kokie klausimai jam kyla.

Mirties artumo persmelktas ir pirmasis pagrindinio konkurso filmas – vokiečių režisierės Maschos Schilinski „Kritimo skambesys“ („In die Sonne schauen“). Tiršta idėjų ir temų juosta mezga intensyvų dialogą su žiūrovu. Tai vienas tų filmų, kuriuos po seanso iškart norisi žiūrėti dar kartą. Ne dėl to, kad buvo sunku suprasti ir norėtum išsiaiškinti, kas gi ten iš tikrųjų nutiko, bet kad įsižiūrėtum į detales, permąstytum kadrų jungtis. Schilinski konstruoja nenuoseklų pasakojimą, kuris sukasi aplink vieną namą Vokietijos kaime ir šalia jo tekančią upę. Kartu su vaikų perspektyvomis ji klajoja skirtingais laikotarpiais, nenurodydama tikslių metų, bet galima suprasti, kad nusikeliama į Pirmojo pasaulinio karo pradžią, tuomet į Antrąjį pasaulinį karą bei padalintos Vokietijos laikus ir galiausiai į šias dienas. Istorijos centre – skirtingų mergaičių susidūrimai su mirtimi, kartais pačioms išbandant ribas, kartais stebint aplinkinių paskutines akimirkas. Laiku žongliruojama labai laisvai – jungtys kuriamos per detales, temas, veikėjų išgyvenimus. Visa tai susieja ir mirties temos artumą stiprina vaiduokliška perspektyva, į kurią kartkartėmis krypsta ir pačių veikėjų žvilgsniai. Ši perspektyva tarsi įkūnija skirtingais laikais gyvenančių žmonių atmintį, sujungdama ją į vieną neregimą tinklą, tvyrantį seniai stovinčio namo sienose, persismelkusį ir į upės tėkmę. Svarbiausia, kad filme po truputį skleidžiasi moterų ir jaunų merginų sunkumai, kuriuos ir stebi mažosios filmo veikėjos, savo balsais fiksuodamos, kaip kito, bet vis dar išlieka aktualūs žvilgsnio į moterį klausimai. Filmą turbūt daugelis kritikuos dėl matytų sprendimų arba trukmės, bet aš jame radau tai, ko dažnai labai pasigendu, – atidų režisierės mąstymą, abstrakčių idėjų formulavimą ir perteikimą vaizdu bei pasitikėjimą žiūrovais.

Vienas laukiamiausių konkurso filmų Oliver Laxe’o „Sirat“ žadėjo ypatingą kelionę per Maroko dykumą. Visiems ankstesnio režisieriaus kūrinio „Mimozos“ gerbėjams tai, žinoma, kėlė didžiulius lūkesčius. Laxe’as – vienas tų režisierių, kuriuos atradęs lauki, ką jie dar sukurs. Ankstesni filmai labai subtilūs ir iškalbingi, vaizdais mąstantis ir jaučiantis režisierius sugebėdavo panardinti į gyvą pasaulį kino ekrane, kuriame gylis buvo pagrindinis parametras.

Filmo „Sirat“ pradžioje pasakoma, ką reiškia pavadinimas: tai tiltas tarp pragaro ir rojaus, plonas kaip plaukas ir aštrus kaip kardas. Laxe’as iškart padiktuoja temą ar įduoda žiūrovams raktą – Mauro Herce’o kamera ilgai sliuogia reivo dykumoje sūkuriu, trumpam sustodama ties veikėjais, su kuriais ir leisimės į kelionę. Tarp pabrėžtinai išskirtinių ir autsaideriškų atributų turinčių veikėjų su sūnumi blaškosi Luisas, visų klausinėdamas, ar nematė jo dukters. Jau penki mėnesiai apie ją nėra jokių žinių ir jis atkeliavo iš Ispanijos į Maroką jos surasti. Pirmoji filmo dalis tarsi atitinka kelio filmo kanoną, kuriame ieškoma pradingusios merginos, bet nutikus tragiškam įvykiui viskas pasuka kita kryptimi, vėlgi ne tokia, kokią būtų galima numanyti. Juostoje nufilmuotas filmas dar kartą patvirtina operatoriaus Herce’o talentą, o ir Maroko kraštovaizdis dėkinga lokacija, bet neapleidžia jausmas, kad slystama paviršiumi. Užuominos apie pasaulio pabaigą, prasidėjusį karą šią istoriją turėtų padaryti universalią – mūsų laikais išties balansuojame tarp pragaro ir dangaus. Laxe’as ir anksčiau nekūrė tradicinio naratyvinio kino, ne kalba grindė savo sumanymus, bet „Sirat“ užklimpsta nuostabiai gražioje dykumoje ir net puiki Kangding Ray muzika jo nebeišjudina. Nors galbūt tokį vertinimą lemia labai aukšta kartelė ir lūkesčiai šiam svarbiam režisieriui.

Penktasis Lynne Ramsay filmas „Mirk, mano meile“ („Die, My Love“) panardina į gaivališka kino kalba sukurtą Greisės (Jennifer Lawrence) ir Džaksono (Robert Pattinson) pasaulį, kuris ima skeldėti susilaukus sūnaus. Nuo pat pirmų kadrų režisierė kuria įtampą – porai žvalgantis po savo naujuosius namus, apleisti kambariai tarsi šnabžda apie sėlinantį pavojų. Ramsay kine visuomet žvelgia į tamsiąsias žmogaus psichologijos puses, tačiau šįkart ji tai daro ypač taktiliškai – pogimdyminė depresija, smurto proveržiai, savidestrukcija ir alinanti aistra maišo realybę su fantazijomis, praeitį su dabartimi. Režisierė nesiima situacijos analizuoti, dėl to pati istorija atrodo pabirusi ir besisukanti aplink tuos pačius motyvus, bet Ramsay pavyksta perteikti moters, atsidūrusios ribinėje situacijoje, patirtį. Greisės aplinka, nors ir stengiasi (taip, kaip moka) jai padėti, viršų ima sunkėjanti liga, kurią Lawrence perteikia neįtikėtinai stipria kūniška vaidyba.

Įpusėjus festivaliui labiausiai pradžiugino du filmai, sukurti su didžiule meile kinui. Richardo Linklaterio „Naujoji banga“ („Nouvelle Vague“) – odė Jeanui-Lucui Godard’ui ir visiems žurnalo „Cahiers du Cinéma“ kino kritikams, ėmusiems režisuoti bei visiems laikams pakeitusiems prancūzų kiną. Linklateris rekonstruoja Godard’o debiutinio kūrinio „Iki paskutinio atodūsio“ filmavimą. Nejučia imi pamiršti, kad žiūri 2025 m. sukurtą filmą, ir patiki, jog išties matai archyvinę medžiagą, net juodi taškai, ženklinantys ritės pabaigą, sublyksi ekrane. Nors Godard’as filme kalba vien gerai žinomomis savo citatomis, neįmanoma nesidžiaugti šiuo Linklaterio meilės laišku kinui.

Antrasis filmas – brazilų režisieriaus, sinefilo Kleberio Mendonços Filho „Slaptasis agentas“ („O Agente Secreto“) – nukelia į 1977 metus, į kūrėjo jau ne kartą fiksuotą Resifės miestą. Aktoriaus Wagnerio Mouros įtaigiai įkūnytas pagrindinis veikėjas priverstas slėpti savo tapatybę, jam gresia pavojus, bet rizikuodamas viskuo jis nori palikti šalį kartu su sūnumi, kurį laikinai globoja seneliai. Filmas laipsniškai atskleidžia įvykių detales ir šis daugiasluoksnis pasakojimas tampa ne tik asmenine istorija, bet ir šalies, nuožmios diktatūros portretu. Kitaip nei Walterio Salleso drama „Aš vis dar čia“ („Ainda Estou Aqui“), Mendonça Filho renkasi žanrinę prieigą, bet ją vis permąsto. Ypač sužavi režisieriaus ir visos kūrybinės komandos pastangos kuo autentiškiau atkurti 8-ąjį dešimtmetį – ne tik kostiumais ir aplinka, bet ir pačia kino kalba. Nuorodos į kino istoriją, svarbiausio filme nuskambančio dialogo filmavimas kino operatorinėje ir Steveno Spielbergo juostos „Nasrai“ įpynimas į istoriją dar kartą paliudija, koks svarbus Mendonçai Filho yra kinas. Toks su meile kurtas kinas grąžina džiaugsmą ir energiją, kai miego trūkumas jau pradeda visas dienas suvienodinti.

Šiais metais su nauja energija suskamba paralelinė Kanų festivalio programa „Dvi režisierių savaitės“. Pirmą kartą Kanuose savo filmo premjerą šventė vokiečių režisierius Christianas Petzoldas. Naujausias jo filmas „Miroirs nr. 3“, kuriame vėl pagrindinį vaidmenį atlieka Paula Beer, nors ir nėra stipriausias režisieriaus kūrinys, džiugina gerai atpažįstama režisūra. Petzoldas pasitelkia ypatingą pasakojimo būdą ir kaip niekas kitas geba nepretenzingai pažvelgti į ryšio paieškas bei vidines žmogaus dramas. Šioje programoje taip pat įvyks labai laukiamo Nadavo Lapido naujausio filmo „Taip!“ („Yes!“) premjera.

Festivalis dar tik įpusėjo, miego trūkumas ir kavos kiekis atitinkamai mažėja ir didėja. Konkursinėje programoje dar laukia mėgstamų ir vertinamų režisierių Carlos Simón, Kelly Reichard ir Bi Gan premjeros. Laimėtojų nesiimu spėlioti, nors užsienio žiniasklaidoje jau sklando įvairiausios prognozės. Kad ir kaip ten būtų, asmeniniai atradimai ir pokalbiai su filmais išlieka svarbiausi.