7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pralošti ir laimėti?

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 5 (1157), 2016-02-05
Kinas Rodo TV
„Lošėjas“
„Lošėjas“

Mėgstu filmus apie rašytojus, nors paprastai jie ne patys geriausi. Bet filmai vis dar primena, kad egzistuoja tokia žmonių rūšis, kuri išnyko iš žiniasklaidos. Žinoma, yra ir tokių, kurie reklamuojasi knygų mugėse, duoda interviu, susitinka su skaitytojais ir kitaip dalyvauja brandžios vartotojų visuomenės gyvenime. Tačiau tai netikri rašytojai. Tikrieji rašo. Ruperto Wyatto filmo „Lošėjas“ (LNK, 7 d. 22 val.) veikėjas Džimas Benetas (Mark Wahlberg) – rašytojas ir literatūros dėstytojas, sugebantis nuo Shakespeare’o pereiti prie apmąstymų apie socialinę nelygybę ir genialumą, paaiškinti, kodėl reikia susitaikyti su savo vidutiniškumu, ir net išvaryti studentus iš auditorijos, nes jie tik apsimeta, kad mokosi. Niekas neįtaria, kad vyras yra žaidėjas, galiausiai užstatęs net savo gyvybę. Kaip supratote, tai ne dar viena Fiodoro Dostojevskio romano ekranizacija, bet kartu ir ne originalus filmas, o 1974 m. Karlo Reiszo „Lošėjo“, kuriame vaidino Jamesas Caanas, perdirbinys. Abu sukurti pagal tą patį Jameso Tobaco romaną, bet užuominų ir į Dostojevskį, ir į Albert’ą Camus, kuriuos domino asmenybę griaunantis azartas, gausu.  

Wyatto „Lošėjo“ prologe miršta bankrutavęs rašytojo dėdė, prieš tai spėjęs paklausti sūnėno, kaip šis ruošiasi gyventi ir į kieno rankas pateks jo kartos suręstas pastatas. Akivaizdu, kad Džimas Benetas nori tik griauti, juolab kad yra skolingas pogrindžio lošimo verslininkams per du šimtus tūkstančių dolerių, kuriuos turi grąžinti per savaitę. Simbolišku (nes yra tik mama, kurią puikiai suvaidino Jessica Lang) Džono tėvu taps lupikautojas Frenkas (John Goodman), galintis herojui ir papriekaištauti, ir pamokyti, kaip gyventi. Šio personažo monologą apie tai, kad ne tik išmintingo žmogaus, bet ir visos šalies JAV gyvenimas remiasi principu „fuck you“, siūlyčiau prisiminti, kai patys ką nors mokysite gyventi.

Lošėją primena ir Ridley Scotto filmo „Patarėjas“ (TV3, vasario 10 d. 22.30) veikėjas advokatas (Michael Fassbender), pabandęs žaisti su blogiu ir nepajutęs, kaip tapo jo įkaitu. Kol tik patarinėja klientams, jis gali išlikti savoje tikrovės pusėje, mylėti gražuolę (Penelope Cruz), jaustis savas Amsterdame ir Teksase. Bet nusprendęs užsidirbti pinigų ir sudalyvauti gabenant narkotikus iš Lotynų Amerikos į JAV vyras iškart atsiduria kitapus. Todėl užteks atsitiktinumo, kad jo gyvenimas imtų ristis į bedugnę.

 

Specialiai filmui parašytas vieno didžiųjų gyvų JAV literatūros klasikų Cormaco McCarthy scenarijus tapo iššūkiu režisieriui, kuris kaip niekas kitas sugeba žadinti masinę vaizduotę. Tačiau „Patarėjas“ sukelia įspūdį, kad visi filmo veikėjai yra namudiniai filosofai. Kiekvienas jų, net epizodinis Amsterdamo deimantų prekiautojas (Bruno Ganz), iškart sušvyti kokia nors gilia mintimi, pasako rafinuotą frazę, todėl filmo ištarmę kuria ne veiksmas, o personažų dialogai ir monologai. Filosofuoja čia visi – Javiero Bardemo narkotikų bosas, pamilęs pavojingą moterį Malkiną (Cameron Diaz). Už gėrio ir blogio ribos egzistuojanti Malkina, gudresniu už kitus save laikantis Brado Pitto prekeivis, meksikietis advokatas, kuris telefonu cituoja Antonio Machado eiles ir aiškina apie pasaulio sandarą.

George’o Clooney’io filmo „Brangenybių medžiotojai“ (TV3, 7 d. 22.30) herojai – amerikiečiai, kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Europoje ieškojo nacių pagrobtų meno šedevrų. Nors filme vaidina vienos žvaigždės, – pats Clooney’is, Cate Blanchett, Mattas Damonas, Jeanas Dujardinas, Billas Murray’us, Johnas Goodmanas, Bobas Balabanas, Hugh Bonneville’as, – jis primena sovietinius panašaus siužeto filmus. Keista, bet akcentai panašūs: juokingiausia „Brangenybių medžiotojų“ scena ta, kurioje ir amerikiečiai, ir rusai skuba į tą pačią šachtą, bet amerikiečiai spėja paskutinę minutę išvežti viską, net Rafaelio skulptūrą, ir rusus pasitinka didžiulė žvaigždėta vėliava.

Gal paviršutiniški personažai taip nekristų į akis, jei kovotų su tikrai pavojingais priešais ar ieškotų ne pasaulinės meno istorijos „vienetų“, o stebuklo ar kažko panašaus. Bet stebuklo filme nėra, tik daug smagių detalių, tarp kurių pradingsta ir kilnus filmo sumanymas. Tai ir ne avantiūrinė komedija, ir ne filmas karą. „Brangenybių medžiotojai“ labiau primena dabar populiarius edukacinius projektus, kurių aprašymuose visada daug politiškai korektiškų žodžių ir teisingų idėjų, bet rezultatas paprastai stebina, švelniai tariant, naivumu. Arba „Oskaru“ apdovanotą Susanne Bier filmą „Geresniame pasaulyje“ (LRT kultūra, 10 d. 22.30), kuris galėtų tapti vadinamųjų naudingų idiotų biblija. Todėl visada neprošal prisiminti senus filmus, ypač jei prie jų ranką pridėjo dramaturgas ir režisierius Davidas Mametas. 2001 m. pasirodę „Sukčiai“ (LNK, 10 d. 22.15) – ne geriausias ironiškojo Mameto kūrinys, bet žavų vagį jame suvaidino Gene’as Hackmanas, intriga taip užsukta, kad nuolat patenki į scenaristo paspęstas pinkles, o dialogai kupini rafinuotų poteksčių ir nutylėjimų.

Hackmano Džo Muras rengia paskutinį savo apiplėšimą ir svajoja visus pasiųsti kuo toliau. „Sukčiai“ – filmas apie vagių amato pavojus, bet taip pat apie tai, kas pravers kiekvienam. Pavyzdžiui, meilė, lojalumas, profesionalumas.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Patarėjas“
„Patarėjas“
„Brangenybių medžiotojai“
„Brangenybių medžiotojai“