Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Praėjusį ketvirtadienį Amerikos kino akademija paskelbė „Oskarų“ nominacijas. Kas šiemet laimės pasaulyje populiariausius apdovanojimus, sužinosime vasario 28 dieną. Primename kelias nominacijas, nes dar galima pasižiūrėti kelis nominuotus filmus.

Geriausio filmo „Oskarui“ nominuoti: „Didžioji skola“, „Bruklinas“, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, „Marsietis“, „Šnipų tiltas“, „Kambarys“, „Spotlight“ ir „Hju Glaso legenda“.

Į geriausio režisieriaus padovanojimą pretenduoja: Lenny Abrahamsonas („Kambarys“), Alejandro Gonzalezas Iñárritu („Hju Glaso legenda“), Tomas McCarthy („Spotlight“), Adamas McKay’us („Didžioji skola“), George’as Milleris („Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“).

Geriausio filmo užsienio kalba „Oskarui“ nominuoti: „Krigen“ (rež. Tobias Lindholm, Danija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija), „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemes, Vengrija), „Theeb“ (rež. Naji Abu Nowar , Jordanija), „Gyvatės apkabinimas“ (rež. Ciro Guerra, Kolumbija).

Daugiausia, 12 nominacijų gavo „Hju Glaso legenda“. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ sulaukė dešimties, Ridley’io Scotto „Marsietis“ – septynių nominacijų.

Artėja „Žiemos ekranai“

Sausio 21 d. prasideda Prancūzų kultūros instituto rengiamas festivalis „Žiemos ekranai“. Jis vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Anykščiuose, Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje.

Šįkart festivalio programos sudarytojai atrinko filmus apie šeimą. „Žiemos ekranus“ atidarys Olivier Jahano filmas „Smėlio pilys“ („Les Chateaux du sable“, 2015). Tai pasakojimas apie trisdešimtmetę fotografę Eleonorą, kuri nusprendė parduoti tėvo namą. Į Bretanę jį vyksta su senu draugu Samueliu, su kuriuo jie išsiskyrė prieš kelerius metus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Emma de Caunes ir Yannicas Renier.

Laurent’o Larivière’o socialinė drama „Aš esu karys“ („Je suis une soldat“, 2015) šiemet buvo rodyta Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Jo herojė trisdešimtmetė Sandrina (Louise Bourgoin) priversta grįžti į motinos namus. Ji pradeda dirbti dėdės šunų veislyne. Greit paaiškėja, kad čia užsiimama iš Rytų šalių atvežtų šunų kontrabanda.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vis laukiu, kada ir Lietuvoje atsiras romanas, kuriame bus aprašyta fiktyvaus politiko biografija. Tokiose knygose dažniausiai rašoma apie tai, ką slepia jų herojai, ir tai leidžia geriau apibūdinti visuomenę, kuri juos išrinko. Kol tokių knygų neturime, galima pasižiūrėti Kevino Macdonaldo 2009 m. sukurtą „Tikrąją padėtį“ (LRT, 21 d. 22 val.). Šis politinis trileris – populiaraus BBC 2003 m. serialo kino versija. Filmo herojus yra žurnalistas Makafris (Russell Crow), tiriantis žiaurius nusikaltimus. Viena iš aukų – kongresmeno Kolinzo (Ben Affleck) meilužė. Politiką žurnalistas pažįsta nuo universiteto laikų. Jis pradeda domėtis korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose ir politikos sluoksniuose. Tačiau žmonės, su kuriais susiduria Makafris, nepratę, kad į jų reikalus kištųsi pašaliniai.

Vis dėlto režisierių, matyt, labiau sudomino žurnalistikos tema, tiksliau, dienraščių ir interneto konkurencija. Makafris – tipiškas senosios žurnalistikos atstovas: jis moka rašyti ranka, tikrinti faktus, tyčiojasi iš visokių kvailų tinklaraščių (nors imasi globoti ne pačią kvailiausią tinklaraštininkę), sugeba rinkti informaciją be kompiuterio ar mobiliojo telefono, bet svarbiausia, jis siekia tiesos, o ne šlovės ar pinigų. Man regis, pas mus apie tokią žurnalistiką jau visi pamiršo, ypač skaitantieji internetinius šiukšlynus, kuriuose svarbiausia naujiena – abejotinos reputacijos gražuolės užpakalis.

Nanni Moretti apie „Mano mamą“

Kiekvienas mano filmas yra asmeniškas: tik tokį kiną sugebu kurti. Filme „Turime popiežių!“ pasakojau apie popiežiaus depresiją, bet iš tikrųjų apie savo. „Balandis“ tikrąja to žodžio prasme buvo apie mane, apie tėvystės patirtį, naują požiūrį į artimuosius. Esu gana savikritiškas, sugebu ir mėgstu iš savęs pasijuokti. Bet filme „Mano mama“ man reikėjo distancijos – nenorėjau pasakoti apie kažką, kas pernelyg stipriai primintų mane. Ieškojau autonomiško personažo iš kūno ir kraujo. Mane daug kas sieja su Margherita, bet ir daug skiria. Ji – ne sijonuotas Moretti.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Aš už tave pakalbėsiu“

Dokumentinio filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ (Lietuva, Italija, 2015) režisieriai Maxie Dejoie ir Virginija Vareikytė neslepia norėję, kad apie sovietų valdžios persekiojimą Lietuvoje kalbėtų žmonės, kalėję KGB kalėjime Vilniaus centre, savo kailiu patyrę sekimą ar provokacijas. Filmo kūrėjai atsisakė istorikų, ekspertų komentarų ir pasitikėjo tik filmo personažais bei archyviniais kadrais. Iš pirmo žvilgsnio „Aš už tave pakalbėsiu“ nepretenduoja į istorinį apibendrinimą, nes kūrėjams svarbu perteikti herojų išgyvenimus, prisiminimus, trumpai tariant, išgirsti tiesą iš pirmų lūpų. Tai pabrėžia ir subjektyvi operatoriaus Federico Torresso, kuriam talkino Eitvydas Doškus, kamera. Ji somnabuliškai klaidžioja po dabar Genocido muziejumi tapusio KGB kalėjimo koridorius, Vilniaus gatves ir miegamuosius rajonus. Kadre iškart atsiranda slogi atmosfera, kurią filmo autoriai nori išsaugoti visą filmą. Tai, matyt, aiškiausiai ir išreiškia jų požiūrį į anuos laikus. Deja, jis banalus ir paviršutiniškas, primenantis ekskursijos po KGB muziejų, kuri taip pat rodoma filme, įspūdžius. „Aš už tave pakalbėsiu“ autoriai ėmėsi užduoties, kuri, matyt, peraugo jų sugebėjimus ir žinias. Jie pasiryžo kalbėti už žmones, kurių patirties nesugeba suprasti.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šiąnakt Beverli Hilse 73 kartą buvo išdalyti Holivude akredituotų užsienio žurnalistų apdovanojimai „Auksiniai gaubliai“. Apdovanuotuosius rinko 91 vienas žurnalistas iš 55 šalių. „Auksiniai gaubliai“ dažnai numato ir pretendentus į „Oskarus“. Pastarųjų nominantai bus paskelbti netrukus – sausio 14 dieną.

„Auksiniuose gaubliuose“ triumfavo Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmas „Hju Glaso legenda“ („The Revenant“), kurį Lietuvos žiūrovai galės pamatyti nuo sausio 29 dienos. „Hju Glaso legenda“ gavo geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio dramos aktoriaus (Leonardo DiCaprio) „Auksinius gaublius“.

Geriausia komedija arba miuziklu tapo Ridley Scotto „Marsietis“. „Auksinis gaublys“ geriausiai dramos aktorei įteiktas Brie Larson, suvaidinusiai Lenny Abrahamsono filme „Kambarys“. Geriausia komedijos arba miuziklo aktore tapo Jennifer Lawrence už vaidmenį filme „Džoja“ („Joy“, rež. David O. Russell), kuris mūsų ekranuose pasirodys nuo sausio 22 dienos. „Marsietyje“ pagrindinį vaidmenį įkūnijęs Mattas Damonas apdovanotas geriausio komedijos arba miuziklo aktoriaus „Auksiniu gaubliu“. Apdovanojimus už antro plano vaidmenis pelnė Kate Winslet („Steve Jobs“) ir Sylvesteris Stallone („Krydas. Gimęs kovoti“, ekranuose nuo šio penktadienio). „Auksinį gaublį“ už geriausią scenarijų pelnė Aaronas Sorkinas („Steve Jobs“). Geriausiu filmu užsienio kalba tapo vengrų režisieriaus László Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“, kurį rudenį rodė „Scanorama“.

Ko laukti 2016-aisiais?

Nors didžiųjų kino teatrų repertuaras dažnai nuvilia kino gerbėjus, akivaizdžias jo spragas bando kamšyti kino festivaliai. Platintojai nenoriai dalijasi savo planais, juolab kad jie nuolat keičiasi, o žadėti filmai taip ir nepasirodo kino teatruose. Tačiau metų pradžioje galima ir pasvajoti, pasvarstyti, ko verta tikrai laukti, o ką bus galima pamatyti jau visai netrukus.

Sausio viduryje turi pasirodyti Adamo McKay’aus „Didžioji skola“ („The Big Short“). Pranašaujama, kad tai vienas geriausių šių metų filmų. Christianas Bale’as, Steve’as Carellas, Ryanas Goslingas ir Bradas Pittas vaidina finansininkus, kurie išpūtė nekilnojamojo turto burbulą. Tik kad jiems toli iki bankininkų, pasaulį atvedusių į 2008-ųjų krizę. Todėl finansininkai tampa teigiamais veikėjais. Puikus tempas, originali režisūra, edukacinė vertė ir moralinis kartėlis – šio filmo bruožai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviai nuo tarpukario mėgdžioja amerikiečius, todėl nesistebiu, kai įsijungęs televizorių girdžiu tik sėkmės istorijas, nesvarbu, ar iš praturtėti bet kokia kaina (net savo orumo) siekiančių emigrantų, ar iš turtingų žmonių, kurie laiko save tautos žiedu. Gal todėl kiekviena televizija nuolat teikia ir kokius nors prizus, nes sėkmę turi patvirtinti solidžiai sveriantis ženklas. Todėl abejoju, ar brolių Coenų 2013 m. filmą „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT kultūra, 13 d. 22.40) tinka rodyti su „Elito kino“ etikete. Mūsų elitas nemėgsta nevykėlių ir jų neužjaučia.

Coenų filmas kalba apie tai, kas yra sėkmė. Liuvinas Deivisas neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo taip pat niekam nereikia. Liuvinas turi tik savo muziką ir dar tiki, kad ji kam nors bus reikalinga, bet tas tikėjimas vis beprasmiškesnis. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris, ir mylimas draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.

Kora Ročkienė

Quentinas Tarantino apie „Grėsmingąjį aštuonetą“

Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias Quentino Tarantino filmas „Grėsmingasis aštuonetas“ („Hatefull Eight“, JAV, 2015). Pateikiame sutrumpintą režisieriaus pokalbį su Lane’u Brownu, pernai išspausdintą „New York Magazine“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gruodžio 27 d. savo namuose Santa Monikoje mirė amerikiečių kino operatorius, režisierius, prodiuseris, vienas įtakingiausių amerikiečių kino kūrėjų Haskellas Wexleris. Jam buvo 93-eji. Wexleris gimė 1922 m. Čikagoje, žydų šeimoje, kurios šaknys siekia Rusiją ir Lenkiją. Wexleris baigė Kalifornijos universitetą, tarnavo karo laivyne, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Kine – nuo 1955-ųjų. Buvo vienas originaliausių amerikiečių kino operatorių, smarkiai prisidėjęs prie pasaulinio kino raidos. Jis dirbo su garsiais režisieriais – Elia Kazanu, Tony Richardsonu, Halu Ashby, Milošu Formanu, Normanu Jewisonu, Mike’u Nicholsu, Johnu Cassavetesu, Dennisu Hopperiu, George’u Lucasu ir kitais. Wexleris dukart buvo apdovanotas „Oskaru“ ir garsėjo savo nepalenkiamu būdu: dėl kūrybinių nesutarimu Wexleris paliko F.F. Coppolos filmo „Pokalbis“ filmavimą. 1969 m. Wexlerio režisuotas vaidybinis „Medium Cool“ – vienas originaliausių amerikiečių filmų, sukurtas sekant cinéma vérité stiliumi ir estetika.