Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ištižusi kairioji partija, ji nebeturi idėjų, o lyderis – jokios charizmos, jo reitingai dyla lyg šagrenės oda. Vieną vakarą opozicijos lyderis išnyksta palikęs lakonišką raštelį. Partiją apima panika. Visi bando suprasti dingimo priežastis ir tik dvi moterys – politiko patarėja ir dešinioji ranka bei jo žmona – bando rasti išeitį.

Vis dėlto tai ne lietuviškas rinkimų serialas, kurį kasdien matome televizorių ekranuose, o Roberto Ando filmo „Tegyvuoja laisvė“ (LRT, 16 d. 22.50, LRT Kultūra, 17 d. 21 val.) išeities taškas. Ando ekranizavo savo romaną, kuriame aprašė italų politikos intelektualinę ir politinę tuštumą. Generalinis partijos sekretorius Enrikas išvyko į Paryžių, kur tikisi rasti savo jaunystės meilę (Valeria Bruni-Tedeschi), bet jis turi brolį dvynį Džovanį – genialų filosofą, deja, kankinamą bipolinio sutrikimo, ką tik išėjusį iš psichiatrinės ligoninės. Su juo ir nusprendžia susitikti politiko patarėja ir žmona. Toni Servillo vaidina abu dvynius. Kitaip nei per dvidešimt metų nematytas brolis, filosofas kalba aiškiai, jo pasisakymai apie angažuotumą, blogį, politiko aistrą gali įkvėpti. Jis juokingas, bet priverčia svajoti. Todėl partijos reitingai ima kilti. Gaila, kad LRT neišdrįso parodyti šio ironiško filmo ir kartu politikos parabolės prieš lietuviškus rinkimus.

Narius Kairys

Maištas visąlaik intencionalus – jis niekada nėra suvokiamas atskirai nuo to, prieš ką ar už ką maištaujama. Ketvirtame „Lėtųjų peržiūrų“ seanse rodytuose filmuose – Mártos Mészáros „Dienoraštis mano mylimiesiems“ (1987) ir Margarethe von Trottos „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“ (1978) – dėl skirtingos istorinės, sociopolitinės ir asmeninės padėties pasirenkami skirtingi būdai klausti ir atsakyti į klausimą, koks tai maištas, prieš ką. Bet abiejuose filmuose maišto centre stovi moteris.

„Dienoraštis mano mylimiesiems“ – antroji kvaziautobiografinės „Dienoraščių“ tetralogijos dalis. Pirmojoje „Dienoraštis mano vaikams“ matėme, kaip paauglė Juli grįžta iš Sovietų Sąjungos į Vengrijos Liaudies Respubliką. Ją globoja Magda, šventai tikinti komunistine ideologija ir turinti realią galią, taigi kelianti kitiems baimę. Juli santykiai su pretenduojančia tapti jos įmote Magda sudėtingi. Užuovėją ji randa pas inžinierių Janošą, kuris jai atstoja skulptorių tėvą (abu vaidina Janas Nowickis), 1938 m. dingusį per stalinistinį valymą, kai gulaguose atsidūrė patys funkcionieriai ir komunistai ortodoksai. Nors Juli visiškai priklauso nuo Magdos, ji puoselėja viltį, kad, padedant Janošui, pavyks ištrūkti iš jai nemielų namų. Tačiau Magda apkaltina Janošą tėvynės išdavimu, šis nuteisiamas (antrojoje dalyje jis reabilituojamas, kai liudija prieš bendradarbį). Juli, taip ir nebaigusi mokyklos ir negavusi Magdos leidimo, persikelia gyventi pas neįgalų Janošo sūnų ir įsidarbina fabrike paprasta darbininke. Antroji „Dienoraščių“ dalis prasideda išėjimo iš namų scena ir filmo „Berlyno žlugimas“ (1950) – panegirikos Stalinui – ištraukos pakartojimu. Taip nedviprasmiškai parodoma, kad tai dienoraščio tęsinys. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka panašiais atvejais, tęstinumas yra veikiau formalus, siužetiškas. Nors iš esmės plėtojamos tų pačių personažų linijos, stilistiškai tai du labai skirtingi filmai: nespalvotą juostą antroje dalyje keičia spalvota, filmas daug konvencionalesnis, dramaturgija trūkčiojanti, nevientisa. Atrodo, kad režisierė stengėsi aprėpti kuo platesnį įvykių, svarbių tiek protagonistei, tiek ir Sovietų Sąjungai bei socialistinei Vengrijai, spektrą, tačiau nesugebėjo rasti įtikinamo būdo juos pavaizduoti.

„7md“ inf.

Pagal  užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį Sevilijos kino festivalyje paskelbti 2016-ųjų Europos kino apdovanojimų nominantai. Dabar už juos balsuos daugiau nei 3 tūkstančiai akademijos narių. Laureatai paaiškės per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kuri gruodžio 10 d. vyks šiųmetinėje Europos kultūros sostinėje Vroclave.

Geriausiu 2016 m. Europos filmu pretenduoja tapti filmai: „Ji“ („Elle“, Prancūzija, Vokietija, rež. Paul Verhoeven), „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“, D. Britanija, Prancūzija, rež. Ken Loach), „Chuljeta“ („Julieta“, Ispanija, rež. Pedro Almodovar), „Kambarys“ („Room“, Airija, Kanada, rež. Lenny Abrahamson), „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“, Vokietija, Austrija, rež. Maren Ade).

Geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimui nominuoti filmai: „21x New York“ (Lenkija, rež. Piotr Stasik), „A Family Affair“ (Olandija, Belgija, rež. Tom Fassaert), „Liepsnojanti jūra“ („Fire at Sea“ / „Fuocoammare“, Italija, Prancūzija, rež. Gianfranco Rosi), „Ponas Gaga“ („Mr. Gaga“, Izraelis, Švedija, Vokietija, Olandija, rež. Tomer Heymann), „S is for Stanley – 30 Years at the Wheel for Stanley Kubrick“ („Trent’anni dietro al volante per Stanley Kubrick“, Italija, rež. Alex Infascelli), „The Land of the Enlightened“ (Belgija, Airija, Olandija, Vokietija, rež. Pieter-Jan De Pue).

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Karalių pamaina“

Igno Miškinio filmo „Karalių pamaina“ (Lietuva, Latvija, 2016) veiksmas perkelia į brangią privačią ligoninę, neprieinamą didžiai daliai Lietuvos gyventojų. Ligoninė ištuštėjo didžiųjų metų švenčių išvakarėse. Šį ypatingą laiką medikai vadina karalių pamaina. Operatorius Rolandas Leonavičius ligoninę nufilmavo taip, kad ji primintų reklaminį klipą, skirtą ištroškusiems tylos ir visiškos ramybės. Tačiau tobulai tuščia erdvė nuolat kiša koją filmo veikėjams – jie „nelimpa“ prie gražių interjerų ir ligoninės švaros, todėl koridoriais, erdviu holu, palatose ar lifte juda taip, lyg būtų atsitiktinai čia užklydusios marionetės. Erdvė pabrėžtinai sterili, pagaminta pagal visas vadinamojo „euroremonto“ taisykles. Ji tokia negyva, kad, regis, savaime gali žadinti drastiškas veikėjų reakcijas.

Scenaristas Saulius Drunga ir Miškinis per Kalėdas ligoninėje paliko tik kelis personažus, kuriuos ir stebėsime visą filmą. Tai jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis nusikaltėlį – komos ištiktą nacių pagalbininką. Policininkas pirmąkart gavo tokią svarbią užduotį, todėl nepaliaujamai nervinasi, juolab kad, regis, viršininkai pamiršo ir apie jaunuolį, ir apie jo užduotį. Tai matydamas ligoninės apsaugininkas (Paulius Ignatavičius) visaip tyčiojasi iš policininko ir jo pareigos jausmo.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje JAV buvo tik trys aktorės, kurios galėjo patraukti žiūrovus į kiekvieną savo filmą. Tai Barbra Streisand, Lisa Minelli ir Pam Grier. Pastaroji buvo vadinama „Blaxploitation“ kino karaliene. Ji vaidino paprastas merginas, kurias dažniausiai veikti paskatina keršto motyvas. Tokia mergina tampa žudike, atsakydama į jos šeimos patirtą prievartą. Ji naudoja ginklus, kung fu ir moterišką žavesį, kad atkeršytų niekšams. Grier filmų scenarijai buvo rašomi su mintimi apie aktorę, dažnai ir jos įkvėpti. Ji buvo juodosios galios ir afrocentrizmo simbolis, kitos garsios juodaodės Angelos Davies kino atitikmuo.

Davis – filosofė ir „Juodųjų panterų“ dalyvė – buvo apkaltinta terorizmu ir sulaukė gynėjų visame pasaulyje, net tarp sovietų vaikų, kuriems mokyklose buvo aiškinama apie Davis didvyriškumą. Grier herojes įkvėpė Davis stilius ir, žinoma, stiprios, karingos moters, besididžiuojančios afrikietiškomis šaknimis, suvokiančios savo grožį bei seksualumą, įvaizdis. „Blaxploitation“ kino moterys buvo tradicinio moters vaizdavimo amerikiečių filmuose antitezė. Grier paskatino Holivudo prodiuserius investuoti į kovinius moterų filmus. Abejoju, ar be jos herojų būtų atsiradusi Lara Kroft ar „Nužudyti Bilą“ Jaunoji.

Kora Ročkienė

Andrzejus Wajda apie „Povaizdį“

Lapkričio 3 d. atidaroma „Scanorama“ rodo paskutinį didžiojo lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Povaizdis“(„Powidoki“). Lenkijoje filmas ekranus pasieks ateinančių metų sausį, bet filmas jau rodytas Toronto, Romos, Gdynės kino festivaliuose. Spalio 9 d. miręs režisierius dar spėjo Gdynėje pats pristatyti filmą – juo buvo paminėtas Wajdos 90-metis. „Povaizdis“ pasakoja apie paskutinius tapytojo avangardisto, meno teoretiko, pedagogo Władysławo Strzemińskio (1893–1952) gyvenimo metus. Tapytojas susijęs ir su Vilniumi: čia Strzemińskis kartu su žmona skulptore Katarźyna Kobro apsigyveno 1922-aisiais, dirbo piešimo mokytoju, kartu su Vytautu Kairiūkščiu surengė pirmąją lenkų avangardo parodą. Gdynės kino festivalio išvakarėse Wajda davė interviu Joannai Poros (PAP agentūra). Pateikiame šio pokalbio bei pokalbio su Valerijumi Masterovu, rugpjūtį išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ingmaro Bergmano gimimo metinių šimtmečiui bus sukurtas filmas „64 minutės su Rebeka“. Šį tekstą Bergmanas parašė 1969 metais. Iš pradžių planuota, kad tai bus bendras Bergmano, Federico Fellini ir Akiros Kurosawos projektas. Režisieriai turėjo kurti novelių filmą „Trio“. Deja, jis taip ir liko neįgyvendintas.

„64 minutės su Rebeka“ – tai pasakojimas apie mokytoją, dirbančią su kurčiais vaikais. Herojė yra nėščia, patenka į autokatastrofą, lanko sekso klubus ir vaikšto matuotis suknelių. Rebeką turėjo vaidinti Katharine Ross, išgarsėjusi po vaidmens Mike’o Nicholso filme „Absolventas“ (1967). Apie tai, kad toks scenarijus egzistuoja, sužinota po to, kai 2002 m. Bergmanas perdavė archyvą fondui, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai Barackas Obama apsigyveno Baltuosiuose rūmuose, jo žmona pradėjo propaguoti sveiką gyvenimo būdą, užsiėmė žemdirbyste ir pradėjo auginti maistingas daržoves rūmų kieme. Sakau, gal ir valstiečiai pradės kasti lysves aplink Seimą, auginti salotas, morkas ir pomidorus, kad parodytų miestiečiams, kas yra tikrosios vertybės. Jų vedlys taip dažnai kartoja žodžius „vertybės“ ir „profesionalai“, kad jau laikas pradėti jas demonstruoti. Neatsisakyčiau profesionaliai išaugintų vertingų burokų. Tačiau, matyt, teks pasitenkinti abejotinais ministrais ir ministrėmis, lyg piktžolės išdygusiais vyriausybės lysvėse.

Gediminas Kukta

Dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ įspūdžiai

Važiuodamas iš kino teatro autobusu namo, stebėjau, kaip šalia stovinti mergina atstūmė vaikino jai ištiestą išmaniojo telefono ekraną ir vos sulaikydama žiovulį vangiai atsiduso: „Per ilgas tas straipsnis, neskaitysiu.“ Tą pačią minutę apsisprendžiau – apie „Nepatogų kiną“ rašysiu patogias, vieno sakinio recenzijas.

„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus

Jau netrukus, lapkričio 3 d., prasidedanti „Scanorama“ siūlo daug dėmesio vertų filmų. Tačiau net ir labiausiai atsidavę žiūrovai nesugebės pamatyti visko. Todėl „7md“ nusprendė savo skaitytojams šiemet rekomenduoti ekstremalius filmus, t.y. tokius, kurie žada ar žadina naują kino suvokimą, skatina diskutuoti ir filosofuoti, reikalauja iš žiūrovų daugiau atidumo arba tiesiog kantrybės žiūrint nepakeliamai ilgą filmą, skatina politinį bei socialinį angažuotumą. Tai nebus įprasti repertuaro filmai. Panašių šiais vidutinybių laikais randasi vis mažiau. Tokį pasirinkimą paskatino ir šiuometinė „Scanoramos“ retrospektyva, pristatanti visais požiūriais ekstremalią Andrzejaus Żuławskio kūrybą.