7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie policininką ir dabartį, kurios nėra

Nauji filmai – „Karalių pamaina“

Živilė Pipinytė
Nr. 35 (1187), 2016-11-04
Kinas
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“

Igno Miškinio filmo „Karalių pamaina“ (Lietuva, Latvija, 2016) veiksmas perkelia į brangią privačią ligoninę, neprieinamą didžiai daliai Lietuvos gyventojų. Ligoninė ištuštėjo didžiųjų metų švenčių išvakarėse. Šį ypatingą laiką medikai vadina karalių pamaina. Operatorius Rolandas Leonavičius ligoninę nufilmavo taip, kad ji primintų reklaminį klipą, skirtą ištroškusiems tylos ir visiškos ramybės. Tačiau tobulai tuščia erdvė nuolat kiša koją filmo veikėjams – jie „nelimpa“ prie gražių interjerų ir ligoninės švaros, todėl koridoriais, erdviu holu, palatose ar lifte juda taip, lyg būtų atsitiktinai čia užklydusios marionetės. Erdvė pabrėžtinai sterili, pagaminta pagal visas vadinamojo „euroremonto“ taisykles. Ji tokia negyva, kad, regis, savaime gali žadinti drastiškas veikėjų reakcijas.

 

Scenaristas Saulius Drunga ir Miškinis per Kalėdas ligoninėje paliko tik kelis personažus, kuriuos ir stebėsime visą filmą. Tai jaunas policininkas (Vainius Sodeika), saugantis nusikaltėlį – komos ištiktą nacių pagalbininką. Policininkas pirmąkart gavo tokią svarbią užduotį, todėl nepaliaujamai nervinasi, juolab kad, regis, viršininkai pamiršo ir apie jaunuolį, ir apie jo užduotį. Tai matydamas ligoninės apsaugininkas (Paulius Ignatavičius) visaip tyčiojasi iš policininko ir jo pareigos jausmo.

 

Dar ligoninėje liko Vido Petkevičiaus vaidinamas pacientas – ciniškas senas nomenklatūrininkas, buvęs sovietų veikėjas. Budintis gydytojas (Dainius Gavenonis) žino, kad šis žmogus kadaise pakenkė jo tėvui. Aistė Diržiūtė vaidina slaugę ir kartu nomenklatūrininko anūkę, bet dramaturgiškai jos funkcija sunkiai apibūdinama. Greičiausiai filmo kūrėjai prisiminė anekdotus apie seseles ir nusprendė, kad žiūrovai turi teisę paganyti akis į jauną, gražiai besišypsančią merginą. Moterys Miškinio filmuose paprastai nereikalingos arba tik be reikalo komplikuoja pagrindinių veikėjų vyrų problemas. Ne išimtis ir „Karalių pamaina“.

 

Filmo autoriai pateikia minimumą informacijos apie šiuos žmones. Matyt, bijo, kad taip jie praras savo simboliškumą ir pagrindinis filmo konfliktas – dramatiškos praeities bei rinktis kurią nors pusę nuolat reikalaujančios dabarties susidūrimas – išnyks kaip dūmas. Aktoriai atvirkščiai – visaip bando pagyvinti ir sukonkretinti simboliškus personažus. Kiekvienas tai daro pasitelkdamas savo patirtį. Gavenonis pabrėžia personažo intelektą, bet kartu ir susitaikymą su situacija, kai karjera ir darbas brangioje ligoninėje pateisina visus kompromisus. Tai šių dienų pasirinkimas. Petkevičius analizuoja savo veikėjo psichologiją ir jam pavyksta įtikinti žiūrovus šio žmogaus (o kartu ir jo atstovaujamos epochos) blogio banalumu. Petkevičiaus personažas – tai praeitis, kuri kaip erkė siurbiasi ir į dabartį. Naivus ir nepatyręs, lozungais kalbantis Sodeikos policininkas atsiduria tarp šių dviejų personažų ir kartu tarp dviejų tikrovių, dviejų elgesio modelių. Jis turėtų simbolizuoti šviesią šalies ateitį, bet aktorius akivaizdžiai persistengia ir taip įspūdingai varto akis, kad policininkas atrodo tiesiog groteskiškas. Gėdinga ir skandalinga šalies praeitis – nacių kolaborantas – nereaguoja į tai, kas vyksta aplink jį. Jis guli ir pamažu miršta. Kažkuriuo momentu net gali pasirodyti, kad Miškinis siūlo užjausti šitą žilą senį, kurio tyko negailestingi žiniasklaida ir teisingumas. Pačiu realistiškiausiu „Karalių pamainos“ personažu tampa kiekvienam atpažįstamas Ignatavičiaus apsaugininkas – su tokiais chamais susiduriame kasdien, jie neišnyksta iš įvairių televizijos šou, forumų bei Seimo, perdėtai pasitiki savimi, kiekviename žingsnyje demonstruoja prastą humoro jausmą, skurdžią leksiką ir nuolat kalba apie seksą. Ignatavičius ir pats, regis, vaidina šou dalyvį.

 

Skirtinga vaidybos maniera dar labiau nei teatrališki dialogai pabrėžia veikėjų dirbtinumą. Regis, Miškinis su Drunga pasitenkino tuo, kad sugalvojo skirtingus personažus, ir jiems visai nesvarbu, ką tie žmonės veiks būdami kartu toje pačioje erdvėje, kas iš tikrųjų tarp jų įvyks per tą griežtai apibrėžtą filmo laiką. Reguliariai kylančių ir neva situacijos dramatizmą pabrėžiančių isterijos ar pykčio priepuolių juk neužtenka, bet žengti žingsnį link atviros satyros ar fantasmagorijos kūrėjams pristinga drąsos. Todėl „Karalių pamainoje“ nuolat žioji tuštuma, kurią Miškinis bando užpildyti tiršta, niūria, nelaimės nuojautos pripildyta Edgaro Rubinio muzika.

Seniai nemačiau filmo, kur dramaturgo ar režisieriaus intencijos taip prasilenktų su jų galimybėmis ir galutiniu rezultatu. „Karalių pamaina“ taip ir neišjuda iš išeities taško: vykdydamas pareigą jaunas naivus policininkas susiduria su praeities ir dabarties pabaisomis, bet tai nieko nekeičia. Kai pasižiūri naują filmą, įdomiausia galvoti ne apie tai, kas jame parodyta, bet ką norėjo pasakyti filmo kūrėjai. Tik abejoju, ar jauno policininko nesugebėjimas adekvačiai suvokti ir praeitį, ir tikrovę, yra ta žinia, kurią siekė perteikti „Karalių pamaina“.

„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“
„Karalių pamaina“