Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienį išdalinti Bydgoščėje (Lenkija) vykusio 24-ojo tarptautinio kino festivalio „Camerimage“ apdovanojimai. Šis festivalis skirtas operatoriaus menui, todėl už kūrybos indėlį šiemet buvo apdovanotas Michaelas Chapmanas, nufilmavęs ne vieną Martino Scorsese’s, Steveno Spielbergo, Franciso Fordo Coppolos filmą.
Tačiau „Camerimage“ – tai ir dešimt skirtingų konkursų. Trumpametražių dokumentinių filmų konkurse „Auksinė rupūžė“ – Didysis prizas paskirtas Maite Alberdi ir Giedrės Žickytės filmui „Aš čia tik svečias“, kurį nufilmavo Pablo Valdesas. Lietuviška filmo premjera įvyko „Scanoramoje“.
Pagrindiniame konkurse „Auksinę rupūžę“ pelnė Gartho Daviso filmas „Lionas“ („Lion“, D. Britanija, Australija), kurio operatorius Greigas Freiseris. Geriausiu lenkišku filmu pripažinta „Paskutinė šeima“ („Ostatnia Rodzina“, op. Kacper Fertacz, rež. Jan P. Matuszyński). Geriausiu pilno metražo dokumentiniu filmu tapo „Audra“ (op. Ernesto Pardo, rež. Tatiana Huezo), šiemet laimėjusi festivalio „Nepatogus kinas“ konkursą.
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
„Scanorama“ – rudens festivalis, lyg paskutinis bandymas prieš artėjančias metų šventes priminti, kad rimtų ir gerų filmų vis dar galima rasti kino teatre, nors tamsiais ir ilgais vakarais į jį išsirengti vis sunkiau. Gal todėl šiemet festivalio rengėjai nusprendė pradžiuginti žiūrovus ne tik „Jamieson“ vitaminais, bet ir pozityviu kinu. Vadinamieji „good-feeling“ filmai paskutiniais metais vis dažniau atsiduria festivalių programose. Jų kūrėjai rodo gyvenimo nuskriaustus žmones, kovojančius su negandomis ar ligomis, kaip kas išmano, bet dažniausiai atsiduriančius tragikomiškose situacijose. Įtariu, taip norima pasakyti žiūrovui, kad filmas gali įkvėpti nelygioje kovoje su gyvenimu. Jei tai pavyko ypatingomis savybėmis nepasižymintiems ar net kvailokiems filmo personažams, pavyks ir jiems. Pavyzdžiui, Asapho Polonsky filmo „Savaitė ir viena diena“ veikėjai – pora, kuri prieš savaitę palaidojo nuo vėžio mirusį sūnų, rodomi rūkantys žolę, patenkantys į kvailas situacijas. Taip lyg ir bandyta pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant nieko, bet, mano galva, režisierius ir pats nesuvokė, kaip bandydamas sutaikyti žiūrovus su mirtimi jis tiesiog lėkštai konstatavo, kad gedulą kiekvienas išgyvena savaip.
Krėsle prie televizoriaus
Ilichius Ramírezas Sánchezas, žinomas Carloso vardu, buvo svarbiausia 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių tarptautinio terorizmo figūra. Jis rengė teroro aktus ir Palestinos išvadavimo fronto, ir japonų „Raudonosios armijos“ vardu. Carlosas buvo ir radikalaus kairiojo judėjimo simbolis, ir šaltakraujiškas samdomas žudikas, vykdęs įvairių slaptųjų tarnybų užduotis. 1994 m. sučiuptas ir įkalintas iki gyvos galvos, bausmę jis atlieka Prancūzijoje.
Apie Carlosą sukurtas ne vienas filmas. LRT (24 d. 23 val.) parodys Olivier Assayaso „Karlosą Šakalą“ (2010). Tai trumpesnė trijų dalių serialo versija. Marksistas ir internacionalistas (parengtas Kuboje, Palestinos teroristų stovykloje Jordanijoje ir greičiausiai Liaudies Lenkijoje) rodomas filme ir kaip manipuliuotojas, ir kaip manipuliuojamasis, aktyvus istorijos dalyvis ir kartu jos auka. Tarptautinės šlovės jis sulaukė, kai stilizuotas a la Che Guevara 1975-aisiais užpuolė OPEC būstinę Vienoje ir pagrobė ten buvusius ministrus. Vėliau anapus Geležinės uždangos jis įkūrė savo organizaciją, veikusią paskutiniais Šaltojo karo metais.
Baltijos šalių filmai „Scanoramoje“
Šių metų „Scanoramos“ konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatyti penki lietuvių, trys latvių ir trys estų trumpametražiai filmai, iš jų trys animaciniai ir nė vieno dokumentinio. Programoje „Kertant Europą“ parodyti latvio Renaro Vimbos ir estės Triin Ruumet ilgametražiai debiutai – taip pat vaidybiniai. Peršasi nuomonė, kad debiutuojantiems šių šalių režisieriams vaidybinis kinas tampa vis patrauklesnis, siekiant apmąstyti gyvenamą laiką, socialinius, vertybinius pokyčius, ieškant savo laiko herojų arba tiesiog norint pasidalinti savo įžvalgomis, jausenomis. O animatoriai pelnytai prašo vis daugiau dėmesio.
Renaro Vimbos „Klampynė“ tapo man šių metų „Scanoramos“ atradimu. Debiutuojantis režisierius, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, išties nustebino kruopščia, švaria bei santūria režisūra, įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidyba. Pasakodamas istoriją, kurios motyvus kiekvienas tikriausiai yra ne kartą girdėjęs, Vimba tiksliai atkuria skurdžią, sudėtingą ir kartais košmarišką sapną primenančią provincijos realybę. Mirus tėvui, o motinai emigravus į D. Britaniją, septyniolikmetė Raja (Elina Vaska) ir jos mažametis brolis (Andzejs Janis Lilientals) lieka gyventi Latvijos kaimo gilumoje, prižiūrimi girtaujančios močiutės. Ši netikėtai miršta. Raja, siekdama išvengti vaikų namų, su broliu močiutę pakasa miške. Likę vienu du brolis ir sesuo turi ne tik sugalvoti, kaip nuslėpti močiutės mirties faktą, bet ir kaip toliau (iš)gyventi.
„Scanoramos“ premjeros
„Dialogas su Josefu“ (Lietuva, Prancūzija, 2016) – dokumentinis filmas, kurį galima labai lengvai nuteisti arba taip pat lengvai išteisinti.
Pabandykime nuteisti. Pradėkime nuo pavadinimo. Jokio „dialogo“ tradicine prasme filme nėra. Režisierė Elžbieta Josadė kalbina tėvą – dailininką Josefą Josadę, tačiau veltui. Šis užsitveria tylos siena, į kiekvieną dukters klausimą atsako ironiška šypsena, o ne pastanga išgirsti, ko ši iš tiesų klausia ir kas ją domina.
Tiesa, kalbindama tėvą, autorė irgi nededa didelių pastangų, nors iš pradžių ir sukuria lūkestį, jog štai į Izraelį, kur dabar gyvena tėvas, vyksta tam, kad neva sugriautų dešimties metų nebendravimo (arba bendravimo tik per „Skype“) su tėvu sieną.
Lūkestis subliūkšta, o filmas greitai pavirsta vienu pratisu tylėjimu, kuris ilgainiui tiesiog veda iš proto. Man rodos, ypač tuos, kurie šventai tikėjosi, kad išgirs išsamų dviejų žmonių dialogą, jų atsivėrimą prieš kamerą. Gal net daugiau – vienos Lietuvos žydų šeimos istoriją.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Gruodžio 10 d. per Europos kino akademijos ceremoniją Garbės apdovanojimą už indėlį į Europos kiną atsiims airių aktorius Pierce’as Brosnanas. Aktorius yra suvaidinęs per 80 filmų, tačiau žiūrovams geriausiai žinomas kaip vienas Džeimso Bondo įsikūnijimų. Agentą 007 jis vaidino keturiuose filmuose 1995–2002 metais. Įsimintinus vaidmenis Brosnanas sukūrė Bruce’o Beresfordo filme „Ponas Džonsonas“ (1990), Johno McTiernano „Tomo Krauno aferoje“ (1999), Johno Boormano filme „Siuvėjas iš Panamos“ (2001), Phyllidos Lloyd „Mamma Mia!“ (2008), Romano Polanskio „Vaiduoklyje“ (2010). Europos kino akademijos spaudos pranešime rašoma, kad „herojai, kuriuos Brosnanas suvaidino ekrane, priverčia susimąstyti, jaudina ir įkvepia“.
Aktorius taip pat yra įkūręs ir savo prodiuserių firmą, kuri išleido į ekranus vienuolika filmų. Neseniai jis baigė filmuotis Martino Campbello filme „The Foreigner“, buvo ir jo prodiuseris. Šiame filme Brosnano partneris – Jackie Chanas.
Mia Hansen-Løve apie filmą „Ateitis“
„Scanorama“ rodo prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve filmą „Ateitis“, kuris šiemet Berlyne buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą. Pateikiame Piotro Czerkawskio ir Annos Tatarskos interviu su režisiere fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Ištižusi kairioji partija, ji nebeturi idėjų, o lyderis – jokios charizmos, jo reitingai dyla lyg šagrenės oda. Vieną vakarą opozicijos lyderis išnyksta palikęs lakonišką raštelį. Partiją apima panika. Visi bando suprasti dingimo priežastis ir tik dvi moterys – politiko patarėja ir dešinioji ranka bei jo žmona – bando rasti išeitį.
Vis dėlto tai ne lietuviškas rinkimų serialas, kurį kasdien matome televizorių ekranuose, o Roberto Ando filmo „Tegyvuoja laisvė“ (LRT, 16 d. 22.50, LRT Kultūra, 17 d. 21 val.) išeities taškas. Ando ekranizavo savo romaną, kuriame aprašė italų politikos intelektualinę ir politinę tuštumą. Generalinis partijos sekretorius Enrikas išvyko į Paryžių, kur tikisi rasti savo jaunystės meilę (Valeria Bruni-Tedeschi), bet jis turi brolį dvynį Džovanį – genialų filosofą, deja, kankinamą bipolinio sutrikimo, ką tik išėjusį iš psichiatrinės ligoninės. Su juo ir nusprendžia susitikti politiko patarėja ir žmona. Toni Servillo vaidina abu dvynius. Kitaip nei per dvidešimt metų nematytas brolis, filosofas kalba aiškiai, jo pasisakymai apie angažuotumą, blogį, politiko aistrą gali įkvėpti. Jis juokingas, bet priverčia svajoti. Todėl partijos reitingai ima kilti. Gaila, kad LRT neišdrįso parodyti šio ironiško filmo ir kartu politikos parabolės prieš lietuviškus rinkimus.
Maištas visąlaik intencionalus – jis niekada nėra suvokiamas atskirai nuo to, prieš ką ar už ką maištaujama. Ketvirtame „Lėtųjų peržiūrų“ seanse rodytuose filmuose – Mártos Mészáros „Dienoraštis mano mylimiesiems“ (1987) ir Margarethe von Trottos „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“ (1978) – dėl skirtingos istorinės, sociopolitinės ir asmeninės padėties pasirenkami skirtingi būdai klausti ir atsakyti į klausimą, koks tai maištas, prieš ką. Bet abiejuose filmuose maišto centre stovi moteris.
„Dienoraštis mano mylimiesiems“ – antroji kvaziautobiografinės „Dienoraščių“ tetralogijos dalis. Pirmojoje „Dienoraštis mano vaikams“ matėme, kaip paauglė Juli grįžta iš Sovietų Sąjungos į Vengrijos Liaudies Respubliką. Ją globoja Magda, šventai tikinti komunistine ideologija ir turinti realią galią, taigi kelianti kitiems baimę. Juli santykiai su pretenduojančia tapti jos įmote Magda sudėtingi. Užuovėją ji randa pas inžinierių Janošą, kuris jai atstoja skulptorių tėvą (abu vaidina Janas Nowickis), 1938 m. dingusį per stalinistinį valymą, kai gulaguose atsidūrė patys funkcionieriai ir komunistai ortodoksai. Nors Juli visiškai priklauso nuo Magdos, ji puoselėja viltį, kad, padedant Janošui, pavyks ištrūkti iš jai nemielų namų. Tačiau Magda apkaltina Janošą tėvynės išdavimu, šis nuteisiamas (antrojoje dalyje jis reabilituojamas, kai liudija prieš bendradarbį). Juli, taip ir nebaigusi mokyklos ir negavusi Magdos leidimo, persikelia gyventi pas neįgalų Janošo sūnų ir įsidarbina fabrike paprasta darbininke. Antroji „Dienoraščių“ dalis prasideda išėjimo iš namų scena ir filmo „Berlyno žlugimas“ (1950) – panegirikos Stalinui – ištraukos pakartojimu. Taip nedviprasmiškai parodoma, kad tai dienoraščio tęsinys. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka panašiais atvejais, tęstinumas yra veikiau formalus, siužetiškas. Nors iš esmės plėtojamos tų pačių personažų linijos, stilistiškai tai du labai skirtingi filmai: nespalvotą juostą antroje dalyje keičia spalvota, filmas daug konvencionalesnis, dramaturgija trūkčiojanti, nevientisa. Atrodo, kad režisierė stengėsi aprėpti kuo platesnį įvykių, svarbių tiek protagonistei, tiek ir Sovietų Sąjungai bei socialistinei Vengrijai, spektrą, tačiau nesugebėjo rasti įtikinamo būdo juos pavaizduoti.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienį Sevilijos kino festivalyje paskelbti 2016-ųjų Europos kino apdovanojimų nominantai. Dabar už juos balsuos daugiau nei 3 tūkstančiai akademijos narių. Laureatai paaiškės per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kuri gruodžio 10 d. vyks šiųmetinėje Europos kultūros sostinėje Vroclave.
Geriausiu 2016 m. Europos filmu pretenduoja tapti filmai: „Ji“ („Elle“, Prancūzija, Vokietija, rež. Paul Verhoeven), „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“, D. Britanija, Prancūzija, rež. Ken Loach), „Chuljeta“ („Julieta“, Ispanija, rež. Pedro Almodovar), „Kambarys“ („Room“, Airija, Kanada, rež. Lenny Abrahamson), „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“, Vokietija, Austrija, rež. Maren Ade).
Geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimui nominuoti filmai: „21x New York“ (Lenkija, rež. Piotr Stasik), „A Family Affair“ (Olandija, Belgija, rež. Tom Fassaert), „Liepsnojanti jūra“ („Fire at Sea“ / „Fuocoammare“, Italija, Prancūzija, rež. Gianfranco Rosi), „Ponas Gaga“ („Mr. Gaga“, Izraelis, Švedija, Vokietija, Olandija, rež. Tomer Heymann), „S is for Stanley – 30 Years at the Wheel for Stanley Kubrick“ („Trent’anni dietro al volante per Stanley Kubrick“, Italija, rež. Alex Infascelli), „The Land of the Enlightened“ (Belgija, Airija, Olandija, Vokietija, rež. Pieter-Jan De Pue).