Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienio vakarą Vroclave įteikti Europos kino apdovanojimai. Iškilmingoje ceremonijoje triumfavo vokiečių režisierės Maren Ade’s filmas „Tonis Erdmanas“, gavęs penkis apdovanojimus. Jis paskelbtas geriausiu Europos 2016 metų filmu, Ade apdovanota už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų, geriausiais metų aktoriais paskelbti pagrindinius vaidmenis filme sukūrę Sandra Hüller ir Peteris Simonischekas. Beje, tai pirmasis moters režisierės filmas, sulaukęs Europos metų filmo apdovanojimo.
Geriausiu pilno metražo dokumentiniu filmu pripažintas italo Gianfranco Rosi „Liepsnojanti jūra“. Trumpo metražo dokumentinio filmo apdovanojimas paskirtas filmui „9 dienos pro mano langą Alepe“ („9 days – from my window in Aleppo“, rež. Thomas Vroege, Floor van der Meulen, Issa Touma).
Geriausia 2016 m. Europos kino komedija tapo švedų režisieriaus Hanneso Holmo „Gyveno kartą Uvė“. Europos kino atradimo – FIPRESCI prizas įteiktas suomių režisieriui Juho Kuosmanenui už filmą „Laimingiausia diena Olli Mäki gyvenime“. Geriausiu Europos animaciniu filmu tapo „Mano, Cukinijos, gyvenimas“ (rež. Claude Barras, Prancūzija, Šveicarija).
Krėsle prie televizoriaus
1973 m. JAV kino teatruose pasirodė komedija „Amerikos grafičiai“ (LRT Kultūra, 10 d. 21 val.). Tai buvo antrasis jauno režisieriaus George’o Lucaso filmas – nostalgiškas prisiminimas apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Ameriką, dar prieš karo Vietname pradžią ir prezidento Johno Kennedy nužudymą. Veiksmas perkelia į mažą Kalifornijos miestelį, 1962-uosius ir rodo kelių jo paauglių „paskutinę vaikystės vasarą“, tiksliau, vieną naktį, kai susikerta personažų keliai. Styvas myli Kurto seserį. Kurtas bando rasti gatvėje pamatytą gražuolę. Jų draugas lenktynininkas Džonas lieka vienas su trylikamete Kerol, kuri užsispyrė likti su nauju pažįstamu. Automobiliais jie klaidžioja po miesto gatves, tarsi laukdami, kada išauš suaugusio gyvenimo rytas.
Šis mažo biudžeto (775 tūkstančiai dolerių) filmas, kurį prodiusavo kitas jaunas ir daug vilčių teikiantis režisierius Francis Fordas Coppola, sulaukė net penkių „Oskaro“ nominacijų ir „Auksinio gaublio“. Jame atsispindi jauno režisieriaus susižavėjimas europietišku kinu ir Federico Fellini. Filme vaidino tada mažai kam žinomi Richardas Dreyfussas, Harrisonas Fordas, Ronas Howardas, jie dar tik išgarsės. Tačiau labiausiai išgarsės Lucasas, netrukus tapsiantis iki šiol trunkančių „Žvaigždžių karų“ kūrėju. Tačiau ir „Amerikos grafičiai“ neliko pamiršti – jais ne vienus metus sekė ir mėgdžiojo kiti jaunimo komedijų kūrėjai, todėl dabar net sunku pajusti Lucaso novatoriškumą ir filmo „kultiškumą“.
Trumposios kino recenzijos
Pamenu, pykau, kad britas Davidas Yates’as paskutines „Hario Poterio“ dalis pavertė eiline prėska juoda koše, kurią vieni pateisino tuo, jog, suprask, Haris bręsta, todėl ir filmai turi darytis rimtesni, tamsesni, su daugiau siaubo elementų, labiau „suaugėliški“, bet šiaip ar taip, aišku viena – su šiuo režisieriumi pasikeitė poteriados estetika, kurią jis ir toliau sėkmingai daugina mažojo burtininko priešistorėje „Fantastiniai gyvūnai...“, – pasakoje apie amžiną gėrio ir blogio kovą, kurioje gėriui atstovauja iš Stepheno Hawkingo vaidmens vis dar neišsivaduojantis Eddie Redmayne’as su palyda, o blogiui – Colinas Farrellas, nelabai susigaudantis, kaip jis čia atsidūrė ir pagal kokias taisykles reikia žaisti, taip pat kylanti žvaigždė Ezra Milleris, apie kurio kevinišką žvilgsnį, tikiu, dar bus progų pakalbėti ir ateityje.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Apie dešimčių tūkstančių į nelaisvę paimtų lenkų karininkų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pradžioje nužudė sovietų saugumas, likimą lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda papasakojo filme „Katynė“ (2007). Režisieriaus tėvas taip pat buvo nužudytas Katynėje. Šis sovietų nusikaltimas ilgai buvo nutylimas, apie jį atvirai prabilta tik žlugus Sovietų Sąjungai. Apie Katynės žudynes bus ir britų filmas „Paskutinis liudininkas“ („The Last Witness“), kurio filmavimas prasidėjo lapkričio pradžioje. Filmas pasakos apie žurnalistą, kuris tiria Katynės nusikaltimą. Režisierius Piotras Szkopiakas iki šiol kūrė tik britų serialus. „Paskutinis liudininkas“ – jo pilno metražo debiutas. Pasak „Screen Daily“, režisieriaus senelis taip pat buvo tarp nužudytųjų Katynėje.
Pagrindinius vaidmenis „Paskutiniame liudininke“ kuria Alexas Pettyferas, iki šiol vaidinęs tik filmuose paaugliams ir pigiose meilės istorijose, vienas geriausių šių dienų lenkų aktorių Robertas Więckiewiczius ir anglų kino legenda Michaelas Gambonas.
Krėsle prie televizoriaus
Politikai skirtos lietuviškų televizijų laidos vis atrajoja rinkimus ir naujos vyriausybės sudarymą. Atrodo, kad būsimi ministrai stovi prie konvejerio: tą patį vakarą juos galima pamatyti atsakinėjant į Indrės Makaraitytės, Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės ir kitų laidų bei laidelių vedėjų klausimus. Šie pakviestiesiems negaili ironijos ar net atsainumo, bet sumanyti kaip provokuojantys vedėjų klausimai atsitrenkia lyg žirniai į sieną ir tada supranti, kad nei viena, nei kita pusė tragiškai neturi humoro jausmo.
Kita vertus, ne tik politikai, bet ir humoras – tai nacionalinė problema. Užtenka pasižiūrėti bet kurią humoro laidą (išskyrus „Dviračio žinias“), kad suprastum – vadinamieji humoristai, kaip ir garsieji politologai peliukai, pirmiausia demonstruoja savo vyrišką ego. Todėl jie niekuo nesiskiria nuo politikų ar politologų. Panašius vyriškius, kuriems jų lytis yra svarbus privalumas, kad ir naująjį rusą Steveną Seagalą, beveik kasdien gali pamatyti televizijos ekrane, todėl šįkart siūlau filmus, apdainuojančius moteris – silpnas ir stiprias, juokingas ir gražias, neprimenančias mūsų televizijų „divų“.
Pokalbis su prancūzų režisiere Anne Fontaine
Kino festivalyje „Šeršėliafam“ bei „Pasakos“ internetiniame kino teatre galima pasižiūrėti prancūzų režisierės Anne Fontaine filmą „Nekaltosios“ („Les Innocentes“, Prancūzija, Lenkija, 2016). Lietuvoje šios režisierės, scenaristės, aktorės ir šokėjos kūryba geriausia žinoma iš filmų „Coco prieš Chanel“ („Coco Chanel“, 2009) bei „Dvi motinos“ („Adore“, 2013). Fontaine filmuose rodomas moterų pasaulis, sudėtingi herojų motyvai, paslaptys ir susižavėjimai. Režisierė gimė Liuksemburge muzikos dėstytojo ir dailininkės šeimoje, vaikystę praleido Portugalijoje. Jaunystėje ji svajojo apie šokėjos karjerą. Svajonė ir atvedė Fontaine į kiną. Pateikiame lenkų kritikų Januszo Wróblewskio ir Piotro Czerkawskio pokalbių su režisiere fragmentus.
Nauji filmai – „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Ankstesni Romo Zabarausko filmai („Porno melodrama“, „Streikas“) buvo kritikuojami dėl jų schematiškų siužetų, literatūriškų dialogų, plakatiškumo ir deklaratyvumo, režisieriaus negebėjimo dirbti su aktoriais ir kt. Tikriausiai todėl naujausiame filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (Lietuva, 2016) Zabarauskas atsisakė bandymų pasakoti sklandžią, psichologiškai ir dramaturgiškai pagrįstą istoriją. Jis lyg bando laužyti tradicinio kino taisykles ir mėgina svarstyti apie pasakojimą, jo reikšmę fikcijoje ir gyvenime, beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra neprofesionalūs – šokėjai, dainininkai, draudimo agentas. Bet ar Zabarauskui pavyko išvengti ankstesnių klaidų ir pergudrauti žiūrovus „kebliu“ filmo siužetu bei ištarme, autentišku aktorių buvimu prieš kamerą?
„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pasakoja istoriją apie trijų jaunuolių vienos dienos pasivažinėjimą raudona sportine mašina. Aktorė Indrė Latinytė (Irina Lavrinovič), paakinta karjeros galimybių ir svajonės vaidinti Holivude, nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus. Vėliau sužinome, kad tam galėjo būti ir gilesnių pasąmoninių priežasčių – iš tikrųjų Indrė norėjusi nužudyti savo moteriškumą, kuris trukdo pasireikšti jos genialumui patriarchalinės Lietuvos sąlygomis. Bent taip jau mano jos bičiulis kino režisierius Romas Zabarauskas (jį vaidina Denisas Kolomyckis), nusprendęs padėti Indrei šioje keblioje situacijoje ir išvežti ją į Portugaliją. Į kelionę leidžiasi ir Zabarausko vaikinas Karlosas (Adrian Escobar), kuris, kaip išaiškėja vėliau, yra ne vaikinas, o apmokamas sekso partneris. Greta bėdų meilės srityje, Romo Zabarausko personažas turi daugybę kitų kompleksų, susijusių su talento klausimu, globėjišku tėvų elgesiu, tėvo homofobija. Taip pat Zabarauskas niekaip negali „išeiti“ iš režisieriaus vaidmens ir pradeda telefono kamera filmuoti Indrės pabėgimą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Amerikiečių aktorė dažnai prisideda prie įvairių kino projektų, patremtų tikromis istorijomis. Dabar ji rengiasi prodiusuoti filmą, pasakojantį apie Afrikos moteris, kovojančias su brakonieriais. Ši aktyvisčių grupė vadinasi „Black Mambas“, ji veikia Pietų Afrikos Respublikoje. Kol kas pavadinimo dar neturinčio filmo scenarijų rašys kita aktorė Danai Gurira, žinoma iš serialo „The Walking Dead“. Tai nebus Guriros literatūrinis debiutas. Ji neseniai parašė pjesę „Eclipsed“, kurios Brodvėjaus pastatyme suvaidino Lupita Nyong’o.
Chastain 2013 m. prodiusavo filmą „Eleonoros Rigby išnykimas. Ji“ („Disappearence of Eleanor Rigby. Her“), kuriame suvaidino pagrindinį vaidmenį. Neseniai ji sukūrė pagrindinį vaidmenį Naujosios Zelandijos režisierės Niki Caro filme „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ („The Zookeeper’s Wife“). Jis taip pat pasakoja tikrą istoriją apie Varšuvos zoologijos sodo direktorių Janą Żabińskį ir jo žmoną Antoniną, kurie Antrojo pasaulinio karo metais, po to, kai 1939-ųjų rugsėjį zoologijos sodas buvo subombarduotas, tuščiuose voljeruose arba po jais slėpė iš Varšuvos geto pabėgusius žydus.
Krėsle prie televizoriaus
Nesistebiu, kad kino istorija nuolat perrašoma iš naujo, nes bėgant laikui keičiasi ne tik filmai, bet ir jų vertinimas. Geras pavyzdys – Bernardo Bertolucci filmas „Kompanionas“ (LRT Kultūra, 26 d. 21 val., LRT, 27 d. 22.55). 1968-aisiais krizę išgyvenantis režisierius jį vadino savo meniniu žlugimu, tačiau filmas sulaukė didžiulės politinės sėkmės užsienyje. 1982 m. duotame interviu Bertolucci sakė: „Tai buvo mazochizmas: kurti filmus, kurių niekas nenorėjo žiūrėti, kuriuos žiūrovai atmesdavo. Brandaus ryšio su žiūrovu baimė suteikdavo mums prieglobstį perversiškame ir infantiliame kine. Šiuo požiūriu „Kompanionas“ tikrai yra 1968-ųjų manifestas.“ Dar vėliau į priekaištus, kad žiūrovai nesuprato filmo, jis sakė: „Galbūt aš nesupratau pats savęs.“ Dabar šis hermetiškas filmas – kino klasika, į kurią dažnai atsigręžiame norėdami suprasti, kas vyksta šių dienų kine.
Poeto sūnus Bertolucci rašė eiles nuo mažų dienų. Rimčiau užsiimti kinu jį paskatino kaimynas – taip pat poetas Pieras Paolo Pasolini, pasikvietęs Bertolucci padirbėti pirmojo savo filmo „Accattone“ asistentu. Jie abu mokėsi kurti kiną filmavimo aikštelėje. Tačiau abiejų ankstyvieji filmai ne tik atspindėjo kūrėjų mintis, bet ir tuometinį jaunų inteligentų maištą, kuris ypač piktino Katalikų bažnyčią.
Nauji filmai – „Atvykimas“
Kanadietis Denis Villeneuve’as – iš tų režisierių, kurie grumiasi su žanrų stereotipais. Grumtynių nugalėtojas ne visada aiškus. Filmams „Moteris, kuri dainuoja“, „Priešas“ ar „Sicario: narkotikų karas“ priklijuotos populiarių žanrų etiketės, manau, dažnai kliudė rasti savuosius žiūrovus. Bijau, kad taip atsitiks ir su „Atvykimu“ („Arrival“, JAV, 2016), kuris pristatomas dar vienu mokslinės fantastikos filmu apie ateivius. Tačiau ateiviai iš kosmoso – gana grėsmingos išvaizdos heptapodai – Villeneuve’ui yra tik pretekstas pasižiūrėti į žmogų ir sukurti filmą apie pasirinkimą.
Kita vertus, „Atvykimas“ pratęsia pastaraisiais metais kartu su Alfonso Cuarono „Gravitacija“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ ar Terrence’o Mallicko filmais vėl išryškėjusią intelektualios mokslinės fantastikos kryptį, kurią jau beveik visiškai užgožė naivios pasakėlės amžiniems paaugliams. „Atvykimo“ ateivių kosminiai laivai – daugybę asociacijų sukeliantys idealios formos juodi ovalai, apmąstymai apie kalbą ir laiką, melancholiška vaizdų poezija – lyg nuorodos į Stanley Kubricko „2001: Kosminę odisėją“. Tą artumą pabrėžia ir lėti, kartais sapną primenantys Bradfordo Youngo nufilmuoti kadrai, ir virš žemės paviršiaus lengvai plūduriuojantys kosminiai laivai.