Kinas

Prasideda „Žiemos ekranai“

Sausio 26 d. Vilniuje prasideda prancūzų kino savaitė „Žiemos ekranai“. Ją jau dvyliktą kartą rengia Prancūzų institutas Lietuvoje. Iki vasario 10 d. renginys vyks vienuolikoje Lietuvos miestų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje, Raseiniuose – ir pristatys kelias programas: pastaraisiais metais sukurtus prancūzų filmus, kuriuos jungia susitikimų tema, retrospektyvinę programą „(Ne)tikros istorijos“ ir du animacinius filmus vaikams – klasikinį Paulio Grimault „Karalius ir paukštis“ („Le Roi et l’Oiseau“ 1947–1953), sukurtą pagal Jacques’o Prevert’o scenarijų, bei garsaus šiuolaikinio animacijos kūrėjo Sylvaino Chomet „Belvilio trynukes“ (Lietuvoje filmas rodytas kaip „Trijulė iš Belvilio“).

Lietuvoje viešės kino kūrėjai Antoninas Peretjatko, jo filmas „Džiunglių įstatymas“ ir atidarys festivalį, Xavier Seronas ir aktorius Vincent’as Macgaine’as. Jie dalyvaus ir „Žiemos ekranų“ susitikimuose bei diskusijose. Peretjatko diskutuos tema „Kinas – visuomenės kritika ir veidrodis“ (25 d. 17 val. Prancūzų institute Vilniuje); sausio 31 d. 17 val. kavinėje „Coffee Inn Roasters“ vyks pokalbis apie nepriklausomą kino gamybą „Išgyventi kaip kine“, bus kalbama apie kūrybinę ir vadybinę nepriklausomos kino gamybos pusę; vasario 1 d. 17 val. Prancūzų institute Vilniuje rengiama diskusija „Mokykimės su kinu“, skirta kino edukacijai.

„7md“ inf.

Apie lietuviškas kino aktualijas

Sausio 20 d. prasidėjusiame Tarptautiniame Triesto (Italija) kino festivalyje šiemet išskirtinis dėmesys skirtas Baltijos šalių kinui. Trys lietuviški filmai varžosi festivalio konkurse, du filmai dalyvauja bendros gamybos kino forume, vienas kino projektas – uždaroje kino agentams ir platintojams skirtoje sesijoje.

Į bendros gamybos kino forumą „When East Meet West“ atrinkti du lietuviški kino projektai –Marijos Stonytės „Švelnūs kariai“ ir Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstam“. Forume festivalių ir fondų atstovai, pardavimo agentai, filmų gamintojai ir platintojai iš Rytų ir Vakarų turi galimybę užmegzti ryšius su potencialiais partneriais. Per pastaruosius penkerius metus forumas tapo viena pirmaujančių Europos bendros gamybos kino mugių, skatinančių bendradarbiavimą.

Arūno Matelio dokumentinis filmas „Gregoriai. Kita planeta“ atrinktas į specialią Rytų Europos ir Italijos dokumentinių filmų programą „Last Stop Trieste“. Tai uždara tarptautinių festivalių ir TV kanalų agentams skirta programa, kurioje pristatomi 5 dokumentiniai filmai. Programoje rodomi filmai taip pat pretenduoja į TV transliuotojo „HBP Europe“ apdovanojimą bei kompanijos „Flow Postproduction“ įsteigtą skaitmeninės kino įrangos prizą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

... Paryžius, 1791-ųjų birželis. Rašytojas, revoliucionierius ir libertinas Nicolas Edme Restifas de la Bretonne’as gilią naktį pastebi, kad iš karaliaus rūmų išvažiuoja paslaptinga karieta. Suintriguotas ir padedamas Giacomo Casanovos, pradeda ją sekti. Paaiškėja, kad karieta vejasi kitą, kurioje sėdi karališkosios šeimos nariai, bandantys pabėgti nuo revoliucijos. Deja, atvykę į Vareną birželio 22 d. naktį Liudvikas XVI ir karalienė bus suimti.

Filmą „Vareno naktis“ („LRT Kultūra“, 21 d. 21 val.) 1982-aisiais sukūrė italų režisierius Ettore Scola, jame vaidino kino ir teatro garsenybės, jau įrašytos į kino istoriją. Tai – Jeanas Louis Barrault, Marcello Mastroianni, Hanna Schygulla, Harvey’is Keitelis (jis įkūnija trečią šio filmo rašytoją amerikietį Thomasą Paine’ą), Jeanas-Claude’as Brialy, Andrea Ferreol, Laura Betti, Danielis Gelinas, Jeanas Louis Trintignant’as, Michelis Piccoli.

Živilė Pipinytė

Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“

Vaikystėje rytais mane pažadindavo įprastas garsas: prieš išeidama į darbą mama valydavo dulkes nuo baldų. Girdėjau, kaip dunksi pakeliamos ir vėl padedamos į vietą vazelės, krištolo peleninė, žvakidės. Tai kartojosi kiekvieną rytą, todėl Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ (Lietuva, Rumunija, 2015) heroję atpažinau iškart. Ji iš tų moterų, kurios nori, kad viskas aplink būtų tobula – namai, vaikai, vyras. Ji vienintelė žino, kaip visiems bus geriau, todėl siekia tai įgyvendinti, nekreipdama dėmesio į artimųjų norus. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai moteris įlipa į vyro automobilį ir pradeda viską reguliuoti, Gabija Jaraminaitė įtikinamai vaidina moteriškų įsivaizdavimų ir spalvotų žurnalų tiesų įkaitę, kupiną kilniausių tikslų. Šeima atvyksta į koncertą bažnyčioje. Tačiau vyro ir dukters reakcija akivaizdžiai ne tokia, kokios moteris laukė. „Amžinai kartu“ – filmas apie nesusikalbėjimą, apie sienas, kuriomis atsiskiriame net nuo pačių artimiausių žmonių.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Į vasario 9 d. prasidėsiančio Tarptautinio Berlyno kino festivalio programą „Berlinale Talents“ atrinktas lietuviškas projektas – Jono Trukano trumpo metražo filmas „Užgesus šviesoms“. Šiemet į „Berlinale Talents“ pakviesta 250 jaunų kūrėjų iš 71 pasaulio šalies. Jiems buvo pasiūlyta teikti projektus, kurie atlieptų šių metų renginio šūkiui „Courage. Against all odds“. „Užgesus šviesoms“ („When the lights go out“) kuriamas „Dansu Films“ studijoje, filmo prodiuserė Gabija Siurbytė. Šis 15 minučių siaubo filmo projektas rudenį buvo pristatytas ir „Baltic Pitching Forum.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pastarosios dienos kaip niekad kokčios. Kokti ir realybė, ir politika, juolab šleikštulio pojūtį vis didina televizija – ir jos veikėjai, ir laidų dalyviai. Kita vertus, viskas klostosi logiškai: kai televizijos žmonės domisi tik laidų reitingais ir jaučiasi visagaliais tamsių bei neišsilavinusių masių valdovais, profesionalumas tampa nebesvarbus ir galima paslysti ant bet ko. Tada ir supranti, ko vertas kad ir juokdario Valinsko „profesionalumas“, kurį taip šlovino populiarioji žiniasklaida ar nacionalinės televizijos vadai, niekad nepasistengę pamatyti, kad karalius vis dėlto yra nuogas. Galite sakyti, ką tik norite, bet aš liksiu senamadiškas – profesionalumas yra kultūros ir išsilavinimo rezultatas. Kai nėra nei vieno, nei kito, profesionalumas – tik gražus žodis įtartinų veikėjų lūpose.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Motina aštuonerius metus filmuoja du savo sūnus. Nuo jų vaikystės iki paauglystės. Tą darydama atsargiai formuluoja klausimus – kas yra vaikystė, kaip ją apibrėžti, kokį ryšį jaučiame su broliais, seserimis, kitais šeimos ir giminės nariais? Šie klausimai „Broliams“ suteikia universalumo, tačiau prideda ir sentimentalumo dozę, kurią Holm ne visad tolygiai paskirsto. Todėl dokumentinis filmas šokinėja nuo buitinių berniukų kasdienybės epizodų (mokykla, pamokos, namų darbai, futbolas) iki vizualių (visai kitas koloritas) pajūrio epizodų, kuriuose veriasi, ar bent jau to nori kūrėja, egzistencinė filmo erdvė. Vis dėlto pirmuosius nenudailintus epizodus stebėti daug įdomiau.

Šypseną sukelia ir labiau „mamiškas“ nei režisūriškas noras pareguliuoti berniukų paauglystės vaizdus. Kalbu apie scenas, kurios sufleruoja, jog štai vienas iš sūnų turbūt pirmą kartą susižavi mergaite. Todėl kamerai būtinai reikia parodyti toje pačioje klasėje sėdinčią sūnaus „simpatiją“. Nors tuo metu berniukas galėjo galvoti apie futbolą ar naują šukuoseną, kurią vėliau nukopijuos nuo mėgstamos roko grupės vokalisto. Jau tos mamos...

Gediminas Kukta

Artėja 11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Išmaniųjų telefonų, „Facebook“, „Instagram“ ir „Snapchat“ laikais bet koks nufilmuotas vaizdas tapo savaime suprantamas. Jis mums nebekelia klausimų apie reprezentaciją. Vis mažiau vargina vaizdo ir realybės santykio apmąstymais. Net kameros atrodo jaukesnės – jas į save ir kitus atsukame beveik kasdien.

Šiandien, kad taptum režisieriumi, užtenka turėti mobilųjį telefoną, vaizdą apdorojančias programėles ir šiek tiek įžūlumo. Pastarasis tam, kad prasiskintum kelią pro interneto šabakštynus ir surastum savo auditoriją. Jei ši pasirodys per maža, padės specialieji tarptautiniai kino festivaliai, kurie rodo tik išmaniaisiais telefonais kurtus filmus arba tokiems filmams skiria atskiras programas. Jei pasiseks, gausi dėmesio. Jei dar labiau pasiseks, – laimėsi pinigų protingesniam telefonui.

Ši mūsų realybė kaip niekada komplikuoja tai, ką vis dar vadiname kinu. Ką jau kalbėti apie vadinamąsias mažąsias kino formas – trumpametražius filmus. Pastarieji dėl begalinės vaizdų griūties, man rodos, dabar kaip niekad kompromituojami ir sulaukia nepelnyto skepticizmo.

Laima Kreivytė, Nerijus Milerius

„Lėtosioms peržiūroms“ pasibaigus

Gruodį įvyko paskutiniai „Lėtųjų peržiūrų“ seansai, skirti Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos kūrybai. Pateikiame Laimos Kreivytės ir Nerijaus Mileriaus tekstus su viltimi, kad visais požiūriais sėkmingas pusmetį trukęs filmų rodymo ir kino apmąstymo būdas bus pratęstas ir šiemet.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio naktį Los Andžele vyko Holivudo užsienio spaudos apdovanojimų „Auksinių gaublių“ ceremonija. Šiemet „Auksiniai gaubliai“ buvo teikiami 74 kartą. Daugiausia – septynis apdovanojimus – pelnė Damieno Chazelle’o filmas „Kalifornijos svajos“, kurį dar galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose. Filmas apdovanotas „Auksiniais gaubliais“ geriausio muzikinio filmo arba miuziklo kategorijoje, už geriausią režisūrą, geriausią scenarijų, geriausią kino muziką, geriausią dainą, Ryanas Goslingas pelnė geriausio muzikinės komedijos arba miuziklo apdovanojimą, Emma Stone – geriausios muzikinio filmo arba miuziklo aktorės „Auksinį gaublį“ .

Geriausios dramos „Auksinis gaublys“ atiteko Barry Jenkinso filmui „Moonlight“, pasakojančiam apie juodaodžio berniuko brendimą Majamio skurdžių kvartale. Geriausio užsienio filmo apdovanojimą pelnė Paulo Verhoeveno drama „Ji“ („Elle“). Pagrindinį savo namuose išprievartautos ir kerštą planuojančios moters vaidmenį filme sukūrusi Isabelle Huppert pripažinta geriausia dramos aktore. Geriausio dramos aktoriaus „Auksinis gaublys“ atiteko Casey Affleckui už vaidmenį Kennetho Lonergano filme „Manchester by the Sea“, pasakojančiame apie paprastą darbininkų šeimą, kurios kelios kartos gyvena Masačuseto žvejų kaimelyje.