7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kinas

Šiemet paprašėme autorių įvardyti penkis labiausiai įsiminusius šių metų kino įvykius – filmus arba festivalius, kino žmones, kino poelgius ir pan.

Nr. 42 (1194), 2016-12-23
Kinas
„Tonis Erdmanas“
„Tonis Erdmanas“

Dovilė Grigaliūnaitė

Daug įdomių naujų filmų dar nepamačiau, bet šie metai man labiausiai įsiminė kino klasikos suteiktais potyriais ir atradimais. Dalį filmų mačiau pirmą kartą, o kitą dalį – pirmą kartą kino teatro ekrane. Svarbiausiu kino įvykiu jau ne pirmus metus išlieka Bolonijoje (Italija) vykstantis kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugrąžintas kinas“), kviečiantis atsipūsti nuo kino industrijos verslo, greičio ir pasimėgauti naujai atrastais, mažai žinomais, restauruotais filmais, žodžiu, iš naujo pamilti kiną. Kiekvieną vakarą didžiausioje miesto aikštėje vyksta kino seansai po atviru dangumi, pavyzdžiui, Bolonijos orkestrui gyvai akomponuojant rodomi Busterio Keatono ir Charles’o Chaplino filmai. Dar iki šiol pamenu jausmą, kai praėjusiais metais kartu su dešimt tūkstančių žmonių visiškoje tyloje žiūrėjau Stanley Kubricko „2001: kosminę odisėją“. Stebino ne vien graži tradicija, žmonių skaičius, bet ir ta absoliuti tyla. Festivalio kino teatrų repertuare sužavėjo naujai restauruoti filmai: kubiečio režisieriaus Tomáso Gutiérrezo Alea „Atsiminimai apie atsilikimą“ („Memorias del Subdesarrollo“, 1968), taivaniečių Edwardo Yango „Taipėjaus istorija“ („Qing mei zhu ma“, 1985), Hou Hsiao-hsieno „Vaikinai iš Fengkuei“ („Feng gui lai de ren“, 1983), iraniečio Ebrahimo Golestano „Plyta ir veidrodis“ („Khesht o ayeneh“, 1963–1964), trumpametražis „Namas yra juodas“ („Khanek Siah Ast“, 1962). Viename iš seniausių teatrų tarptautinė kino archyvų federacija FIAF už indėlį į pasaulinį kino paveldą įteikė apdovanojimą broliams Jeanui-Pierre’ui ir Lucui Dardenne’ams ir ta proga parodė nuostabų jų filmą „Pažadas“ („La Promesse“, 1996). Taip pat buvo galima aplankyti puikią kinematografo pradžią apžvelgiančią ir kino pradininkų darbą pristatančią parodą „Lumière! Kino išradimas“. Patirtis aplankius festivalį ir dar spėjus pasivaikščioti taku per vandenį Izeo ežere menininko Christo instaliacija „Floating Piers“ (liet. plūduriuojantis takas) šiais metais atpirko kituose užsienio festivaliuose neatrastus naujus šedevrus.

 

Lietuvoje taip pat džiugino seni filmai: „Skalvijos“ organizuojami „Kino klasikos vakarai“, „Meno avilio“ parengtas „Lėtųjų peržiūrų“ iš 35 mm kino juostos demonstruotas repertuaras, „Scanoramoje“ surengta Andrzejaus Żuławskio retrospektyva, Lenkų kino savaitėje rodytas Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ (1988–1989), „Nepatogaus kino“ programos „Holokaustas. Atmintis ekrane“ Claude’e Lanzmanno „Shoah“ (1985) ir Chantal Akerman „Iš rytų“ („D’Est“, 1993) filmų peržiūros.

 

Jorė Janavičiūtė

Šių metų mano filmas „Numeris 1“ – Rygos kino festivalyje pamatytas Andrea Arnold „American Honey“. Tai gyvybe pulsuojantis kinas.

„Tonis Erdmanas“ – labiausiai įkvepiantis metų filmas. Tokių žmogiškų veikėjų kine seniai nemačiau.

 

Ryškiausias lietuviškas metų filmas – Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“.

 

Metų žmogus – Audrius Stonys, kurio retrospektyvą rudenį „Skalvijoje“ surengė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

 

Metų renginys – „Kino pavasaris“. Tai didžiausias Lietuvos kino renginys ir didžiausia šventė, suteikianti galimybę pamatyti geriausius per metus sukurtus pasaulio kino filmus.

 

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Šie metai buvo dosnūs naujų pažinčių, susitikimų, įspūdžių ir įvykių. Man pasisekė, jog šviesių, lietuvių kino istoriją kūrusių žmonių dėka galėjau ir toliau gilintis į ją. Pažintis su montažo režisiere Izabele Pinaityte (kuri šįmet pelnytai apdovanota „Auksine gerve“) atvėrė moterų, kūrusių, dirbusių šalia „didžiųjų“, temą, pokalbis su dokumentinio kino redaktoriumi Povilu Pukiu panardino į atsiminimus apie tarpukario Klaipėdos gyvenimą ir to meto kiną. Dažnai mintimis grįždavau į, ko gero, vieną įsimintiniausių ne tik šių metų, bet ir viso gyvenimo nuotykių – pasivaikščiojimą po Federico Fellini gimtąjį Rimini su jo bičiuliu, asistentu Geraldu Morinu. Įsimintiniausias šiais metais matytas filmas – „Atsiminimai apie atsilikimą“ („Memorias del Subdesarrollo“, rež. Tomás Gutiérrez Alea, Kuba, 1968).

 

Neringa Kažukauskaitė

Kiekvienais metais atsakyti į klausimus apie įsimintiniausius metų kino įvykius darosi vis sunkiau. Vis mažiau pamatau filmų, kurie tikrai įsimintų, būtų svarbūs ar taptų atradimais. Per metus Lietuvoje įvyksta daug kino festivalių ir kitų renginių, kurie parodo, kas įdomiausia sukurta kino pasaulyje pastaruoju metu, tačiau kažkodėl lieka nepatenkintas sinefiliško troškulio jausmas: geri filmus, geri, o neatsigeri. Kodėl taip yra, matyt, įvairių priežasčių visuma, kurios aptarimas – ne šios anketos uždavinys. Tad vis dėlto šių metų įsimintiniausi:

 

1. „Seklūs vandenys“ („Ma Loute“, rež. Bruno Dumont) – už režisieriaus sugebėjimą „demontuoti“ savo kūrybinį įvaizdį.

 

2. „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („Милый Ханс, дорогой Петр“, rež. Aleksandras Mindadzė) – už aktualias ir įdomias istorines įžvalgas, savitos kino kalbos paieškas, puikius vokiečių aktorių vaidmenis.

 

3. „Hitchcockas / Truffaut“ (rež. Kent Jones) – už primintas ir pakartotas kino istorijos pamokas.

 

4. Festivalis „Nepatogus kinas“, šiemet parodęs aukštą brandos ir profesionalumo lygį. Iš festivalio programoje pamatytų filmų išskirčiau: „Prancūzija – mūsų tėvynė“ („La France est notre patrie“, rež. Rithy Panh), „Tamsios lopšinės“ („Dark Lullabies“, rež. Irene Lilienheim Angelico, Abby Jack Neidik), „Iš Rytų“ („D’Est“, rež. Chantal Akerman).

 

5. Ciklo „Lėtosios peržiūros“ idėja ieškoti dviejų iškilių režisierių Mártos Mészáros ir Margarethe’s von Trotta dialogo, supažindinti žiūrovus su mažai Lietuvoje rodytais jų

filmais.

 

Gediminas Kukta

Išrinkti penkis geriausius metų filmus – nemenkas iššūkis. Išrinkti vieną – be vargo. „Tonis Erdmanas“ (rež. Maren Ade, Vokietija). Ilgą laiką vengiau apie jį rašyti. Tiesą sakant, to nesinori daryti ir dabar. Per didelis, per svarbus, per asmeniškas. Gali nuskambės egzaltuotai, tačiau lydėjo ir tebelydi jausmas, jog kiekvienas apibrėžimas, apie ką šis filmas, ir kiekvienas apibūdinimas, koks šis filmas, yra nepakankamas, netikslus ir klaidinantis.

Apie senstančio tėvo ir karjeristės dukters trūkinėjančius santykius? Per paprasta. Amžiną kartų konfliktą? Taip, bet skamba banaliai. Šiuolaikinio pasaulio beprotybę ir susvetimėjimą? Taip, bet apie tai sukurta begalės filmų, tai nejaugi „Tonis Erdmanas“ – tik vienas iš jų? Yra kažkas daugiau. Kaip ir tas monstras kukeris, kurio gauruotame glėbyje paskęsta duktė Inesa, yra daugiau nei tik persirengęs tėvas. Dėl to „daugiau“ filmą kino teatre žiūrėjau tris kartus. Šis faktas reiškia viena – sulaukiau kūrinio, kurį galiu vadinti ne tik šių, bet ir kelių pastarųjų metų geriausiuoju.

 

Šalia „Tonio Erdmano“, visa galva žemiau, šiais metais išsirikiuotų mėgstamo ispanų režisieriaus Alberto Serra rembrantiška „Liudviko XIV mirtis“ ir ilgą laiką nemėgto kanadiečio Denis Villeneuve’o „Atvykimas“. Šalia jų atsistotų „Nepatogaus kino“ (beje, dėl kruopščios ir profesionalios atrankos įgavusio antrąjį kvėpavimą) dokumentiniai filmai „Havarie“ (rež. Philip Scheffner, Vokietija) ir „Gylis 2“ (rež. Ognjen Glavonic, Serbija), o kažkur netoliese vietą surastų ir trumpametražis „489 metai“ (rež. Hayoun Kwon, Prancūzija), kurį jau sausį parodys Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis.

 

Santa Lingevičiūtė

Kasmet paprašyta atsakyti į kalėdinę anketą sutrinku. Nors, rodos, per metus visko tiek daug įvyksta, tiek filmų pamatyta, vis tiek jaučiuosi lyg auksinė žuvelė, kuri apiplaukusi ratą akvariume viską pamiršta ir kitą ratą plaukia lyg naują gyvenimą. Tad karštligiškai veikiu visai nereikalingus dalykus, staiga net namus nusprendžiu susitvarkyti. Bet kai trauktis nebėra kur, sėdu prie užrašų knygelių (turiu jų ne vieną, užsirašinėju į kokias penkias) ir pradedu šifruoti chaotiškas mintis, užsirašytas per metus. Tad šįmet išskirčiau šiuos filmus ir įvykius.

 

1. „Kerol“ (rež. Todd Haynes). Kaip neįsivaizduoju Douglaso Sirko melodramų be Rocko Hudsono, taip neįsivaizduoju, kas Toddo Hayneso Kerol galėjo įkūnyti geriau nei Cate Blanchett. Tačiau užhipnotizavo ne tik ji, bet ir režisieriaus atidumas detalėms, kurios ne ką svarbesnės nei pagrindinės veikėjos. Tai ir ant cigaretės palikti lūpdažių pėdsakai, skambantis pianinas kitame bute, baldai, rūbai... Ir, kaip rašė Živilė Pipinytė, – net kvepalai, kuriuos, rodos, jauti vėjui palietus paltą, šalikėlį ar plaukus. Erotika šiame filme alsuoja, rodos, viskas. Taip, ir vėl cigaretės, jų rūkymo menas pietų metu, su pirštinėmis, kad ir lėtai besisukančius ir kylančius dūmus, rodos, gali įkvėpti. Labai noriu perskaityti Patricios Highsmith romaną ir palyginti.

 

2. „Kalnai gali pasislinkti“ (rež. Jia Zhang-ke). Ir dabar ryškiai prisimenu pirmą ir paskutinį filmo kadrą, kai skamba „Pet Shop Boys“ daina „Go West“. Tas kontrastas tiek daug pasako, kad nereikia nė žodžių. Užtenka žiūrėti į ekraną, mizanscenas, veikėjų judesius. Prisiminkite, kaip optimistiškai patys klausydavotės šios dainos mums atgavus nepriklausomybę ir kaip jos klausytumėtės dabar.

 

3. „Mimozos“ (rež. Oliver Laxe). Nors šio filmo premjera įvyko Kanuose, kur jis ir buvo apdovanotas, pamačiau jį tik Vroclavo kino festivalyje rugpjūčio mėnesį. Išėjusi iš seanso daugiau nieko tą dieną nebenorėjau žiūrėti. Gal kam filmas ir pasirodė per daug manieringas dėl neperprantamo montažo ir, rodos, jokios logikos nebuvimo (ypač antroje pusėje). Tačiau man – tai kelio filmas apie žmogų, kuris užsibrėžia kažką nuveikti, jog ne kam kitam, o sau įrodytų, kad nuveikė kažką prasmingo. Bet žmogus tėra žmogus: jis abejoja, bijo, o išsigandęs gali viską mesti ir išduoti ne tik save, bet ir kitus. Filmo montažas, paralelinės istorijos man tiksliai perteikia mūsų sąmonės ir pasąmonės dvilypumą ir net chaotiškumą.

 

4. „Lėtosios peržiūros“ (kuratorės: Mantė Valiūnaitė ir Aistė Račaitytė), vykusios ŠMC kino salėje. Privertė truputį stabtelėti, pakvėpuoti, įsigilinti, domėtis. Gėdingai prisipažinsiu, Margarethe von Trottos kiną sekiau jau seniai, tačiau nebuvau mačiusi nė vieno Mártos Mészáros filmo...

 

5. Abbaso Kiarostami mirtis. Šiais metais buvo ypač daug skaudžių netekčių kino pasaulyje: Andrzejus Żuławskis, Andrzejus Wajda, Alanas Rickmanas ir kt. Tačiau asmeniškiausiai paveikė Kiarostami netektis. Man tai – režisierius, kurio filmai padėjo atrasti kitokį kiną, žiūrėti jį kitaip. Galbūt ir režisierius, kuris nesąmoningai padėjo pasirinkti kino studijas.

 

Rasa Paukštytė

Ne tik filmai yra įvykiai. Tikras kultūrinis įvykis buvo pagaliau ir mūsų šalį, ypač turtingą kino festivalių, jų programų kuratorių, pasiekęs katalono Alberto Serra filmas. Jau gerą dešimtmetį pasaulio kinomanus nuolat dominančio asketo, grynojo kino šalininko naujausią filmą „Liudviko XIV mirtis“ po vieną seansą Vilniuje ir Kaune parodė „Scanorama“.

 

„Didybės kapinės“ („Kino pavasaris“). Apichatpongas Weerasethakulas – meistras, kuris kartojasi originaliai.

 

Prisimenu ir Mios Hansen-Løve „Ateitį“ („Scanorama“). Ne tik todėl, kad protingi ir ironiški filmai „iš filosofų gyvenimo“ – retenybė. „Ateitis“, garbės žodis, šviesi: nors realybė nuolat kuria nepatogumų filosofijos kaip disciplinos sklandžiam buvimui, filosofija gyventi realybėje labai padeda. Isabelle Huppert dar kartą patvirtina, kad gali klasiškai suvaidinti bet ką – žudikę, pianistę, filosofę...

 

„Kalnai gali pasislinkti“ (rež. Jia Zhang Ke, Kinija, Japonija, „Kino pavasaris“). Sklandus tradicinis epas, jaudinantis paprastomis, net sentimentaliomis įžvalgomis apie vidurinę kartą ir praėjusius du dešimtmečius ne tik Kinijos realybės atžvilgiu.

 

„Seklūs vandenys“ („Scanorama“). Bruno Dumont’as ne juokais pralinksmino. Filmas negailestingas, be ribų, taisyklių, be jokių stabdžių.   

 

Lapkričio mėnesį Berlyne mirė kinotyrininkas, Vidurio ir Rytų Europos kino specialistas, įvairių festivalių programų vadovas, kuratorius Hansas-Joachimas Schlegelis. Jo indėlis į „pertvarkos“ metais ir pirmame Nepriklausomybės dešimtmetyje sukurtų lietuviškų filmų pasaulinę sklaidą sunkiai išmatuojamas. H.J. Schlegelio rūpesčiu, vidurinės ir tuometinės naujos kartos režisierių Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Valdo Navasaičio ir kitų kūriniai buvo parodyti svarbiausiuose Berlyno, Oberhauzeno, Niono, Venecijos ir kt. festivaliuose, jis rengė mūsų kino retrospektyvas visame pasaulyje (beje, pagelbėjo ir apie kiną rašantiems žmonėms pasiekti pasaulio forumus, tapusius tuomet svarbiausiomis profesinėmis stažuotėmis). Hansas buvo tikras XX a. kino kritikas – per daug dirbo, per daug rūkė, per daug jaudinosi dėl vieno ar kito savo profesinio „gesto“, žodžio ar sprendimo... Jo mirtis priminė, jog natūraliam kino procesui svarbu, kad filmai būtų ne tik sukurti, bet ir suprasti. 

 

Živilė Pipinytė

Nemačiau kelių svarbių 2016 m. filmų, bet viliuosi, kad spragas užpildysiu per žiemos atostogas ir per būsimo „Kino pavasario“ seansus. Iš to, ką mačiau, išskirčiau:

 

Toddo Hayneso „Kerol“, nes rafinuota kino kalba jausmų ir savęs atradimo dramą perteikęs filmas priminė apie iš šių dienų kino vis labiau išnykstančią režisieriaus meistriškumo sąvoką;

 

Apichatpongo Weerasethakulo „Didybės kapines“, nes šio kūrėjo filmai visada priverčia patirti neįtikėtiną jausmą, lyg pasinertum giliai į kino pasąmonę;

 

Bakuro Bakuradzės „Brolį Dejaną“ („Brat Dejan“, Rusija, Serbija, 2016), nes šis pasakojimas apie Balkanų karą, senatvę ir negalią kartu yra ir vienas originaliausių pastarųjų metų kino autotematizmo pavyzdžių;

 

Michało Marczako „Visas nemiegotas naktis“ („Wszystkie nieprzespane noce“, Lenkija, 2016), nes balansuojantis ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba filmas tiksliai parodė jaunystės pakilimų ir ieškojimų būseną;

 

Ivano Vyrypajevo „Išgelbėjimą“ („Spasenije“, Rusija, 2015), nes šis ironiškas kelio filmas apie jauną lenkų vienuolę, kuri Tibete suvokia, kad Dievas yra, tiksliai perteikia filosofinio kino galimybes situacijoje, kai „objektyvūs faktai mažiau svarbūs formuojant visuomenės nuomonę nei emocijos ar asmeniški įsitikinimai“, t.y. posttiesos laikais.

 

Aistė Račaitytė

„Liudviko XIV mirtis“ („La mort de Louis XIV“, rež. Albert Serra), nes tai viena gražiausių kino odžių žmogaus netobulybei. 

 

„Sieranevada“ (rež. Cristi Puiu), nes realizmas kine vis dar veikia, ypač kai su juo savo režisūrinius triukus išdarinėja Puiu. 

 

„Kiaurai sienos“ („Laavor et hakir“, rež. Rama Burshtein), nes tai nustebinęs ir sužavėjęs moters vidinis portretas ir sveikas flirtas su tradicijomis amžinos meilės tema. 

 

„Tonis Erdmanas“ (rež. Maren Ade), nes iki paskutinės filmo akimirkos buvo įdomu.

„Ji“ („Elle“, rež. Paul Verhoeven), nes dviejų savo srities meistrų – Isabelle Huppert ir Verhoeveno žinutėje perskaičiau kažką naujo jau išsunkta tema. 

 

P.S. Lietuvos kine įsimintiniausi, be jokios abejonės, buvo Linos Lužytės ir Andriaus Blaževičiaus pilnametražiai debiutai. 

 

Rimgailė Renevytė

1. Tiesa, banalu, tačiau „Kino pavasaris“. Kalėdų metas kino mėgėjams. Metas, kada net „Vingio“ kino teatre popkornus ir šnarėjimą salėje nustelbia tyla. Turbūt vienintelį kartą metuose.

 

2. „Lėtosios peržiūros“ ŠMC kino salėje. Dialogas, vykstantis ne tik tarp žiūrovų ir kūrėjų, Rytų ir Vakarų, bet ir tarp dviejų vienas po kito rodomų ilgametražių Margarethe von Trottos ir Mártos Mészáros filmų. Nauja praktika ir nauja patirtis bei puiki „Meno avilio“ iniciatyva.

 

3. Lenkų kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmų retrospektyva „Skalvijoje“. Nors ir liūdna, bet vis dėlto tai proga pamatyti ryškiausius režisieriaus filmus kino ekrane.

 

4. Tebesitęsiantys „Kino klasikos vakarai“. Tiesa, filmai tie patys. Ir nors sakoma, jog klasika nemiršta, peržiūrų rėmai galėtų šiek tiek prasiplėsti. Kita vertus, atrodo, jog būtent sekmadienio vakarais „Skalvijoje“ susirenka daugiausia žiūrovų.

 

5. Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“. Už juokingai naivias viltis sulaukti atplaukiančio „Oskaro“!

 

Ieva Kotryna Skirmantaitė

Bandant atgaivinti prisiminimus apie tai, kas įvyko šiais metais kino pasaulyje, ne iškart mintyse iškilo konkretūs įvykiai. Tačiau geriau pagalvojusi suprantu, kad šiais metais tikrai buvo ne vienas dėmesio vertas filmas ar įspūdis, nors dauguma jų itin asmeniški. Pradedant pavasarį pamatytu naujausiu Apichatpongo Weerasethakulo filmu „Didybės kapinės“, kuris, atrodo, lydėjo visus metus ir juos sujungė. Pirmiausia įsigijau knygą „Fotofobija“ su režisieriaus tekstais ir fotografijomis, daugiausia susijusiomis su paskutiniu filmu, o galiausiai neseniai Paryžiuje pamačiau filmą ir knygą pratęsiantį jo performansą „Karštligės kambarys“ („Fever room“). Norėčiau paminėti ir Jimo Jarmuscho „Patersoną“, po kurio seanso, įtemptame festivalio fone nuteikusio itin maloniai ir raminančiai, pagalvojau: senas geras Jarmuschas. Žvelgiant į tai, kas įvyko Vilniuje, labiausiai nudžiugino „Meno avilio“ surengtos lėtosios peržiūros, ne tik išsamiai supažindinusios su režisierėmis Margarethe von Trotta ir Márta Mészáros, bet ir suteikusios vis rečiau pasitaikančią galimybę kelis rudens bei žiemos vakarus ramiai paskirti ilgoms filmų peržiūroms. Norėtųsi daugiau panašių renginių ir kitais metais, bet kartu ir kuo daugiau jų įkvėptų aktualių diskusijų apie kiną.

 

Mantė Valiūnaitė

1. „Il Cinema Ritrovatto“ – antrus metus iš eilės tai vienareikšmiškai geriausias aplankytas festivalis, įsimenantis savo programa, filmų rodymo praktikomis, sukuriama atmosfera ir, žinoma, pačios Bolonijos žavesiu. Šįmet labiausiai įsiminęs filmas – „Atsiminimai apie atsilikimą“ („Memorias del Subdesarrollo“, rež. Tomás Gutiérrez Alea, 1968).

 

2. Filmai-vakarėliai: „Bloga partija“ („The Bad Batch“, rež. Lily Amirpour, 2016) ir „Visos nemiegotos naktys“ („All These Sleepless Nights“, rež. Michał Marczak, 2016) – abu skirtingai, bet labai gyvybingai ir naujai žvelgiantys į jaunus žmones, juos supančią kultūrą ir kontrkultūrą, savęs paieškas, ideologinius spąstus ir visuomenės sukurtų normų poveikį.

 

3. Peterio Greenaway’aus paskaita „Visions du Réel“ festivalyje Nione už priminimą galvoti apie kino meno galimybes plačiau nei įprasta.

 

4. Vroclave, festivalyje „Naujieji horizontai“ pamatytas Olivier Laxe’o filmo „Mimozos“ („Mimosas“, 2016) ir Beno Riverso filmo „Dangus dreba, Žemė bijo, o dvi akys – ne seserys“ („The Sky Trembles and the Earth Is Afraid and the Two Eyes Are Not Brothers“, 2016) dialogas. Pirmiausia pažiūrėjau Beno Riverso filmą, o po valandėlės „Mimozas“, būtų įdomu pamatyti ir kita seka. Riverso filmas peržengia filmo apie filmą statusą, kuria savo pasaulį, tad jųdviejų dialogas keičia vienas kitą, papildo, praplečia. Apskritai šių metų įsiminimas – filmų pora gali kartu sukurti daug naujų prasmių.

 

5. Atsisveikinimas. Andrzejaus Żuławskio ankstyvieji filmai. Šių metų artimiausias režisierius.

 

Linas Vildžiūnas

1. „Didybės kapinės“, rež. Apichatpong Weerasethakul, 2015, „Kino pavasaris“.

2. „Velnias“ (1972) Andrzejaus Żuławskio filmų retrospektyvoje, „Scanorama“.

3. „Kerol“, rež. Todd Haynes, 2015, „Kino pavasaris“.

4. „Grėsmingasis aštuonetas“, rež. Quentin Tarantino, 2015.

5. „Liudviko XIV mirtis“, rež. Albert Serra, 2016, „Scanorama“.

 

Ilona Vitkauskaitė

Rinkausi iš filmų, kurie buvo rodyti šiais metais Lietuvos kino festivaliuose ir kino teatrų repertuare.

 

1. „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“, rež. Maren Ade). Už intelektualų, subtilų, jautrų ir originalų pamąstymą apie šiuolaikinės Europos realybę, vakarietiškąjį neoliberalizmą ir gyvenimą apskritai, apie tai, kur atsidūrėme mes patys su visomis savo sėkmingo bei laimingo gyvenimo versijomis.

 

2. „Kalnai gali pasislinkti“ („Shan he gu ren“, rež. Jia Zhankge). Už nepailstamą Jia Zhankge kino bandymą suvokti gyvenamąjį laiką, akylą tikrovės, žmonių santykių stebėjimą. Už nepakartojamą kinematografinį jautrumą ir humaniškumą.

 

3. „Begemotas“ („Bei xi mo shou“, rež. Zhao Liang ). Už tai, kad Zhao Liang dar kartą įrodė, jog socialiai angažuota dokumentika su aiškiu politiniu komentaru gali apimti ne ką mažiau metafizinį pasisakymą. Tai melancholiškas, meditatyvus filmas apie negailestingą šiuolaikinės Kinijos vystymosi politiką ir griaunamąją šios politikos įtaką žmonių gyvenimui. Apie tai, kad dėl utopinės ateities vizijos dalis šalies gyventojų tampa gyvais numirėliais, žmonių gyvenimai visiškai nuvertinami. „Begemotas“ tik dar kartą patvirtina, kokia talpi ir paveiki savo įvaizdžiais bei komentaru gali būti dokumentika.

 

4. „Kerol“ („Carol“, rež. Todd Haynes). Nes kiekvienas Toddo Hayneso filmas – tai šventė.

 

5. „Naktiniai gyvuliai“ („Nocturnal Animals“, rež. Tom Ford). Už kiekvieno atskiro kadro preciziką, estetiškumą ir nenaują mintį, kad praeitis mus visada pasiveja, nesvarbu, kas tu ir kokia pinigų suma puikuojasi tavo banko sąskaitoje.

 

Įsimintiniausias metų kino įvykis – „Lėtosios peržiūros: Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos dialogas“, kurios saujelei žiūrovų pristatė dviejų unikalių Europos kino autorių darbus. „Lėtosios peržiūros“ pasiūlė Lietuvoje naują kino rodymo / žiūrėjimo koncepciją: beveik penkis mėnesius vyko dvigubos peržiūros – vienas po kito rodomi M. Meszaros ir M. von Trottos filmai. Šių režisierių filmai – išskirtiniai sociokultūriniai ir kinematografiniai savo laiko liudijimai, kurių dialogas leidžia naujai pažiūrėti į pačių režisierių kiną, moterų kiną apskritai, taip pat Europos XX a. istoriją. Girdint nuolatines kalbas apie poreikį „suliaudinti“ kultūrą, o kino teatrų repertuarui progresyviai banalėjant, „Lėtosios peržiūros“ – tai ypatingas snobiškas malonumas.

Žymos:
„Tonis Erdmanas“
„Tonis Erdmanas“
„Kerol“
„Kerol“
„Kalnai gali pasislinkti“
„Kalnai gali pasislinkti“
„Mimozos“
„Mimozos“
„Didybės kapinės“
„Didybės kapinės“
„Liudviko XIV mirtis“
„Liudviko XIV mirtis“
„Dienoraštis mano vaikams“ (rež. Márta Mészáros)
„Dienoraštis mano vaikams“ (rež. Márta Mészáros)
„Švininiai laikai“ (rež. Margarethe von Trotta)
„Švininiai laikai“ (rež. Margarethe von Trotta)