Kinas

Janas P. Matuszyńskis apie „Paskutinę šeimą“

Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ tapo „Kino pavasario“ konkursinės programos „Nauja Europa – nauji veidai“ nugalėtoju. Filmas jau sulaukė daugybės tarptautinių ir Lenkijos festivalių prizų, režisieriui paskirtas Lenkų kino akademijos „Auksinis erelis“ bei prestižinis žurnalo „Polityka“ apdovanojimas. Netrukus filmas pasirodys ir Lietuvos kino teatrų repertuare. Matuszyńskis gimė 1984 m., jis baigė kino režisūrą Silezijos universitete Katovicuose, nuo 2010-ųjų sukūrė kelis dokumentinius ir trumpo metražo vaidybinį filmą. „Paskutinė šeima“ – jo vaidybinis pilnametražis debiutas. Režisierius buvo „Kino pavasario“ svečias. Su juo kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Balandžio 12 d. savo namuose Berlyne mirė kino operatorius Michaelis Ballhausas. Jam buvo aštuoniasdešimt vieneri. Ballhausas pastaruosius dvidešimt penkerius metus dirbo JAV, nufilmavo septynis Martino Scorsese’s filmus, tarp jų „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988) ir „Niujorko gaujas“ (2002). Sakoma, kad į šio režisieriaus filmus jis atnešė lyrizmą ir šviesą. Tačiau vieno svarbiausių pasaulyje operatoriaus reputaciją jis įgijo Vokietijoje, kur pradėjo karjerą televizijoje. Vėliau ne vienam vokiečių Naujosios bangos autoriui jis padėjo pasiekti naują meninės laisvės išraišką. Kritikai dažnai apibūdindavo Balhhauso kamerą kaip dar vieną filmo personažą – judanti kamera tapo operatoriaus atpažinimo ženklu. Iš viso Ballhausas nufilmavo per 130 kino ir televizijos filmų. Penkiolika iš jų sukurti kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu, jis taip pat dirbo su Peteriu Lilienthaliu, Wolfgangu Petersenu, Volkeriu Schlöndorffu, Johnu Saylesu, Robertu Redfordu, Jamesu L. Brooksu, Paulu Newmanu, Barry Levinsonu, Mike’u Nicholsu, Francisu Fordu Coppola ir daugeliu kitų režisierių.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pervertęs velykines lietuviškų televizijų programas išsigandau, kad jos kelia pavojų gyvybei – toks saldžios ir beviltiškai kičinės tautinės estrados kiekis per kelias švenčių dienas gali susargdinti ir sveiką organizmą, ką jau kalbėti apie BTV pirmadienio (17 d.) nesusipratimą, kai nuo 10.10 iki 20.50 tauta galės grožėtis Mantu Stonkumi laidoje „Su cinkeliu“. Tačiau toks „ritualinis“ programų sudarytojų požiūris į šventes atspindi ir lietuvišką religingumą – jame taip pat dominuoja ne tikėjimas Dievu, o tradicijos, ritualai, įpročiai. Švęsti Velykas ar kitas religines šventes vis dažniau prilygsta apsilankymui kad ir Kaziuko mugėje, kur taip pat galima pabrėžti ištikimybę tradicijoms, pavyzdžiui, nusiperkant verbų ar riestainių. Lietuviai dabar turi dvi ideologijas – šiaudinį patriotizmą ir kulinariją. Jos abi gerai dera prie vaišėmis nukrauto švenčių stalo.

Rimgailė Renevytė

„Kino pavasario“ studentų filmų konkursas

Trumpametražiai Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų studentų filmai į „Kino pavasario“ konkurso programą atrinkti atsižvelgiant į istorijos atskleidimą, kino kalbos įvaldymą ir originalaus braižo formavimąsi. Konkurse dalyvavo keturi vaidybiniai, vienas animacinis ir vienas eksperimentinis dokumentinis kūrinys.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studentės Saulės Bliuvaitės vaidybinis filmas „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“ paveikia atšiauria, tačiau hipnotizuojančia atmosfera: triukšmas, abejingi žmonės. Naktinį Vilniaus gyvenimą režisierė paverčia niekur nevedančia kelione. Filmo stiprybe tampa forma ir, be abejo, operatoriaus Lino Žiūros darbas. Daugiausia klausimų sukėlė aktoriai – gal tokių personažų kaip orumą praradusi mergina (Justina Nemanytė) ir racionalioji jos draugė (Eglė Ancevičiūtė) ir rastume kiekviename naktiniame klube, tačiau jųdviejų santykis pernelyg plokščias, o konfliktai provokuojami dirbtinai – tai priešinasi filmo formai bei nuotaikai. Subtiliau pažvelgus į verbalinę filmo dalį ir gal net ją sumažinus, dėmesį kur kas labiau kaustytų kadrų energija ir atpažįstamas abejingumas bei tragizmas.

Ieva Tumanovičiūtė

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Trumpas konkursas“

Trumpametražio kino žiūrėjimo patirtį geriausiai apibūdina žodis „įvairovė“. „Kino pavasaryje“ pasižiūrėti trisdešimt du „Trumpo konkurso“ filmus galima per vieną ilgą naktį arba per penkias dienas teminiuose seansuose: „Trileris“, „Vaikai“, „Šeima“, „Jausmai“ ir „Svajonė“. Didžioji dalis Vidurio ir Rytų Europoje sukurtų trumpametražių filmų – vaidybiniai, tačiau kiekvienoje šešių ar septynių filmų grupėje yra ir dokumentinio bei animacinio kino.

Trumpiausias septynių minučių konkurso filmas – ne pirmą kartą „Kino pavasaryje“ pristatomos latvių režisierės Lailos Pakalniņos „Sapnas“ (Latvija, 2016) – gali pasirodyti ilgiausias, nes kamera fiksuoja tikrąjį laiką ir sujuda tik kartą. Nespalvotame kadre rodomas apsnigtas namas, į kurį retkarčiais užsuka žmonės, matomi tik įeinantys ir išeinantys, kas vyksta viduje – paslaptis. Tai parduotuvė, kaip paaiškėja, esanti prie valstybės sienos. Kitas vieno kadro dokumentinis filmas „Sienos“ (rež. Damjan Kozole, Slovėnija, 2016) verčia įsižiūrėti. Tuščiame vingiuojančio kelio peizaže niekas nevyksta, kol dešinėje pasirodo žmonės – keli, grupė, minia. Jų vis daugėja ir jie artėja prie kameros. Iš aprangos, daiktų nešulių aiškėja, jog tai pabėgėliai. Moterys, vyrai, vaikai (kartais pamojantys kamerai) ir kariai eina bei pradingsta už kadro ribos, kuris finale, kaip ir pradžioje, lieka tuščiu peizažu. Kiek pabėgėlių praėjo per dešimt minučių? Keli šimtai, tūkstantis?

Ilona Vitkauskaitė

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“

Kas yra tasai „Baltijos žvilgsnis“, – pavadinimas, provokuojantis nepatiklų sarkastišką šypsnį? Programos sudarytojai sufleruoja, kad tai galėtų būti istorinis ir kultūrinis sąmoningumas, atsakomybė reaguoti į nerimą keliančią dabartį ir jos politines grimasas bei konfliktus. Šiam žvilgsniui taip pat nesvetimos formos paieškos, sveikas (o kartais ir gerai apskaičiuotas) avantiūrizmas. Tai įrodo ne vienas į programą įtrauktas filmas – nuo istorinio, neadekvačių kontroversijų net Lietuvoje sulaukusio Wojciecho Smarzowskio filmo „Voluinė“ (atrodo, pasisakiusieji prieš filmą arba jo nematė, arba matė tai, ką norėjo) iki anarchistine ir feministine dvasia alsuojančio Agnieszkos Holland „Pėdsako“. Iš pirmo žvilgsnio gana pritempta Baltijos jūros regiono kino tapatybės paieškų koncepcija netrukdo sudaryti įdomios, ambicingos konkursinės programos, kurioje šiemet parodyti keturi dokumentiniai ir šeši vaidybiniai filmai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 31 d. Jeruzalėje mirė kino režisierius Michailas Kalikas – vienas ryškiausių sovietų Naujosios bangos kūrėjų. Kalikas gimė 1927 m. Archangelske, teatralų šeimoje. Jis studijavo teatrologiją Maskvos teatro institute (GITIS), 1949 m. įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). 1951 m. kartu su kitais studentais Kalikas buvo apkaltintas „žydų buržuaziniu nacionalizmu“ ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1954 m. jis buvo išlaisvintas, reabilituotas ir tęsė mokslus.

Pirmą savarankišką vaidybinį filmą „Lopšinė“ („Kolybelnaja“) Kalikas sukūrė 1959 m. Kišiniove, kino studijoje „Moldovafilm“. 1961 m. ten pat sukurtas ir jo filmas „Žmogus eina paskui saulę“ („Čelovek idiot za solncem“) – vienas pirmųjų sovietų Naujosios bangos filmų, tapęs vėlesnio poetinio kino pagrindu ir paveikęs ne vieną atlydžio kino kūrėją. Filme poetiškai rodoma viena mažo berniuko diena, jo sutikti žmonės atskleidžia skirtingą požiūrį į gyvenimą. 1964 m. Kalikas ekranizavo Boriso Balterio apysaką „Iki pasimatymo, berniukai“. Pasakojimas apie pajūrio miestelyje gyvenančius draugus, kurių jaunystę nutraukė karas, sulaukė oficiozinių leidinių kritikos ir netrukus buvo uždraustas. Kaliko filmas „Mylėti...“ ekranuose pasirodė 1968 m., jis buvo be autoriaus sutikimo permontuotas ir sutrumpintas. Kai režisierius kreipėsi į teismą, jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o autorinė filmo kopija per kratą atimta. 1971 m. Kalikas emigravo į Izraelį. Autorinę „Mylėti...“ versiją režisierius iš dalies atkūrė tik 1990 metais, konfiskuota kopija taip ir nebuvo rasta. Atkurtame „Mylėti...“ yra ir valdžią papiktinęs epizodas, kuriame apie meilę kalba rusų disidentų itin gerbiamas stačiatikių šventikas ir filosofas Aleksandras Menis. Kaliko filmai dabar laikomi sovietų kino klasika. 1991 m. režisierius sukūrė savo paskutinį filmą – autobiografinį „Ir sugrįžta vėjas...“ („I vozvraščiajetsa veter...“).

LKS inf.

(1940 12 11 – 2017 04 07)

Balandžio 7 dieną, eidamas 77-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė kino režisierius Algirdas Dausa.

Algirdas Dausa gimė 1940 m. gruodžio 11 d. Vilniuje. 1965 m. jis baigė Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). Kine Dausa debiutavo 1963 m., drauge su režisieriumi Algirdu Tumu sukūręs dokumentinį filmą „Naktis prieš parodos atidarymą“. 1966 m. Dausa sukūrė vieną geriausių savo dokumentinių filmų „Ten, už durų“, pasakojantį apie Panevėžio dramos teatrą ir režisierių Juozą Miltinį.

„7md“ redakcija

„7md“ autoriai išrinko geriausius festivalio filmus

Živilė Pipinytė

Audriaus Stonio „Moteris ir ledynas“

Audriaus Stonio filmai atrodo labai asmeniški, nors režisierius tiesiogiai ir nekalba apie save. Matyt, todėl, kad jie skamba kaip dialogas su savimi ar vidinis monologas, tik Stonys vengia žodžių ir dažniausiai kalba vaizdais. Į režisieriaus filmus įeiti paprasta – iš pradžių jie atrodo minimalistiški, kad ir pilni paslapties, bet atviri žvilgsniui. Juose dažnai gali pasijusti kaip literatūros kūrinyje – herojaus vietoje. Bet pilnaverčiais Stonio filmų veikėjais gali tapti debesis, vėjas, lėktuvo sparnas, po vaiko rogutėmis gurgždantis sniegas ar po žydinčiu bijūno krūmu besikapstanti višta. Nors Stonio filmuose ir veikėjai, ir tikrovė atsiveria palaipsniui, režisieriui visada rūpi įvardyti pasaulį, kuris antraip, matyt, ir neegzistuotų, būtų tik blausus moralinio įstatymo mūsų viduje atspindys. Šio įstatymo nuojauta Stonio filmuose yra visada, kaip ir žvaigždėtas dangus. Naujausias režisieriaus filmas „Moteris ir ledynas“, kurio lietuvišką premjerą surengė „Kino pavasaris“, regis, dar labiau priartėjo prie Karaliaučiaus filosofo apmąstymų apie nesuinteresuotą grožį, Dievą ar protą, kuris yra regimybės buveinė, apie klausimus, kuriuos vis dar užduodame gamtai ir sau. Panašūs klausimai nuolat skamba Stonio filmuose.