7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Būtasis dabarties laikas

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 15 (1209), 2017-04-14
Kinas
„Pėdsakas“
„Pėdsakas“

Kas yra tasai „Baltijos žvilgsnis“, – pavadinimas, provokuojantis nepatiklų sarkastišką šypsnį? Programos sudarytojai sufleruoja, kad tai galėtų būti istorinis ir kultūrinis sąmoningumas, atsakomybė reaguoti į nerimą keliančią dabartį ir jos politines grimasas bei konfliktus. Šiam žvilgsniui taip pat nesvetimos formos paieškos, sveikas (o kartais ir gerai apskaičiuotas) avantiūrizmas. Tai įrodo ne vienas į programą įtrauktas filmas – nuo istorinio, neadekvačių kontroversijų net Lietuvoje sulaukusio Wojciecho Smarzowskio filmo „Voluinė“ (atrodo, pasisakiusieji prieš filmą arba jo nematė, arba matė tai, ką norėjo) iki anarchistine ir feministine dvasia alsuojančio Agnieszkos Holland „Pėdsako“. Iš pirmo žvilgsnio gana pritempta Baltijos jūros regiono kino tapatybės paieškų koncepcija netrukdo sudaryti įdomios, ambicingos konkursinės programos, kurioje šiemet parodyti keturi dokumentiniai ir šeši vaidybiniai filmai.

 

Danų dokumentininko Andreaso Dalsgaardo ir sirų pabėgėlės, radijo operatorės Obaidah Zytoon dokumentinis filmas „Karo šou“ (2016, Danija, Suomija, Sirija) su paantrašte „Septyni žingsniai nuo revoliucijos iki karo“ pasakoja apie opozicinį Basharo al-Assado režimui judėjimą. Filme rodoma, kaip „Arabų pavasario“ euforija ir svajonės apie revoliuciją tapo kruvino pilietinio karo realybe, politiniais susidorojimais, įkalinimais ir mirtimi. Obaidah Zytoon dokumentuoja savo ir kelių draugų patirtį nuo 2011-ųjų protestų iki priverstinės emigracijos į Turkiją 2014 metais. Apie politinę ir socialinę Sirijos tragediją filme kalbama intymiai, pirmuoju asmeniu, jausmams skiriama tiek pat dėmesio, kiek ir politikai. „Karo šou“ – bene vienas paveikiausių ir asmeniškiausių filmų apie kruviniausią šių dienų konfliktą.

 

Vitalijaus Manskio filmas „Giminaičiai“ (2016, Vokietija, Latvija, Estija, Ukraina) tik dar kartą patvirtino, kad visažinio komentatoriaus eksperto laikai šiuolaikinėje dokumentikoje seniai praėjo. Įkvėptas revoliucijos Maidano aikštėje, Manskis išsiruošė aplankyti giminaičių Ukrainoje. Režisierius važiuoja į mamos namus Lvove, po to į Odesą, Sevastopolį, Krymą ir Donbasą. Keliaudamas nuo vienų giminaičių pas kitus Manskis mus supažindina su spalvingų charakterių herojais, preparuoja visuomenės mitus, įsitikinimus ir konfliktus dramatiškų įvykių kontekste. Paprasti, bet savaip žavūs žmonės priešais kamerą kalba apie politiką, istoriją, savo baimes ir jausmus, aiškina, kaip supranta save, dabartį ir šalies likimą. „Giminaičiai“ žavi nedeklaratyviu, pagarbiu tonu, nė į vieną iš filmo herojų nežiūrima iš aukšto, žiūrovui neprimetamas vertinimas, potekstės, sudėtingą Ukrainos situaciją liudija pati jos gyventojų kasdienybė, kuri kartu gali atrodyti ir tragiška, ir komiška.

 

„Austerlice“ (2016, Vokietija) Sergejus Loznica bando demaskuoti atostogaujančių Holokausto turistų žvilgsnį arba dar kitaip vadinamą „juodąjį turizmą“, kurio tema šiuolaikiniame mene yra mažų mažiausiai „ant bangos“ (tereikia prisiminti neseniai pasirodžiusį kontroversišką Shahak Shapiros „Yolocaust“ projektą). Loznicos filmas išties trikdo, pirmiausia todėl, kad, manau, jo vieta ne kino salėje, o šiuolaikinio meno galerijoje, net filmo prieiga – tai iš esmės šiuolaikinio meno strategija. Loznica filmą tiesiog „išrengia“ iki nuogo koncepto, tad pusantros valandos matome judančias turistų minias buvusiose koncentracijos stovyklose, fiksuojamas ilgais nespalvotais kadrais. Kartais kamera susižavi kokiu išraiškingu veidu, jis filmuojamas iš arti. Manau, kad viskas nėra taip paprasta, akivaizdu ir vienareikšmiška, kaip bando parodyti Loznica, ir filmas gali būti „iškalbingas“ tik priklausomai nuo kiekvieno žiūrovo išankstinio žinojimo (problematiška ir tai, kad turistai filme rodomi kaip vienalytė masė, todėl, atrodo, pamirštama, kad skirtingų kultūrinių patirčių, pavyzdžiui, vokiečių turisto ir turisto iš Azijos, „žvilgsniai“ skiriasi). Geriausio programos režisieriaus apdovanojimas Loznicai stebina, nes didelių režisūrinių pastangų filme tikrai nematyti.

 

Audrius Stonys filme „Moteris ir ledynas“ (2016, Lietuva, Estija), kuris pelnė geriausio programos filmo apdovanojimą, sau įprastomis poetinio dokumentinio kino priemonėmis kuria odę Tian Šanio kalnams, jų trapumui ir ilgaamžiškumui. Filmas buvo sumanytas apie mokslininkę glaciologę Aušrą Revutaitę, kuri trisdešimt metų viena gyvena kalnuose, tyrinėja klimato pokyčius Tuiksiu ledyne dar nuo sovietmečio veikiančioje glaciologijos stotyje. Tačiau ne kiekvienas potencialus dokumentinio kino herojus nori tokiu tapti, todėl kūrėjams teko atsimušti į Revutaitės tylos sieną ir susikoncentruoti į ledyną ir jo misteriją, o per kalnų, tapusių neatsiejama Revutaitės gyvenimo dalimi, vaizdus (nufilmuotus Audriaus Kemežio ir Mindaugo Survilos) pabandyti kalbėti apie moters asmenybę, vienatvę ir universalias patirtis. Kartais net priartėjant prie kičo ribos.

 

Agnieszkos Holland pasaka-trileris su juodojo humoro elementais „Pėdsakas“ (2017, Lenkija, Vokietija, Čekija, Švedija, Slovakija), sukurtas pagal lenkų prozininkės Olgos Tokarczuk knygą „Trauk savo plūgą per mirusiųjų kaulus“, taip pat gilinasi į gamtos ir žmogaus santykį. Tačiau filmo nesinorėtų „susiaurinti“ iki ekologinės problematikos ar vegetarizmo propagavimo. Sunkiai telpantis į žanrų konvencijų ir mąstymo normų ribas „Pėdsakas“ nuogąstauja dėl pasaulio, praradusio revoliucinį polėkį, „šaukia“ naują ateities viziją. Filmo herojė, inžinierė pensininkė, 1968-ųjų kartos atstovė Janina Dušeiko atkakliai ir net drastiškai kovoja su vyriška autokratine mažos kalnų bendruomenės tvarka, kurios šerdis – smurtas, gyvūnų žudymas ne dėl išgyvenimo poreikio, o savo malonumui. Kaip teigia pati režisierė, ją visuomet domino požiūrių sudėtingumas, pasirinkimų ekstremizmas, bepročio maištas prieš daugumą, bejėgiškumo ekspresija. Jos filmų personažai dažnai atstovauja pasauliui, kuris neturi jokių galimybių apsiginti, o jų maištas net gali būti pavadintas tam tikra terorizmo, režisierę dominusio jau nuo „Karštligės“ laikų, forma. Išvysti Holland personažų polėkį ir aistrą, priartėjančią prie beprotystės, režisierės inteligenciją ir meistrystę (kaip grakščiai, lengvai ir su kokiu humoru pasakojama istorija!) – tai tikriausiai viena maloniausių festivalio akimirkų. Tiesiog keri operatorių Jolantos Dylewskos ir Rafało Paradowskio darbas, įspūdingi Sudetų kalnų panoraminiai kadrai.

 

Kirillo Serebrennikovo „Mokinys“ (2016, Rusija) taip pat kalba apie herojaus kovą su aplinka, tik šįkart ši kova – religinė. Paauglys Venia (Piotrui Skvorcovui paskirtas geriausio aktoriaus prizas) Biblijoje randa visus atsakymus į jam rūpimus klausimus ir fanatiškai pradeda ją cituoti namuose, mokykloje, dėl religinių įsitikinimų ima konfliktuoti su aplinkiniais, juos terorizuoti. Palaipsniui įsiplieskia lemtingas Venios ir biologijos mokytojos konfliktas, o „Kankinys“ (taip vadinasi Mariuso von Mayenburgo pjesė, pagal kurią sukurtas filmas) pradeda kryžiaus žygį. Vis dėlto, manau, meistriškai nufilmuotas „Mokinys“ (operatorius Vladislavas Opeljancas) per daug remiasi pjese, todėl iš jos „atsinešamas“ ne tik schematiškas konfliktas, bet ir teatrališkumo įspūdis. Nors Serebrennikovo sprendimas akcentuoti tai, kaip lengvai Venia, pasitelkęs Biblijos citatas, manipuliuoja pilka mase – mokyklos darbuotojais ir direktore, iškalbingai komentuoja šiuolaikinės Rusijos (ir ne tik!) viešąją erdvę.

 

Wojciecho Smarzowskio istorinis epas „Voluinė“ (2016, Lenkija) prasideda Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, filmo protagonistės lenkės Zosios (Michalina Łabacz) sesers ir ukrainiečio vestuvėmis, kurios etnografiškai tiksliai atkurtos filme. Per vestuves Zosios tėvas dukrą parduoda – superša su pasiturinčiu ūkininku, nors Zosia myli jauną ukrainietį. Merginos asmeninę dramą greitai nustelbia istorija – Antrasis pasaulinis karas, kuriame pasireiškė baisiausios visuomenių patologijos. Zosia tampa šios kruvinos masinio blogio istorijos liudininke ir auka, stoiškai bando ją išgyventi.

 

„Voluinėje“ Smarzowskis rodo karo katastrofą: per Zosios gimtąjį kaimą vaikšto nacių ir sovietų kariai, keičiasi valdžios, rodo sovietų trėmimus ir žydų žudynes, įtampą tarp lenkų ir ukrainiečių nacionalistų, peraugusią į masines žudynes. Kartu filmas iškalbingai liudija apie to meto visuomenę, kurioje buvo įmanomas masinių žudynių siaubas. Esu įsitikinusi, kad „Voluinėje“ reikėtų ieškoti ne „blogųjų“ ir „gerųjų“, o klausti savęs, kiek mūsų visuomenės yra pažengusios, kad tragedija nepasikartotų.

 

Amandos Kernell vaidybinis filmas „Samių kraujas“ (2016, Švedija, Danija, Norvegija) pasakoja apie paauglę samę Elę Mariją (ją vaidina neprofesionalė Lene Cecilia Sparrok, pelniusi geriausios aktorės prizą), susiduriančią su XX a. pirmos pusės Švedijos visuomenės rasizmu ir kolonijine valstybės politika samių atžvilgiu. Elei Marijai ir kitiems jos specialaus samių internato bendraklasiams tenka patirti pažeminimą ir gėdą, patyčias, mokykloje pasirodžius šarlatanams mokslininkams vaikai matuojami, išrengiami nuogai ir fotografuojami „moksliniais tikslais“. Kad galėtų tapti pilnaverčiu žmogumi, o ne „cirko gyvūnu“, Elė Marija uoliai mokosi švedų kalbos ir elgesio manierų, nori tapti mokytoja, tačiau tai neįmanoma, nes pasak to meto apsišaukėlių mokslininkų samiai neturi pakankamai gebėjimų pritapti švedų visuomenėje, yra ant žemesnio evoliucijos laiptelio. Herojė nepasiduoda, pabėga į miestą, atsisako ryšių su šeima, auginančia elnius. Mergina bando sukurti save iš naujo ir tik jau būdama garbaus amžiaus pasirodo sesers laidotuvėse ir susitinka su šeima. „Samių kraujas“ pasižymi kruopščiu režisierės darbu su neprofesionaliais aktoriais, įdomiu muzikiniu takeliu, kuriame naudojamos tradicinės samių dainos.

 

Istorija domina ir vokiečių režisierių Chrisą Krausą, kuris romantinėje komedijoje „Vakarykštės gėlės“ (2016, Vokietija, Austrija, Prancūzija) pasakoja apie meilę, įsiplieskusią tarp dviejų istorikų – Holokausto nusikaltimų tyrėjų. Filmas kalba apie neurotišką, praeities traumose įstrigusią ir „amerikonėjančią“ šiuolaikinę Europą, kuriai atstovauja vokietis impotentas Totila (Larsas Eidingeris) ir ekscentriška prancūzė Zazė (Adèle Haenel). Tačiau galėjęs tapti intelektualia komiška parabole apie poreikį susidoroti su savo ar net senelių ir prosenelių praeitimi, filmas tampa tiesiog įkyriai klišine, saldžia romantine komedija. Atrodo, Krausas kiek persistengė su jos konvencijomis, kurios nustelbia bet kokią gilesnę režisieriaus ir scenarijaus autoriaus įžvalgą ar rafinuotesnį anekdotą.

 

Žanriniam kinui neabejinga ir estų režisierė Kadri Kõusaar, kurios filmas „Mama“ (2016, Estija) – tai šmaikštus provincijos detektyvinis trileris. Apiplėšimo metu pašaunamas Lauris – visų mylimas miestelio mokyklos mokytojas, jis patenka į komą. Laurį prižiūri buityje paskendusi (ar paskandinta?) motina. Pasirodo, pilkos išvaizdos, rūpestinga mama ir iš pirmo žvilgsnio aistringa namų šeimininkė Elsa (Tiina Mälberg) ne tik kad turi iki kaklo ją įsimylėjusį meilužį, tačiau ir kitokią savo gyvenimo viziją, o šokinėjimas aplink vyrą, sūnų ir namus jai visiškai įsipykęs. Todėl moteris yra pasiryžusi bet kam, net apvogti savo sūnų, kuris, kaip teigia filmo herojė, tiesiog pralobo gyvendamas jos namuose. Ar tikrai kartais per daug nepiktnaudžiaujame savo motinų geranoriškumu?

„Pėdsakas“
„Pėdsakas“
„Austerlicas“
„Austerlicas“
„Mokinys“
„Mokinys“