Drąsiai nedrąsūs filmai

Trumpametražiai Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų studentų filmai į „Kino pavasario“ konkurso programą atrinkti atsižvelgiant į istorijos atskleidimą, kino kalbos įvaldymą ir originalaus braižo formavimąsi. Konkurse dalyvavo keturi vaidybiniai, vienas animacinis ir vienas eksperimentinis dokumentinis kūrinys.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studentės Saulės Bliuvaitės vaidybinis filmas „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“ paveikia atšiauria, tačiau hipnotizuojančia atmosfera: triukšmas, abejingi žmonės. Naktinį Vilniaus gyvenimą režisierė paverčia niekur nevedančia kelione. Filmo stiprybe tampa forma ir, be abejo, operatoriaus Lino Žiūros darbas. Daugiausia klausimų sukėlė aktoriai – gal tokių personažų kaip orumą praradusi mergina (Justina Nemanytė) ir racionalioji jos draugė (Eglė Ancevičiūtė) ir rastume kiekviename naktiniame klube, tačiau jųdviejų santykis pernelyg plokščias, o konfliktai provokuojami dirbtinai – tai priešinasi filmo formai bei nuotaikai. Subtiliau pažvelgus į verbalinę filmo dalį ir gal net ją sumažinus, dėmesį kur kas labiau kaustytų kadrų energija ir atpažįstamas abejingumas bei tragizmas.

LMTA magistrantės Ievos Šakalytės filmą „Tulpių nėra“ norėtųsi apibūdinti kaip absurdo dramą ar tragikomediją. Pagrindinė filmo veikėja Kristina, savimi nepasitikinti mergina, ima lankyti gyvenimo tobulinimo kursus, o išmoktas pamokas pritaiko asmeniniuose santykiuose ir darbe. Viena vertus, aklas Kristinos tikėjimas pamokomis atrodo juokingas. Bet pasikartojantis absurdiškas pastangų rezultatas verčia susimąstyti apie filmo heroję – žiūrovai mato, jog viskas beprasmiška, o Kristina – ne? Eglės Ancevičiūtės kuriama Kristina neatrodo tokia beviltiška, kokią rodo „Tulpių nėra“ siužetas. Nustebino Eglės Ancevičiūtės galimybės: ir Saulės Bliuvaitės filme, ir čia Ancevičiūtė vaidina visiškai skirtingas veikėjas.

Vismantė Ruzgaitė (LMTA bakalauro studentė) filme „Kosminis triušis“ plėtoja išsiskyrimo temą. Erdvūs ir šviesūs kadrai (filmavo ir montavo taip pat režisierė) primena vaikystę ir nesuprantamo, nepaaiškinamo ilgesį. Netikėti rakursai ir montažas išplečia vieno kambario erdvę ir laiką, pasakojimas įgauna poetiškumo. Aktoriai Rokas Misikonis ir Paulina Taujanskaitė taip pat išlieka paslaptingi. Tačiau kartais ekrane viskas tampa pernelyg sterilu, o „tvarkinga“ netvarka atrodo dirbtina. Vis dėlto „Kosminis triušis“ paliko didžiausią įspūdį iš konkurse dalyvaujančių vaidybinių filmų.

Trumpiausią trumpametražį filmą, trunkantį vos 6 minutes, sukūrė JAV studijuojanti Ieva Lukauskaitė. „Mažoji elegija“ pasakoja apie pirmąjį vaiko susidūrimą su mirtimi. Pas senelius vasarą leidžianti Lily mato skerdžiamą kiaulę, ir tai mergaitei sukelia neįtikėtiną siaubą. Režisierė kalba apie žiaurumo ir baimės pažadintas mintis, o joms perteikti pasirenka siaubo trilerio formą. Žanras tampa dominuojančia ir temą perteikiančia priemone. Nors mergaitės būsena perteikta puikiai, režisierės stilius pasirodė svetimas palyginti su kitų konkurso dalyvių stilistika. Lietuvių kino mokyklai būdinga pasakojimo konstravimo ir vaizdo poetika kontrastuoja su intensyviu ir ekspresyviu JAV studijuojančiųjų rezultatu. Tačiau silpnoji LMTA kino kūrėjų ruošimo vieta – aktorinės raiškos ir darbo su aktoriais aplaidumas.

Teigiamą įspūdį paliko ir Vilniaus dailės akademijos studentės Emilijos Juzeliūnaitės animacinis filmas „Pokalbiai“. Režisierė rodo kelias situacijas su skirtingai bendraujančiais arba nebendraujančiais pašnekovais. Beveik visi komiškai stereotipiniai ar subtilūs pašnekesiai atpažįstami ir verčia nusišypsoti.

Bene labiausiai nustebino Vokietijoje vizualiuosius menus studijuojančių Anouk Chambaz ir Julijos Paškevičiūtės dokumentinis bandymas „Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“, tapęs konkurso nugalėtoju. Filme dominuoja ir nepriekaištingai dera tiek forma, tiek turinys: režisierių veiksmai bei jausenos tiriant augmeniją įgarsinami, o netikėtumo prideda tai, jog filmuojama iš viršaus, taip išlaikant ganėtinai didelį atotrūkį nuo žemės. Keisto, šiek tiek kosminio pasivaikščiojimo įspūdis ir žmogaus bei augalų susiliejimas prilygsta ne tik pamatytam, bet ir patirtam reginiui.

„Kino pavasario“ studentų konkursas tiek pat nustebino, kiek, deja, ir nuvylė. Netikėtos, bet pernelyg ištemptos istorijos, įdomūs, bet perdėm literatūriškame tekste „įklimpę“ personažai, švarūs, bet pernelyg tvarkingi kadrai. Taip ir patys studentų konkurso filmai – drąsūs, bet kartu ir baikštūs.