Kinas

Thierry Frémaux apie Lumière’ų filmus

Šių metų pradžioje Prancūzijos ekranuose pasirodė dokumentinis filmas „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ („Lumière! L’aventure commence“). Filmas perkelia į 1895-uosius, kai broliai Lumière’ai išrado kinematografą ir nufilmavo pirmuosius judančius vaizdus, kviečia keliauti prie kino ištakų. Kartu tai ir pagarbos duoklė broliams Louis ir Auguste’ui Lumière’ams. Žiūrėdami Lumière’ų, kurių pavardė turi ir kitą, „šviesos“ reikšmę (todėl originalus filmo pavadinimas skamba visai dviprasmiškai), nufilmuotus vaizdus, galime pamatyti, kaip buvo „išrasta“ kino kalba, režisūra, triukai, pagaliau ir kino menas. Filmo prodiuseris – vienas garsiausių prancūzų vyresniosios kartos kino režisierių, patyręs kino istorikas ir kritikas Bertrand’as Tavernier, autorius – kino kritikas, kinotyrininkas, Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux. Iš 1895–1905 m. Lumière’ų ir jų operatorių nufilmuotų 1422 filmukų jis atrinko 108, filmai buvo restauruoti. „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ jau rodomas pasaulyje, tad reikia tikėtis, kad filmas užklys ir į mūsų kino teatrus. Jubiliejinių Kanų išvakarėse apie filmą Frémaux kalbino „Novaja gazeta“ kino kritikė Larisa Maliukova. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prieš Martino Scorsese’s filmą „Paskutinis Kristaus gundymas“ (LRT Kultūra, 6 d. 21 val.) jo pasirodymo metais skirtingose šalyse buvo rengiamos demonstracijos ir kitokios akcijos, režisierius buvo kaltinamas įžeidęs religinius jausmus. Po viso to Scorsese net pareiškė, kad joks jo filmas neturėjo tokios galingos ir nieko nekainavusios reklamos. Režisierius sakė, kad filmas – „tai mano tikėjimo aktas, kuriame stengiuosi išsiaiškinti dieviškumą Jėzaus – žmogaus, su kuriuo galima atsisėsti prie stalo papietauti“.

Tai vienas kontroversiškiausių filmų, pasipriešinęs saldžiam belyčio Jėzaus iš bažnytinių paveikslėlių įvaizdžiui. Jo pagrindas – Evangeliją reinterpretuojantis 1951-aisiais pasirodęs Nikoso Kazantzakio romanas, kuriame Jėzus Kristus yra labiau žmogus nei Dievo sūnus. Todėl didžiausias jo gundymas bus paprastas gyvenimas su mylima moterimi. Ekranizuoti romaną Scorsese svajojo seniai, tačiau kino studijos bijojo skandalingo projekto. Rizikos ėmėsi „Universal Pictures“, tačiau ji iškėlė sąlygą: už tai, kad studija finansuos „Paskutinį Kristaus gundymą“, Scorsese turėjo pasižadėti sukurti komercinį filmą – tai buvo garsaus film noir „Baimės iškyšulys“ perdirbinys, pasirodęs ekranuose 1991-aisiais.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Saldžių sapnų“

Marco Bellocchio pavardė mažai ką sako lietuvių žiūrovams, nors jis – garsiausias 7-ojo dešimtmečio italų kino maištininkas. Filosofiją ir kiną Romoje bei Londone studijavęs režisierius kartu su Bernardo Bertolucci laikytas italų kino atsinaujinimo simboliu. Savo mokytojais jis vadino Michelangelo Antonioni ir Luisą Bunuelį, nors šie gana įtariai žiūrėjo į jaunojo sekėjo darbus. 1965 m. dvidešimt šešerių Bellocchio debiutavo skandalingu filmu „Kumščiai kišenėse“, kuris buvo vadintas antikatalikišku bei patologišku ir kuris iki šiol išlieka vienu radikaliausių 7-ojo dešimtmečio kino pavyzdžių. Filmas nepaseno, nors dabar svarbiausia gal pasirodytų ne maišto, o šeimos tema ir tai, kas paskatina pagrindinį veikėją nužudyti motiną bei neįgalų brolį. Šeimos temai režisierius ištikimas iki šiol. Pernai Kanuose pristatytas „Saldžių sapnų“ („Fai bei sogni“, Italija, Prancūzija, 2016) iš pradžių taip pat įspraudžia veikėjus į ankštą ir tamsų butą. Tačiau jame gyvenančius Masimą (Nicolo Cabra) ir jo mamą (Barbara Ronchi) sieja ne neapykanta, o begalinė meilė. Berniukas taip prisirišęs prie motinos, kad negali susitaikyti su jos staigia mirtimi Naujųjų metų išvakarėse. Filmas „Saldžių sapnų“ rodo kelias dešimtis Masimo gyvenimo metų – nuo vaikystės iki tol, kai jis pagaliau susitaikys su motinos mirtimi, leis jai simboliškai išeiti iš savo gyvenimo.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Garsiausias brolių Taviani filmas – 1977 m. Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Tėvas šeimininkas“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.) – paradoksaliai įsilieja į Lietuvoje vykstančias diskusijas apie švietimo sistemos reformą, nes primena pas mus nežinomo, bet italų kinematografininkų (ypač Piero Paolo Pasolini) gerbiamo filosofo neomarksisto Antonio Gramsci (1891–1937) idėjas. Šis teigė, kad permainos pasiekiamos ne revoliuciniu keliu, tai yra ilgas procesas kuriant kultūrinę hegemoniją – bendrą intelektualus ir paprastus žmones jungiančią lūkesčių ir idėjų platformą. Gramsci sekėjai tikėjo, kad pažangos galima pasiekti tik einant visuotinės edukacijos keliu.

„Tėvas šeimininkas“ – italų mokslininko lingvisto Gavino Ledos autobiografijos ekranizacija. Jo herojus – Sardinijos piemens sūnus, kuris iki aštuoniolikos metų nemokėjo ne tik skaityti ir rašyti, bet ir bendrauti. Tėvas (Omero Antonutti) neleidžia jam lankyti mokyklos ir verčia dirbti sunkius ūkio darbus. Gavino vaikystė ir brendimas – nuolatinė baimė, vienatvė, tėvo smūgiai, pažeminimas ir tylėjimas. Vienintelis monotoniško gyvenimo malonumas – zoofilija ir grojimas akordeonu. Taviani mitologizuoja ir supoetina Gaviną supantį pasaulį – avys, skurdi buitis, alyvmedžių giraitės ir kraujo keršto motyvas – viskas prisodrinta biblinių alegorijų. (Beje, kraujo keršto temą į filmą atneša aktorius Stanko Molnaras, ankstesniame Taviani filme suvaidinęs Alonzanfaną.)

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Nocturama“

Jau savo kino karjeros pradžioje prancūzų režisierius Bertrand’as Bonello pelnė provokatoriaus, „ekstremisto“ statusą. Daugumos jo filmų išeities taškas – įvairiausio plauko obsesijos (žinoma, dažniausiai seksualinės) ir iš to kylanti vidinė personažų frustracija – pornografinių filmų režisieriaus vis neapleidžia idée fixe iš pornografijos sukurti meną („Pornografas“); kunigas namo rūsyje įkalina ir seksualiai išnaudoja transseksualą („Tirezijas“); „amžinosios“ profesijos – prostitucijos – kasdienybė ir „nekaltojo“ amžiaus pabaiga „Prisiminimuose iš viešnamio“; be galo garsus, tačiau tiek pat vienišas, atitrūkęs nuo realybės, beprotybėje ir narkotikuose paskendęs dizaineris filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“.

Nors iš pirmo žvilgsnio tyrinėja visiškas socialines marginalijas, tamsiausius žmonių elgesio ir (pa)sąmonės kampus, „įkalina“ savo personažus epochos interjeruose ar rūsiuose, Bonello (jis dažniausiai ir scenarijų bendraautorius) niekada nepraranda sąlyčio su vaizduojamo laiko dvasia – ar per estetines nuorodas (impresionistų tapyba „Prisiminimuose iš viešnamio“), ar galiausiai per pačių personažų psichologiją, jų nuogąstavimus dėl išgyvenamo laiko – išorinio laiko nuorodų gausu ir filme apie Saint-Laurent’ą. Jau „Pornografe“ Jeano-Pierre’o Léaudo vaidinamas pagyvenęs, net kiek apgailėtinas režisierius reiškia sentimentus „neįvykusiai“ Gegužės revoliucijai ir išblėsusioms revoliucinėms aspiracijoms. Todėl, manau, nereikėtų stebėtis ir „Nocturamos“ atsiradimu, ypač po tokios daug žadėjusios akcijos kaip Volstryto okupacija aušros ir greito saulėlydžio tikrovėje. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pats Bonello – 7-ojo dešimtmečio, kai žmonės dar tikėjo alternatyvos galimybe, kūdikis. Regis, naujausiame savo filme jis nusprendė stoti akis į akį su modernybe ir grynu veiksmu.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Filmo anonsas truputį klaidina. Indianos Džounso vertų nuotykių filme nėra. Šalia manęs sėdėjusios paauglės, kurios kine, matyt, tikėjosi gero laiko, labai nusivylė: pradėjo garsiai kalbėtis, paprašytos patylėti sulindo į spragėsius, o šiems pasibaigus – į telefonų ekranus.

Taip, tikrais faktais paremtas pasakojimas apie britų karininką, kartografą ir keliautoją Percy Fawcettą, Amazonės džiunglėse ieškojusį prarastojo miesto Z, kurį tikėjo esant legendiniu Eldoradu, pasižymi keistu ritmu. Iš pradžių sunku suprasti, kokią istoriją Gray’us nori papasakoti, kur link suka ir kas jam įdomu. Idėjos apsėsto žmogaus portretas, Viktorijos laikų Anglijos papročių analizė, Fawcetto šeimos istorija, dviejų kultūrų – britų ir indėnų – susitikimas ar tiesiog nuotykiai?

Režisierius nori visko po truputį. Todėl vietomis užskuba ir nepalieka laiko į pasakojimą įsijausti. Jo Fawcettas (Charlie Hunnam) tampa šiek tiek žmogumi be savybių. Dėl tokio personažo nesijaudini net tada, kai jį puola piranijos, laukinių strėlės ar kelią pastoja pasipūtęs anglų aristokratas. Su herojumi tiesiog neužaugai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gera naujiena besidomintiems rusų ir sovietiniu kinu: balandžio 21 d. pradėjo veikti internetinis mokslo populiarinimo ir edukacinis projektas, kuris padės susipažinti ne tik su rusų kino istorija, bet ir su istoriniu šio kino kontekstu. Tinklalapyje www.chapaev.media galima rasti straipsnius, mokslo tyrinėjimus, dokumentus ir vaizdo medžiagą. Istorinį kontekstą suvokti padės atskiri edukaciniai kursai. Kol kas jų dveji – vieni skirti mokykliniams filmams ir mokytojo įvaizdžiui juose, kiti – kino vaikams pradininkei Margaritai Barskajai. Netrukus turėtų pasirodyti dar dešimt, iš viso planuojama dvidešimt.

Pristatant kiekvieną filmą ir kūrėją, pateikiami tekstai, fotografijos ir vaizdo medžiaga: skirtingais metais rašyti profesionalūs kritikos straipsniai ir recenzijos, interviu, scenarijų ir paskaitų fragmentai, nuotraukos iš filmavimo aikštelės ir filmo. Specialiame projekte „Liudininkai, dalyviai ir palikuonys“ pristatomi vaizdo interviu su kino proceso dalyviais bei sovietų kinematografininkų vaikais ir anūkais. Planuojami atskiri kursai, skirti kino ir teatro, kino ir literatūros, kino ir muzikos, kino ir architektūros santykiams. Tinklalapyje atsiras suskaitmenintos knygos, spaudos leidiniai, asmeniniai archyvai, kurių nėra bibliotekose.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Brolių Paolo ir Vittorio Taviani filmai dabar retai prisimenami, nors kalėjime su tikrais kaliniais jų kurtas „Cezaris turi mirti“ 2012 m. pelnė Berlinalės „Auksinį lokį“ ir trumpai buvo rodomas ir Lietuvoje. Dabar jau italų kino klasikai Taviani visada buvo ne tik sinefilai, bet ir kairiųjų pažiūrų, tik jų filmuose socialinis ir politinis angažuotumas susilieja su įspūdingu vizualumu bei neįtikėtinu muzikalumu: broliai apdainuoja gamtos, kultūros ir darbo grožį ir tikrai nešlovina kruvinų revoliucijų. Tokio požiūrio visada stigo lietuvių kultūrai, todėl galima tik pasidžiaugti, kad LRT Kultūra šeštadienį (22 d. 21 val.) primins vieną garsiausių Taviani filmų – 1974 m. sukurtą „Allonsanfan“. Šį pavadinimą televizija „išvertė“ savaip – „Alonzanfanas“ (taip vadinasi epizodinis, bet svarbus personažas), nors galėjo ir palikti pirmuosius prancūzų „Marseljetės“ žodžius.

Xavier Dolanas apie filmą „Tai tik pasaulio pabaiga“

Pernai Kanuose Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“, Kanada, Prancūzija, 2016) buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Dolano filmai renka prizus festivaliuose, jo vardas žinomas visur, filmai traukia žiūrovus – prieš kelerius metus Dolano „Mamytė“ tapo žiūrimiausiu „Kino pavasario“ filmu. Tačiau Dolanas toli gražu nėra kritikų, recenzentų numylėtinis. Isterišku ir nepakeliamu kritikų vadintą „Tai tik pasaulio pabaiga“ jau galima pasižiūrėti ir Lietuvos kino teatruose. Ta proga pateikiame režisieriaus pokalbio su Anna Tatarska, kovą išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus.

Jorė Janavičiūtė

Pokalbis su režisieriumi ir operatoriumi Fredu Kelemenu

Fredas Kelemenas – vokiečių kino ir teatro režisierius bei operatorius. Jis filmavo vengrų režisieriaus Bélos Tarro filmus „Žmogus iš Londono“ ir „Turino arklys“. Kelemenas svečiavosi „Kino pavasaryje“ ir pristatė savo filmą „Sarajevo sielvarto dainos“. Tai vaidybinis ir dokumentinis trijų dalių filmas, kuriantis gyvenimo Sarajeve mozaiką.