Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Nors dauguma kino naujienų dabar sklinda iš Kanų, filmai vis dar kuriami, didžiosios studijos dirba. Williamas Friedkinas 1973 m. išgarsėjo filmu „Egzorcistas“, kuris ne vienai žiūrovų kartai išlieka vienu geriausių siaubo žanro pavyzdžių. Todėl nestebina žinia, kad režisierius rengiasi kurti dokumentinį filmą „Velnias ir kunigas“ („The Devil and Father“), kuriame fiksuos egzorcizmus atliekantį kunigą Gabrielę Amorthą. Pasak režisieriaus, pilno metražo filmas leis paraleliai rodyti fikciją ir tikrovę.

Studija „Fox“ šiemet restauravo ir „Egzorcistą“, ir tris jo tęsinius, juos sukūrė Johnas Boormanas (1977), Williamas Peteris Blatty (1990) ir Renny Harlinas (2004). Filmai bus rodomi pakartotinai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai prisimenu 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, iškart pajuntu nostalgiją, nes tai buvo laikas, kai viskas keitėsi iš esmės – kinas, mados, papročiai, muzika, literatūra. Ir, svarbiausia, man atrodė, jog viskas dar prieš akis. Kažką panašaus, regis, patiria net tie, kurių tada dar nebuvo. Užtat šiuolaikiniuose filmuose tiek daug Vudstoko, mini sijonėlių ir stilingų interjerų.

Thomas Vinterbergas gimė 1969 metais, bet pasižiūrėjus jo pernykštę „Komuną“ (LRT Kultūra, 24 d. 21 val.) gali pamanyti, kad jis ilgisi anų laikų, nes vaikystę taip pat praleido komunoje, tarp, jo žodžiais tariant, „daugybės bepročių ir nesibaigiančio juoko“. „Komunos“ herojai architektas Erikas (Ulrich Thomsen), televizijos laidų vedėja Ana (nuostabioji Trine Dyrholm) ir jų paauglė duktė Frėja, mirus Eriko tėvui, 1970-aisiais persikrausto į jo didelius namus prestižiniame Kopenhagos rajone. Jie nenori gyventi vieni, todėl nusprendžia įkurti komuną – pasikviečia (prieš tai surengę komišką atranką) draugų ir bendraminčių. Kompanija gerai leidžia laiką ir tiki, kad taip bus visada. Bet režisierius stengiasi išvengti pabodusių stereotipų – hipių, narkotikų, sekso, nuogybių. Komunos gyvenimas filme sukasi aplink didelį stalą, todėl svarbiausia, kad kiekvienas narys pagal iš anksto sudarytą grafiką plautų indus, gamintų maistą. Buvimas kartu – lyg mitas, prie kurio Vinterbergas bijo per daug priartėti.

Laukiamiausi jubiliejinių Kanų filmai

Šį trečiadienį, gegužės 17 d., prasidėjo 70-asis Kanų kino festivalis – svarbiausias metų kino renginys. Oficialiojoje jo programoje, kurią sudaro konkursas ir „Ypatingas žvilgsnis“, daug garsių režisierių ir aktorių vardų. Į konkursinę programą įtrauktas ir Sergejaus Loznicos vaidybinis filmas „Nuolankioji“ („Krotkaja“), prie kurio gamybos prisidėjo Lietuva. Tai sušiuolaikinta Fiodoro Dostojevskio „Romiosios“ versija. Nors pagrindinė filmo herojė tebėra auka, šįkart ji kenčia ne dėl vyro – palūkininko, o dėl Rusijos provincijai būdingų aplinkybių. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė rusų teatro žvaigždės Vasilina Makovceva, Roza Chairulina, Lija Achedžakova, epizodiniame vaidmenyje pasirodo dramaturgas Nikolajus Koliada. Programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyks pasaulinė Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjera. Tai bendros gamybos su Ukraina, Lenkija ir Prancūzija filmas, kurio veiksmas nukelia į Ukrainoje vykstančio karo zoną. Šio filmo žvaigždė – Vanessa Paradis. Didžiojo konkurso žiuri vadovauja Pedro Almodovaras, atidarymo ir uždarymo, įvyksiančio gegužės 28-ąją, ceremonijas veda Monica Bellucci.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Aš nesu ponia Bovari“

Filmą iš Kinijos retai pamatysi kino teatrų repertuare, bet Feng Xiaogang komedija „Aš nesu ponia Bovari“ („Wo bu shi Pan Jin Lian“, Kinija, 2016), manau, sudomins ne tik kinų kino gerbėjus. Pastarieji gal net nusivils, nes sėkmingas populiarių komercinių filmų kūrėjas Feng Xiaogang vargu ar pretenduoja būti didžiųjų meistrų Zhang Yimou ar Chen Kaige stiliaus tęsėju. Nepaisant pretenzingai išversto pavadinimo, filmo herojė neturi nieko bendro su Gustave’o Flaubert’o romanu: originalo pavadinime minima Pan Jin Lian yra klasikinės kinų kultūros piktadarė, archetipiška lemtingoji moteris. Būtent tokią pravardę Kinijos kaimelio gyventojai prilipino filmo herojei Ksuelian, kuri dešimt metų drumsčia ramius provincijos vandenis. Ksuelian reikalauja teisingumo, nes jaučiasi apgauta ir pažeminta. Sutarusi fiktyviai išsiskirti su vyru, kad pagerintų buities sąlygas, ji negali susitaikyti su mintimi, kad vyras ją apgavo ir gyvena su kita. Ksuelian reikalauja, kad teisėjas panaikintų nuosprendį ir tada ją išskirtų iš tikrųjų.

Pirmoji filmo pusė rodo, ką gali padaryti išduota, orumą ir teisingumą ginanti moteris. Ieškodama teisybės ji pereis visas teisingumo pakopas, taps valdininkų ir teisėjų siaubu, sugriaus ne vieną sėkmingą karjerą, nes galiausiai pasieks Pekiną ir ten atsiguls po Tautos kongreso dalyvio mašina. Tautos išrinktasis į Ksuelian atkreips brangų dėmesį ir ilgai buksavusi biurokratinė mašina ims judėti, tačiau galutinis sprendimas nebesugrąžins lauktos pusiausvyros. Dramatiškas filmo finalas liudija brandų heroję suvaidinusios pirmo ryškumo kinų žvaigždės talentą Fan Bingbing ir priverčia iš naujo prisiminti visas Ksuelian peripetijas, kitaip suvokti šios paprastos, neišsilavinusios, bet geru liežuviu ir humoro jausmu apdovanotos kaimietės motyvus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pasirodė pirmosios nuotraukos iš Xavier Dolano „The Death and Life of John F. Donovan“ filmavimo aikštelės, o žurnalistai ramina režisieriaus gerbėjus, kad naujasis filmas primena ankstesnius Dolano kūrinius, nors jame vaidina pirmo ryškumo amerikiečių žvaigždės Jessica Chastain, Kitas Harringtonas, Natalie Portman, Kathy Bates, Susan Sarandon, Jacobas Trembley’is. Dolanas pranešė, kad nespės filmo šiemet parodyti Kanuose, tad, matyt, premjera vyks Venecijoje arba Toronte. Dolanas kalba apie meilės istoriją, nors Chastain yra sakiusi, kad vaidina bulvarinio dienraščio redaktorę, kuri nusprendžia sugriauti Holivudo žvaigždės gyvenimą, nes ši „yra pamišusi kalė“.

Anna Zamecka apie „Komuniją“

Gegužės 16 d. „Skalvijoje“ ir Klaipėdos „Kultūros fabrike“, gegužės 25 d. Kauno „Romuvos“ laikinojoje salėje vyks Lenkų kino klubo ciklo „Jauni ir gabūs. 9-ojo dešimtmečio karta lenkų kine“ peržiūros. Bus parodytas Annos Zameckos debiutinis filmas „Komunija“, pelnęs geriausio metų dokumentinio filmo „Auksinį erelį“, tarptautinių Lokarno ir Varšuvos kino festivalių apdovanojimus. Pateikiame režisierės interviu, išspausdinto žurnale „Kino“ (2016, nr. 12), fragmentus. Su „Komunijos“ autore kalbėjosi Mariola Wiktor.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pavadinimas „Purvini pinigai“ (TV3, 18 d. 22.30) neperteikia JAV 2014 m. debiutavusio belgų režisieriaus Michaelio M. Roskamo filmo esmės. Originalus „The Drop“ mafiozų žargonu reiškia vietą, kur nustatytu laiku kurjeriai suveža nusikalstamus pinigus. Tačiau tai gali būti ir situacijos, kurioje atsidūrė filmo veikėjai, metafora. Pusbroliai Bobas (ar jau spėjote pamilti Tomą Hardy?) ir Marvas (paskutinis Jameso Gandolfini vaidmuo) dirba bare. Jis įtartiname Niujorko kvartale, Brukline, ir priklauso čečėnų nusikaltėliams. Kadaise baras buvo Marvo, bet prieš dešimt metų teko nusileisti ateiviams iš Rytų. Nors Marvas ir kuria keršto planus, dabar jis gali nurodinėti tik Bobui, kuris visiems stengiasi būti geras, nes yra doras krikščionis. Jis negali palikti net šiukšlyne rasto sužaloto šuns. Tačiau kai pasirodys įtariamas šuns skriaudikas, kai bare įvyks apiplėšimas, kurio tyrimas gali atskleisti niūrią praeitį, Bobas susimąstys, ar verta atsukti kitą skruostą.

„Purvini pinigai“ sukurtas pagal Holivude mėgstamo rašytojo Denniso Lehane’o (jo romanus ekranizavo Clintas Eastwoodas, Benas Affleckas ir Martinas Scorsese) scenarijų. Nuosekliai regzdamas filmo intrigą, įtikinamai argumentuodamas personažų motyvus, Lehane’as pasakoja ir apie vienatvę, kuri yra veikėjų nuodėmių pasekmė, apie jų bandymus išsiveržti iš egzistencinės tuštumos. Tai galima pasakyti ir apie Noomi Rapace suvaidintą Nadią – nervingą merginą su tamsia praeitimi. Tačiau filme visų praeitis tamsi.

Kirilas Serebrennikovas apie „Mokinį“

Nuo šio penktadienio Lietuvoje rodomas rusų teatro ir kino režisieriaus Kirilo Serebrennikovo filmas „Mokinys“ („Učenik“). Filmo premjera įvyko pernai Kanuose, iškart po festivalio su režisieriumi kalbėjosi Antonas Dolinas. Pateikiame „Afiša Daily“ išspausdinto pokalbio fragmentus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Animacinis filmas „Moliūgėlio gyvenimas“ sulaukė didžiulės sėkmės – filmą gali pamatyti net Lietuvos žiūrovai, jo autorius Claude’as Barras tapo vienu įtakingiausių kūrėjų. Kalbama, kad „Moliūgėlio gyvenimas“ bus nominuotas 2017 metų „Oskarui“. Neseniai Štutgarte, kur vyko specialiesiems kino efektams skirta konferencija, režisierius pranešė apie du savo naujus projektus. Pirmasis bus animacinis filmas apie miškų naikinimą. Pasak Barras, tai pakankamai klasikinis projektas. Filmo veiksmas nukels į Borneo, jo veikėjai bus maža mergaitė ir orangutanas. Antrasis projektas – Edipo mito ekranizacija. Kurdamas šio filmo koncepciją, režisierius kreipėsi į specialistus, kad šie padėtų apsispręsti, kiek metų turėtų būti filmo herojui. Tai bus mažo biudžeto eksperimentinis filmas.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Drama tarpduryje. Tiesiogine šių žodžių prasme. Didžioji dalis „Paskutinės šeimos“ vyksta ankštame daugiabutyje, kamerai dažniausiai filmuojant iš taško, kur turėtų būti kambario durys. Kamera atsitraukusi, nesikišanti, statiška. Ji retai fiksuoja stambiu planu, o filmo nervas dilgčioja ne personažų veiduose, o erdvėje, kuri supa ir skiria nuo kameros. Kaip prisipažino pats režisierius, taip norėta scenoms suteikti epiškumo. Puikiai pavyko – seniai kine mačiau tokią dinamišką statiką.

Žinoma, ten, kur daug statiškumo, kaip ant delno matosi dailininko darbas. „Paskutinėje šeimoje“ jis nepriekaištingas. Daiktai, kurie panašiuose, laikotarpį kruopščiai atkuriančiuose filmuose dažnai virsta nieko nesakančia butaforija, čia organiškai ištirpsta kadre. Paveikslai, plakatai, vinilo plokštelės, kameros, fotoaparatai, virtuvės apyvokos reikmenys, sakyčiau, tampa lygiaverčiais veikėjais. Jie keičiasi priklausomai nuo laikotarpio (veiksmas tęsiasi nuo 1972-ųjų iki 2005-ųjų). Jie yra filmo nuotaika ir būsena.