Kinas
„Prarastasis miestas Z“, rež. James Gray, JAV
Filmo anonsas truputį klaidina. Indianos Džounso vertų nuotykių filme nėra. Šalia manęs sėdėjusios paauglės, kurios kine, matyt, tikėjosi gero laiko, labai nusivylė: pradėjo garsiai kalbėtis, paprašytos patylėti sulindo į spragėsius, o šiems pasibaigus – į telefonų ekranus.
Taip, tikrais faktais paremtas pasakojimas apie britų karininką, kartografą ir keliautoją Percy Fawcettą, Amazonės džiunglėse ieškojusį prarastojo miesto Z, kurį tikėjo esant legendiniu Eldoradu, pasižymi keistu ritmu. Iš pradžių sunku suprasti, kokią istoriją Gray’us nori papasakoti, kur link suka ir kas jam įdomu. Idėjos apsėsto žmogaus portretas, Viktorijos laikų Anglijos papročių analizė, Fawcetto šeimos istorija, dviejų kultūrų – britų ir indėnų – susitikimas ar tiesiog nuotykiai?
Režisierius nori visko po truputį. Todėl vietomis užskuba ir nepalieka laiko į pasakojimą įsijausti. Jo Fawcettas (Charlie Hunnam) tampa šiek tiek žmogumi be savybių. Dėl tokio personažo nesijaudini net tada, kai jį puola piranijos, laukinių strėlės ar kelią pastoja pasipūtęs anglų aristokratas. Su herojumi tiesiog neužaugai.
Blankokus personažus kompensuoja tapybiškas operatoriaus Dariuso Khondji darbas, dėmesys detalėms, kruopščios mizanscenos, bendra atmosfera. Tai, dėl ko Gray’aus filmai taip vertinami kino kritikų ir sinefilų. Estetika nėra savitikslė: ji sustiprina nežinomybės nuojautą, sukuria pojūtį laiko, kurio sluoksnį, rodos, gali nuvalyti nuo kiekvieno kadro. Tik vargu ar vizualinė plotmė bus įvertinta žiūrovų, kurie kine ieško pramogos, naratyvo, nuoseklumo.
„Tai tik pasaulio pabaiga“, rež. Xavier Dolan, Kanada, Prancūzija
Priekaištauti, kad Xavier Dolanas sukūrė isterišką, manieringą ir hipsterišką filmą, tai tas pats, kas niurzgėti, jog Béla Tarras yra per lėtas, o Larsas von Trieras visada provokuoja. Jie tiesiog tokie yra. „Tai tik pasaulio pabaiga“ – šeštasis kanadiečio filmas, ir visiems, kurie nespėjo priprasti prie autoriaus stiliaus ir juo vis dar piktinasi, geriausiai būtų visai nebežiūrėti jo filmų. Nes panašu, kad paryškintos kino kalbos Dolanas neatsisakys ir septintame filme. Tai jo arkliukas.
Pagal prancūzo Jeano-Luco Lagarce’o pjesę, kurią į teatro sceną perkėlė ir Gintaras Varnas (spektaklis „Tolima šalis“), sukurtas filmas, man rodos, labiausiai kenčia nuo žvaigždžių: Marion Cotillard, Vincent’o Casselio, Léa Seydoux, Gaspard’o Ullielio (nuo jo, beje, mažiausiai). Prancūzų kino garsenybės suveikė kaip svetimkūniai. Etatinius kanadiečių aktorius iškeitęs į prancūzų kino aktorių grietinėlę, Dolanas iškeitė ir dalį savo kino žavesio, tarsi suardė savo autonomišką kino pasaulį, kurį sunku supainioti su kitų režisierių kuriama tikrove. O tai juk tikro kino autoriaus bruožas.
Po priekaištų aktoriams rikiuotųsi abejonės režisūriniais ėjimais. Pavyzdžiui, saldžiais flashbackais ar deklaratyviu finaliniu paukšteliu, kuris, žinoma, yra visa apimanti metafora. Bet ji banali net Dolano kino kontekste. O žinant, kad kanadietis nuo pirmojo filmo pavojingai flirtuoja su banalybe ir kiču, paukštelis tampa banalybe kubu. Kiek jos bus naujame filme, kuriame vaidins jau amerikiečių aktoriai Jessica Chastain, Natalie Portman, Kit Harington, Susan Sarandon, Kathy Bates, pamatysime kitais metais. Tik neapsimetinėkit, kad nelaukiat.
