Xavier Dolanas apie filmą „Tai tik pasaulio pabaiga“
Pernai Kanuose Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“, Kanada, Prancūzija, 2016) buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Dolano filmai renka prizus festivaliuose, jo vardas žinomas visur, filmai traukia žiūrovus – prieš kelerius metus Dolano „Mamytė“ tapo žiūrimiausiu „Kino pavasario“ filmu. Tačiau Dolanas toli gražu nėra kritikų, recenzentų numylėtinis. Isterišku ir nepakeliamu kritikų vadintą „Tai tik pasaulio pabaiga“ jau galima pasižiūrėti ir Lietuvos kino teatruose. Ta proga pateikiame režisieriaus pokalbio su Anna Tatarska, kovą išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus.
Filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“ premjera įvyko Kanuose, iš kurių jau ne pirmą kartą grįžote su apdovanojimu. Bet kelios dienos prieš pabaigos ceremoniją žurnalistai vėl prirašė apie Jus nemalonių dalykų.
Prieš tai Kanuose buvau žiuri nariu, todėl neskaičiau nieko, ką rašė žurnalistai. Žiuri nariams tai griežtai draudžiama. Bet ankstesniais metais man buvo labai smalsu, ką kritikai rašo ir galvoja apie mano filmus.
Man visada patardavo neskaityti laikraščių, bet aš lyg užsispyręs maniakas elgdavausi atvirkščiai. Esu sinefilas, skaityti recenzijas man yra svarbu, reikalinga, net, pasakyčiau, privaloma. Nors būdavo žiaurių, galinčių įskaudinti frazių, dažnai rasdavau ir atsakymus į mane jaudinančius klausimus. Tai net įdomu, ypač skirtumai, kaip suvokiamas vaizdas. Visi sako „balta“, o tu turėjai galvoje „juoda“. Ką daryti tokioje situacijoje? Abejoti savo sugebėjimais, galvoti, kad gal vis dėlto esu neteisus, kažką išsigalvoju?
Bet grįžtant prie Kanų festivalio – jame dalyvauju nuo 2009-ųjų. Mačiau, kaip per tą laiką pasikeitė festivalio tonas ir atmosfera. Turiu pripažinti, kad jame vis daugiau baimės, neapykantos ir paniekos.
Kaip manote, kodėl taip vyksta?
Manau, kad tokio pobūdžio naracija – daugiausia socialinių medijų nuopelnas. Svarbu būti tuo pirmuoju, kuris viską išjuoks. Kuo žiauresniais ir skambesniais žodžiais, tuo geriau. Akivaizdu, kad filmas gali padalyti žiūrovus. Jei kam tai tampa kliūtimi, pradedu nerimauti, bet dabar festivaliuose kritikos ribos yra nustatomos iš naujo.
Įdedu tiek daug savęs, savo asmenybės į filmus, kad galiu neabejodamas pareikšti: mano darbas – tai aš. Jei nemėgsti mano filmų, nemėgsti manęs. Ar ne Nietzsche yra pasakęs: „Priimk save tokį, kokį tave mato kiti, nes toks ir esi“? Recenzijų autoriai vertina ir mano asmenybę bei charakterį. Čia pirmauja amerikiečių žiniasklaida. Skaitau jų tekstus ir galvoju: „Nežinojau, kad man reikia psichoterapijos.“ Kartasi kyla įspūdis, kad kino festivaliai iš tikrųjų yra tarptautiniai psichiatrų suvažiavimai, nes recenzentai puikiai išmano žmogaus psichikos paslaptis.
Galėtumėt nekreipti dėmesio į tas nuomones.
Sakyti, kad jie tiesiog nieko nesuprato? Tada atrodytų, jog manau, esą kritikai nepakankamai protingi, kad suprastų mano filmus. Bet jiems paprasčiausiai kas nors nepatiko – kad Dolanas sukūrė pernelyg ekstravagantišką filmą, pernelyg muzikinį, per ilgą, per „gėjišką“...
Kas labiausiai įskaudino „Tai tik pasaulio pabaiga“ recenzijose?
Kažkas parašė, kad filmo šeimos nariai yra kvaili ir piktybiški. Žinoma, filme yra daug garsių pokalbių, daug įtampos, riksmų. Kai kuriuos kritikus tai tikrai šokiravo. Bet ar jie iš tikro niekad negirdėjo vienas ant kito rėkiančių žmonių? Ar tėvas niekad ant jų nerėkė? Būkime atviri, tai, kad mano šaknys yra egiptietiškos (Dolano tėvas – Egipte gimęs aktorius ir dainininkas Manuelis Tadrosas, – red. past.), svarbu, nes užaugau tarp žmonių, kurie retai kalbasi ramiai ir tyliai. Įdomu, kad kritikuojami riksmai ir ašaros, bet mažiau dėmesio skiriama tam, kas juos sukelia. Mano filmas – daugiausia apie tai, kas lieka tarp eilučių. Panašiai kaip ir Jeano-Luco Lagarce’o pjesė, kuri yra scenarijaus pagrindas. Pjesėje nuolat kalbama, bet nė vienas žodis neturi prasmės. Veikėjai yra susinervinę, išsigandę, nusivylę, nori keršyti, bet pirmiausia jie jaučia didelį skausmą. Ir tik kai kurie iš jų sugeba leisti tam skausmui prasiveržti. Nors dažniausiai pačiu netinkamiausiu būdu – užtenka prisiminti pamėlusius Antuano, kurį vaidina Vincent’as Casselis, krumplius.
Lagarce’o pjesė, kurios veiksmas sukasi aplink šeimos stalą, dažnai statoma teatre. Traukia po daugelio metų vykstantis šeimos susitikimas, kurio fone – asmeninė sūnaus paklydėlio tragedija.
Taip, pjesė žinoma visur, nors įtariu, kad amerikiečiai jos niekad neskaitė. Pjesės įtaigumas, pakrikęs emocionalumas savo energija primena „Mamytę“ – vieną rėksmingiausių mano filmų. Taip, kaip aš mėgstu, kai skamba aukščiausi tonai.
Kamera labai priartėja prie aktorių, beveik jėga laiko kadre jų veidus. Ar toks buvo Jūsų būdas ištraukti tą pasakojamą istoriją iš konkrečios vietos ir laiko?
Man patinka ši metafora (juokiasi). Vienas žmogus man sakė, kad pasielgiau taip norėdamas išvengti kaltinimų perdėtu teatrališkumu. Tačiau niekad nebijojau, kad filmas bus pernelyg teatrališkas. Pro žaliuzes ant langų prasismelkusi šviesa gula linijomis ant veikėjų veidų, susipynę šešėliai... Stambius planus traktuoju ne estetiškai, o kaip naracijos įrankius. Bandėme ir ilgus kadrus, ir amerikietiškus planus, bet tai neveikė. Reikėjo būti arti, kvėptelėjimo atstumu. Aktoriai darė viską, ką galėjo, todėl mums reikėjo neprarasti nė vieno jų akies blyksnio, lūpų judesio, šnabždesio.
Surinkote įspūdingą aktorių ansamblį – Marion Cotillard, Gaspard’as Ullielis, Lea Seydoux, Vincent’as Casselis, Nathalie Bay. Ar buvo sunku rasti žmones, gebančius susidoroti su tokia emocinga medžiaga?
Iš tikrųjų filmavimo aikštelėje buvo malonu ir ramu. Manau, kai filmuojamas siaubo filmas, žmonės įeina į filmavimo aikštelę šaipydamiesi, o ne bijodami, kad juos kas nors netrukus užmuš (juokiasi). Kartu visi praleidome šešias dienas. Tai nėra daug, todėl turėjome būti puikiai pasirengę, labai preciziški, negalėjome suklysti. Kiekvieną dieną filmavimas užsitęsdavo ilgiau, nei buvo planuota. Bet toks spaudimas mūsų nesulaikė nuo išsidirbinėjimo protrūkių. Žinoma, kai filmuoji tokią sceną kaip filmo finalas, kur visi verkia, tai veikia ir filmavimo grupę. Operatorius trūkčioja nosį, nors ir rodo ženklus, kad viskas gerai, aš šluostausi prakaitą nuo kaktos, kažkas slapčiomis traukia iš kišenės nosinę. Norėjau, kad toje finalinėje scenoje žiūrovui atrodytų, jog nebeįmanoma kvėpuoti. Turiu omenyje tvankumą prieš pat prasidedant audrai. Buvome suplanavę, kad paskui vėl pasirodys saulė, kuri pamažu ims leistis namo fone ir nudažys jį oranžine spalva. Kad atrodytų, lyg herojai pateko į pragarą. Graži meniška vizija, bet ją filmuodami beveik sudegėme. Namo viduje buvo taip karšta ir tvanku, kad, ko gero, pritrūko deguonies ir atsidūrėme beveik transe.
Nebūtumėt savimi, jei filme būtumėt apėjęs motinos ir sūnaus ryšių temą.
Tačiau truputį pakeičiau tą istoriją. Gal šia prasme „Tai tik pasaulio pabaiga“ – mano pirmas suaugęs filmas. Bet tikrai pirmas, kuriame tarpusavyje bendrauja tik suaugę žmonės. Filme „Bet kokiu atveju Lorens“ tarsi ir pasakojau apie trisdešimtmečius, bet kartu tam tikra prasme tai du paaugliai, kurie pabėga nuo juos supančios tikrovės, nes nenori suaugti. Šio filmo herojai turi įsipareigojimų, vaikų, darbą, tikrų suaugusiųjų problemų. Tai buvo neišvengiama, nes ir aš keičiuosi. Kai sukūriau „Aš nužudžiau savo mamą“, man buvo devyniolika, dabar – dvidešimt septyneri. Kažkur pakeliui tarp filmų tapau vyru.
Parengė K. R.