Pabudimas

Marco Bellocchio pavardė mažai ką sako lietuvių žiūrovams, nors jis – garsiausias 7-ojo dešimtmečio italų kino maištininkas. Filosofiją ir kiną Romoje bei Londone studijavęs režisierius kartu su Bernardo Bertolucci laikytas italų kino atsinaujinimo simboliu. Savo mokytojais jis vadino Michelangelo Antonioni ir Luisą Bunuelį, nors šie gana įtariai žiūrėjo į jaunojo sekėjo darbus. 1965 m. dvidešimt šešerių Bellocchio debiutavo skandalingu filmu „Kumščiai kišenėse“, kuris buvo vadintas antikatalikišku bei patologišku ir kuris iki šiol išlieka vienu radikaliausių 7-ojo dešimtmečio kino pavyzdžių. Filmas nepaseno, nors dabar svarbiausia gal pasirodytų ne maišto, o šeimos tema ir tai, kas paskatina pagrindinį veikėją nužudyti motiną bei neįgalų brolį. Šeimos temai režisierius ištikimas iki šiol. Pernai Kanuose pristatytas „Saldžių sapnų“ („Fai bei sogni“, Italija, Prancūzija, 2016) iš pradžių taip pat įspraudžia veikėjus į ankštą ir tamsų butą. Tačiau jame gyvenančius Masimą (Nicolo Cabra) ir jo mamą (Barbara Ronchi) sieja ne neapykanta, o begalinė meilė. Berniukas taip prisirišęs prie motinos, kad negali susitaikyti su jos staigia mirtimi Naujųjų metų išvakarėse. Filmas „Saldžių sapnų“ rodo kelias dešimtis Masimo gyvenimo metų – nuo vaikystės iki tol, kai jis pagaliau susitaikys su motinos mirtimi, leis jai simboliškai išeiti iš savo gyvenimo.

„Saldžių sapnų“ sukurtas pagal bestseleriu tapusį autobiografinį Massimo Gramellini romaną ir tai, žinoma, ribojo režisieriaus laisvę. Tokio pobūdžio literatūros kūriniai dažniausiai skatina prisiminti melodramą, žadina nostalgiją. Bellocchio bando laviruoti tarp atviro jausmingumo ir sudėtingos protagonisto psichikos. Veiksmas nuolat šokinėja iš vieno laiko į kitą – rodomi 1969-ieji, 1990-ieji, paskui sugrįžtama į 8-ąjį dešimtmetį ar vėl nušokama į amžiaus pabaigą, tad iš pradžių net kilo įtarimas, kad filmas bus ir savotiška Masimo kartos biografija. Bellocchio keliais štrichais sukuria atpažįstamą būtąjį laiką – televizijoje dainuoja Rafaella Carra, berniuko fantazijose jo angelu sargu tampa paslaptingasis Belfegoras, draugas rodo iš Londono atsiųstas „Rolling Stones“ plokšteles, Turine už Masimo namų lango ūžia sirgalių pilnas stadionas ir garsioji miesto futbolo komanda taps berniukui vienu iš būdų išsigelbėti nuo motinos mirties sukeltos nevilties. Paskui bus Roma, garsiojo dienraščio „La Stampa“ redakcija, kur jaunas žurnalistas Masimas (Valerio Mastandrea) sėkmingai įsitraukia į darbą.

Gal tik epizodai iš Balkanų karo, kur Masimas Sarajeve dirba karo korespondentu, padvelks banalybe, bet scena, kai fotografas sodina į videožaidimą įsitraukusį vaiką šalia ką tik snaiperio nukautos ir ant slenksčio gulinčios motinos, Bellocchio labai svarbi. Ji padeda formuluoti pagrindinę filmo mintį apie vaiko susidūrimą su mirtimi, apie tai, ar jam galima sakyti tiesą, apie cinizmo ir tiesos santykį. Juk Masimas ir vaikystėje, ir paauglystėje nenori susitaikyti su mamos mirtimi ir net meluoja klasės draugams, kad ji gyvena Niujorke, dar ir todėl, kad negali suprasti, kas atsitiko iš tikrųjų. Todėl jo neįtikina sausas tėvo (Guido Caprino) pasakojimas apie staigų širdies nepakankamumą. Masimas nujaučia, kad kažkas ne taip.

Bellocchio filmuose visada gausu paslapčių, režisierius mėgsta imituoti pasąmonės srautą, nuojautas, spėliones. 8-ajame dešimtmetyje jis žavėjosi tradicinę psichoanalizę neigusiu atskalūnu mokslininku – kolektyvinės psichoanalizės kūrėju Massimo Fagioli (1931–2017), kuris tvirtino, kad kinas – pati geriausia pasąmonės vizualizacija. Fagioli buvo kelių Bellocchio filmų konsultantas, scenaristas.

Filme „Saldžių sapnų“ mirties motyvas pabrėžiamas vis kitaip: tai ir aklinas mamos karstas, nešamas ilgu buto koridoriumi, ir prisiminimai apie baimę pirmąkart televizoriaus ekrane pamačius Belfegorą, ir kadrai iš „Nosferatu“ ant diskotekos sienos, ir Sarajeve vandens pasisemti atėję žmonės, kuriuos nuo snaiperių saugo JT kareiviai, bet efektingiausias jis scenoje, kai Masimas savo namuose išgyvena panikos priepuolį, nes jam atrodo, kad tuoj numirs. Šioje scenoje galima grožėtis režisieriaus meistriškumu – klaustrofobiškas kameros judesys, Masimo žvilgsniai ir kvėpavimas į veidrodį, buto apšvietimas, iš telefono ragelio sklindantis moters balsas primena košmarišką sapną, kuriame išsigelbėjimas ateina paskutinę sekundę. Tačiau kartu supranti, kad štai pagaliau herojaus gyvenime atsiras svarbiausioji moteris, kuri padės jam pabusti gyvenimui ir atsikratyti praeities košmarų.

Gydytoja Eliza (Bérénice Bejo) filme taip pat rodoma gana simboliškai – keliaudamas pas ją Masimas pasiklys miške, o pagaliau atvykęs ras turtinguose namuose didžiulę šeimą, iš viso pasaulio susirinkusią švęsti šešiasdešimtųjų Elizos senelių santuokos metinių. Tą vienišiaus Masimo sugrįžimą į simbolišką šeimą paryškins ir šokis, beveik toks, kokį filmo pradžioje berniukas namuose šoka su motina. Šokius Bellocchio rodo beveik kiekvienoje svarbioje „Saldžių sapnų“ scenoje – vaikystės epizoduose, svečiuose pas turtingą draugą, po susitikimo su nusižudžiusiu finansininku, Sarajeve. Tai – dar vienas leitmotyvas, beje, paryškinantis ir „Saldžių sapnų“ praėjusio laiko nostalgiją, dominuojantį lėtą ritmą, bet kartais suteikiantis filmui ironijos, kurios galėtų būti ir daugiau.