Kinas
Šių metų pradžioje Prancūzijos ekranuose pasirodė dokumentinis filmas „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ („Lumière! L’aventure commence“). Filmas perkelia į 1895-uosius, kai broliai Lumière’ai išrado kinematografą ir nufilmavo pirmuosius judančius vaizdus, kviečia keliauti prie kino ištakų. Kartu tai ir pagarbos duoklė broliams Louis ir Auguste’ui Lumière’ams. Žiūrėdami Lumière’ų, kurių pavardė turi ir kitą, „šviesos“ reikšmę (todėl originalus filmo pavadinimas skamba visai dviprasmiškai), nufilmuotus vaizdus, galime pamatyti, kaip buvo „išrasta“ kino kalba, režisūra, triukai, pagaliau ir kino menas. Filmo prodiuseris – vienas garsiausių prancūzų vyresniosios kartos kino režisierių, patyręs kino istorikas ir kritikas Bertrand’as Tavernier, autorius – kino kritikas, kinotyrininkas, Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux. Iš 1895–1905 m. Lumière’ų ir jų operatorių nufilmuotų 1422 filmukų jis atrinko 108, filmai buvo restauruoti. „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ jau rodomas pasaulyje, tad reikia tikėtis, kad filmas užklys ir į mūsų kino teatrus. Jubiliejinių Kanų išvakarėse apie filmą Frémaux kalbino „Novaja gazeta“ kino kritikė Larisa Maliukova. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.
Jums teko atlikti milžinišką darbą – iš tūkstančių juostų sudėlioti emocingą istoriją apie naujos meno rūšies gimimą.
Nebuvo lengva, bet padėjo patys Lumière’ai. Louis buvo fotografas ir išradėjas, todėl žinojo, kaip pasitelkus sidabro bromidą pasiekti gana išraiškingą vaizdą. Gyvenimo pabaigoje jis nusprendė atiduoti kino medžiagą – 1422 filmus – Henri Langlois ir Prancūzų sinematekai. Išliko 1417 filmų. Kartu su negatyvais, fotoplokštelėmis, skirtingos būklės – tai jūs matote filme. Ėmiau skirtingos kokybės filmus. Galiausiai filme jų liko 108. Ypatingas malonumas – pamatyti juos pirmykščiu vaizdų greičiu – tokiu, kokiu buvo filmuota. Jis priklausė ir nuo realaus laiko, ir nuo dainos, kurią broliai naudojo filmavimo ritmui. Restauruojant kyla tūkstančiai klausimų. Restauravimas visada yra asmeniška medžiagos interpretacija. Čia nebūna vienos tiesos – yra rutiniškas darbas su daugybe požiūrių.
Ar ilgai dirbote?
Šis variantas po truputį buvo kuriamas porą dešimtmečių. Rodžiau kino medžiagą žmonėms, kurie ateidavo pas mane į sinemateką. 1995-aisiais, kai buvo minimas kino šimtmetis, komentavau Lumière’ų darbus įvairiose peržiūrose. Jų kinas yra kaip muzika. Arba kaip Marko Rothko tapyba, kurioje forma juntama savaime. Mūsų filmas ne surežisuotas, o sukomponuotas iš Lumière’ų kino tekstų. Mano vaidmuo – mokytojo, gido. Stengiuosi perduoti, ką žinau pats. Dar mes kuriame interneto platformą, kad žmonės galėtų pasižiūrėti kiekvieną filmą. Tai būtina studentams, istorikams, mokslininkams, sinefilams. Bet aš manau, kad jau seniai laikas sugrąžinti Lumière’us į kino teatrus.
Manote, kad galima rodyti jų kiną paprastuose kino teatruose?
Prancūzijoje filmas buvo rodomas komerciniuose kino teatruose. Mes išsaugojome šaltinio dvasią, nors pagardinome ją melancholija ir ironija. Vienas iš uždavinių buvo transformuoti kalną filmų į vientisą pasisakymą, pasiekti ryšį su nauja auditorija. Daugeliui filmas – tai pusantros valandos, praleistos kino salėje. Kokia literatūra geresnė – ta, kuri telpa į 100 puslapių, ar ta, kuri – į 1000 puslapių? Pasižiūrėkite į šiuolaikinį Filipinų režisierių Lavą Diazą. Jo būdas kurti daug valandų trunkančias freskas primena Lumière’us. Bet mano filmo trukmė ne 6 valandos, o tik pusantros. Norėjau, kad filmas būtų patrauklus.
Kodėl taip svarbu, kad žmonės tai pamatytų?
Tai lygiai taip pat svarbu, kaip ir galimybė skaityti pirmųjų graikų filosofų kūrinius. Viskas kadaise vyko pirmą kartą. Literatūra, muzika, piešimas – mes nežinome, kur ir kada tai atsirado. O apie kiną žinome.
Lumière’ų filmuose yra scenarijus, turinys, kurį galima analizuoti... Kiekvienas filmas – eksperimentas. Vis iš naujo sprendžiamas klausimas, kokią istoriją papasakoti, kaip ir kur pastatyti kamerą. Šituos klausimus iki dabar sau užduoda visi kino kūrėjai. Ir būtent Lumière’ai pirmieji paneigė klaidingą nuomonę apie ribą tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Paimkite japonų klasiko Yasujiro Ozu filmus. Jie nufilmuoti taip, kad žiūrovas atsiduria viename kambaryje su personažais. Bet juk panašus pojūtis kyla ir žiūrint Lumière’ų opusą su rūkoriais azijiečiais. Broliai suvokė laiko dėsnius kine.
Atėjusiems į kiną ir pamačiusiems „Kalifornijos svajų“ afišą žmonėms bus sunku pasirinkti „Liumjerai! Nuotykis prasideda“. Tačiau jiems turi būti suteikta galimybė rinktis. Be to, filmas skirtas ir mokykloms, universitetams, bibliotekoms. Taigi Lumière’ai su šiuo filmu sugrįžta į ekranus.
Tai ir kinas, ir užklupta realybė. Prieš mūsų akis – XX amžiaus pradžios Prancūzijos portretas.
Be abejo. Kinas priartina kitos epochos žmones. Ir kartu išsaugo distanciją. Prisimenu Marcelį Proustą, šie filmai – jo metodo įrodymas: gyvenimas kaip pastanga laike. Jūs negalite atitraukti žvilgsnio nuo sekmadienio popietės Paryžiuje, apžiūrinėjate, kaip apsirengusios moterys, kaip į jas svaido žvilgsnius vyrai. „Fabriko“ filmuose atgyja Emile’io Zola „Terezos Raken“, „Žerminalio“ pasaulis. Niekaip negaliu atsikratyti šių filmų hipnozės.
Komentuodamas Jūs prisimenate ir Auguste’o Renoiro kūrybą. Iš tikro, tarp Lumière’ų darbų ir Renoiro daug bendro. Juk neatsitiktinai daug rašyta apie stichišką impresionistų demokratizmą.
Žinoma, Renoiras buvo Lumière’ų filmų žiūrovas ir gerbėjas. Impresionizmo ir kinematografo ryšių tyrinėtojų dar laukia atradimai. Žiūrėdami filmą, pajusite abipusę impresionizmo ir kinematografo trauką. Impresionistai sakė: „Atsisakome akademinės tapybos ir einame prie upės ieškoti įkvėpimo. Mes daugiau nebegalime piešti karalių. Norime tapyti gryną gyvenimą, jo peizažus.“ Juk tai Lumière’ai!
Mano asistentas sudarė sąrašą žmonių, kuriuos prisimenu komentaruose. Tai skirtingų rūšių meno, lipančio ant kulnų XIX ir XX amžiams, atstovų portretas. Daugelis iš jų mėgo Lumière’ų filmus. Jeanas-Lucas Godard’as filme „Kinė“ į maištininko Gijomo lūpas įdėjo savo mintį, kad Lumière’ai buvo ne tik išradėjai, bet „didieji ir neįvertinti ekrano poetai“. Dabar daugelis antrina Godard’ui: „Jei jis mėgsta Lumière’us, pasižiūrėkime juos ir mes.“ Pas mus priimta sekti iš paskos madai ir remtis autoritetais. Prancūzų režisierius Albert’as Dupontelis, sakydamas ką nors svarbaus, amžinai kartoja: „Fellini pasakė...“. Jo paklausius, gali pasirodyti, kad Fellini pasisakė visais klausimais.
Nenorite pats užsiimti režisūra?
Ne, mano darbas – išrinkti vienetinius filmus iš 1800, pristatytų festivaliui. Tai labai atsakingas darbas. Dabar dar ir šitas filmas. Vadinasi, būsimame festivalyje būsiu dviem pavidalais – atrankos komiteto nario ir dalyvio. Filmas „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ – apie tokią pat aistrą, kuri būtina kritiko profesijai. Kritikai rašo ir pasakoja apie kiną, rodo filmus, dėsto universitetuose.
Ar galėtumėt paminėti kurį nors šiuolaikinį režisierių, kuris Jus iš tikrųjų nustebino, šokiravo?
Tai sudėtingas klausimas. Jei paminėsiu Nicolasą Windingą Refną, Xavier Dolaną apims pavydas.
Bet juk Jūs esate savotiškas „tiltas“ tarp seno ir naujo kino. Nejaugi Jūsų neįmanoma nustebinti?
Žinoma, įmanoma. Dabar žiūriu daug Sergejaus Eizenšteino filmų. Kai buvau jaunas, dievinome Eizenšteiną. Norėjau patikrinti tą pagarbos jausmą. Geriausias būdas tai padaryti – prisiliesti savo pirštais prie negatyvo. Žiūrėti šaltinius. Turiu pripažinti, kad Eizenšteino kinas nuostabus, šiuolaikiškas. Taip pat ir Lumière’ų. Mes pervedame filmus į skaitmeną, bet tas pojūtis ant pirštų galiukų jau nebeišnyks – jis išliks ir skaitmeninėje galaktikoje. Daugelį metų apie tai kalbamės su Quentinu Tarantino. Jis neslepia, kad nekenčia skaitmeninio kino. Jam filmas – tai chemija, stebuklas, celiulioido magija. Kas yra 35 mm ar 75 mm? Tai originalas. Skaitmeninė versija – tik atspaudas. Kaip ir anksčiau perku popierines knygas, nors dabar Prancūzijoje visi skaito elektronines. Pasakiau savo draugui: „Noriu išsaugoti ryšį su knygomis, filmais. Neprarasti taktilinių pojūčių patirties.“ Imu į rankas knygą, suvokdamas, kad ir po dešimties metų ji bus tokia pat vertinga.
Kokį Lumière’ų filmą galėtumėt pristatyti kaip Kanų kino festivalio įžangą?
Louis Lumière’as buvo pirmojo Kanų kino festivalio 1939-aisiais prezidentas. Festivalis buvo atšauktas, nes prasidėjo karas. Mūsų pagrindinė salė pavadinta brolių vardu. Na, bet jei būtinai reikia... Greičiausiai tai filmas, kuriame mažytė mergaitė bėga paskui kamerą Vietname, nes Kanai – tarptautinis kino festivalis, o Lumière’ų kinas universalus. Ir todėl, kad juos jaudino vaikystės tema. Pasaulio pradžios, jo atradimo tema. Jų kinematografas švarus ir nekaltas kaip vaikiškas kinas. Tavernier frazė: „Jie davė pasauliui pasaulį“, – labai svarbi. Tad laikas atiduoti skolas. Tai viena iš Kanų pareigų. Festivalio rengėjai taip suformulavo jo užduotį: „Kurti ir palaikyti dialogą tarp žmonių ir kino.“
Tokia pat idėja remiasi ir neseniai išleistas Jūsų dienoraštis?
Taip, mano dienoraštis – jau nebe „slaptasis sąsiuvinis“, nors ir labai asmeniška knyga Kanų 70-mečiui. Ji apie festivalio praeitį ir dabartį. Ir ne tik apie Kanus, bet ir apie daugybę susitikimų, apie draugus, apie futbolą ir kitus dalykus, sužavėjusius prie Kanų uosto atplukdytą vaikiną.
Parengė K. R.
