Kinas
Nors skaičiau ne visus vienuolika Jo Nesbø romanų apie Harį Holą, mėgstu šį prasigėrusį, pavargusį, savo tautiečiais besišlykštintį ir egzistencinius klausimus dažnai užduodantį policininką. Kad tai vaidmuo Michaelui Fassbenderiui – net nesuabejojau. Švedų režisierius Tomas Alfredsonas 2011-aisiais sukūrė vieną geriausių Johno le Carré ekranizacijų – filmą „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, todėl tikėjausi, kad ir Nesbø „Sniego senį“ („Snowman“, JAV, Norvegija, 2017) jam pavyks perkelti į ekraną, juolab kad tarp prodiuserių puikuojasi ir Martino Scorsese’s pavardė. Deja. Tokio išskydusio detektyvo seniai neteko matyti ir, matyt, kalta ne knyga, o filmo kūrėjų nesugebėjimas suprasti, kas jiems rūpi labiau – sudėtingų problemų persekiojamas policininkas, vaikystėje traumą patyręs, bet, regis, iš siaubo filmų atklydęs serijinis žudikas ar šalčio sukaustyta atvirukiškai graži Norvegija. Filme yra visko po truputį, taigi kur slepiasi nesėkmės priežastis?
Pirmiausia „Sniego seniui“ stinga psichologiškai motyvuotų veikėjų poelgių. Į prologą iškelta būsimo serijinio žudiko vaikystės drama, tiesą sakant, labiau primena siaubo filmo parodiją, o ne nuorodą į pagrindinę problemą – vaikus, kurie auga ne su savo tėvais, motinas, kurios nepaiso vaiko interesų, toksišką meilę. Nesbø knygose šios temos iškyla nuolat ir leidžia rašytojui kritiškai vertinti visuomenę, kurios nariai nesugeba turėti šeimos, dažnai augina svetimus, o ne savo vaikus, darbu ir alkoholiu ar narkotikais slopina kaltės jausmą. Toks ir garsusis Oslo policininkas Haris, filmo pradžioje atsibundantis Norvegijos reklaminiu įvaizdžiu tapusiame Vigelando parke. Kad jį griaužia kaltė, pabrėžia ir Hario namai, kuriuos baigia sugriaužti grybelis. Tačiau to Alfredsonui, regis, ir užtenka. Nuo šios akimirkos Haris bėgios, karstysis stogais, mušis, gulės girtas ant žemės, akimirksniu spręs kriminalines mįsles, tik įsižiūrėti į jo motyvus, suprasti santykius su policininką palikusia, bet vis dar kažką jaučiančia Rakele (Charlotte Gainsbourg) neliks laiko.
Psichologinės įtampos ar psichologinio realizmo taip ir neatsiras, nes filme per daug personažų. Kelių šimtų puslapių romane jie atrodo natūraliai, o „Sniego senyje“ išnyksta taip ir neatskleidę savo funkcijos. Kas yra jauna rusė, kuri apsigyvena ginekologo ir turtuolio sutenerio namuose? Kas nužudė Bergeno policininką – Hario bendradarbės Katrinos (Rebeccos Ferguson pavardę verta įsiminti – kai kuriose scenose ji net užgožia Fassbenderį) nelaimėlį alkoholiką tėvą (Val Kilmer)? Kaip šio nužudymas siejasi su Hario ir Katrinos ieškomu žudiku, kuris paženklina nusikaltimo vietas sniego seniais? Kodėl žudikui taip svarbu pasinaudoti padoriu apsimetančiu pramonės magnatu (J.K. Simmons), kuris suviliojo svetimą žmoną, ir taip suklaidinti Katriną? Žinoma, po filmo galima mintyse neskubant viską sudėlioti į vietas, bet nuo to „Sniego senis“ netaps vientisesnis, labiau įtraukiantis ar gilesnis. Greičiau atvirkščiai – dar labiau aiškėja, koks tai veiksmo kratinys, kaip jam stinga ritmo ir tempo. Tai, beje, pabrėžia ir Alfredsono dažnai naudojamas paralelinis montažas, pavyzdžiui, kai montuojami Hario paieškų Bergene kadrai ir Katrinos veiksmai ginekologo namuose.
Pasakojimas nenuoseklus, jam trukdo ir iliustratyvūs sugrįžimai į praeitį, todėl sunku įsijausti į Hario ir Katrinos būsenas, jų jausmus, minties eigą, o kartu ir suprasti Nesbø potekstes – juk filmas ne apie tai, kaip Hariui pavyks sugauti ar sunaikinti dar vieną monstrą, kuris, beje, aiškus dar filmui neįsibėgėjus. Užtat „Sniego senyje“ daug Diono Beebe nufilmuoto gražaus balto sniego, panoraminių apsnigtos Norvegijos peizažų, kurių paslaptingumą, žinoma, pabrėžia už kadro skambantys Edwardo Griego „Norvegiški šokiai“. Bet visa tai primena, kad žiema artėja.
