Kinas
„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ („Blade Runner 2049“), rež. Denis Villeneuve, JAV
Ateitis yra šiandien. Turiu omenyje XXI amžių. Kosminė odisėja įvyko prieš šešiolika metų. „Atgal į ateitį“ ateitis – prieš dvejus metus, spalio 21-ąją. „Tvin Pykso“ pažadas pasimatyti po 25 metų ištesėtas šiemet, o pirmosios „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ dalies veiksmas prasidės po poros metų – 2019-aisiais.
Metaforiškai kalbant, gyvename sufantazuotame amžiuje. Tokiame, kurį praeityje kūrėjai įsivaizdavo kaip beveik nerealų. Šiandien internete galima rasti straipsnių apie tai, kad, pavyzdžiui, Kubrickas „išpranašavo“ lietimui jautrius ekranus, o štai Zemeckio skraidančios riedlentės nebuvo jau tokios iš piršto laužtos. Ką jau kalbėti apie Fritzo Lango futuristinio miesto viziją – pakanka pažiūrėti, sakykim, į Honkongą.
Tačiau šiandien, man rodos, kur kas įdomiau ne svarstyti, kiek vieno ar kito kūrėjo vizija buvo tiksli ar pranašiška, bet mąstyti apie savotišką vaizduotės, idėjų ir nostalgijos apytakos ratą, kuris toks ryškus kelerių pastarųjų metų mokslinės fantastikos filmuose, kurių režisieriai, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, pretenduoja į naująją klasiką.
Šiandien galima susilažinti, kas bus įrašyta į kino istoriją ir linksniuojama ateityje: „Tarp žvaigždžių“, „Atvykimas“ ar „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“? Mano manymu, nė vienas. Bet tai nereiškia, jog filmai prasti. Tiesiog du pirmieji pernelyg viską paaiškina ir nepalieka paslapties momento, o trečiasis jaučia per didelę nostalgiją savo pirmtakui.
Nuo pirmųjų kadrų Denis Villeneuve’as leidžia pasinerti į kinematografinį déjà vu. Tamsoje ir smoge paskendęs ateities miestas, skraidantys erdvėlaiviai, žmogaus akis stambiu planu ir Hanso Zimmerio muzika, kurioje galima išgirsti garso takelį Ridley Scotto filmui kūrusio kompozitoriaus Vangelio natas. Savo vizualika (operatorius Rogeris Deakinsas), muzika ir tempu filmas panašus į pirmąjį, bet tai nėra aklas sekimas ar idėjų stoka, o ištikimybė ir pagarba. Šiuo atžvilgiu „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ – labai gražus filmas.
Silpnesnė už vizualinę pusę atrodo pati istorija, kurią įmanoma suskliausti į paprastą ir šimto kitų filmų „nugrotą“ mintį: robotas irgi žmogus. Scottas dar bandė filosofiškai prabilti apie vis labiau įsigalinčias technologijas ir jas lydinčią baimę, o Villeneuve’as, tarsi suprasdamas, kad ši tema šiuolaikinio žmogaus seniai nebejaudina (įvairios mašinos tapo mūsų kasdienybe), susitelkia į reginį. Dramaturgijai jis palieka tik sentimentalią ir nuspėjamą istoriją apie vargšą replikantą K (Ryan Gosling), kuris nori būti žmogumi, bei kelis neva universalesnius Jaredo Leto personažo pavapėjimus apie žmoniją. Vargu ar to užtenka naujajai sci-fi klasikai.
„Kartą Rytų Europoje“ („Afacerea Est“), rež. Igor Cobileanski, Rumunija, Lietuva, Moldova
Rytų Europą režisierius rodo kaip kvailių ir atsilikėlių kraštą. Filmo personažai urmu pardavinėja pasagas. Lašinasi į akis degtinę. Pagirioms geria aliejų. O į kompiuterį žiūri kaip ožiai į naujus vartus. Šiuo atveju nesvarbi net konkreti šalis – Bulgarija, Slovakija, Lietuva ar visų pamiršta Moldova. Vakarams tai vis tiek atrodys kaip bendra teritorija su miškais, meškomis ir drakulomis, kurioje intelekto nesužaloti gyventojai, pasišviesdami žibalinėmis lempomis, vienas į kitą vis dar kreipiasi tovarišč.
Hiperbolizuoju, bet režisierius iš panašių stereotipų filmą ir lipdo. Juos paryškina, net, sakyčiau, egzotizuoja. Jis žino, kad tai patiks festivalinei publikai: kinas iš buvusio komunistinio bloko šalių tapo paklausia preke. Tiesa, filmo realybė jau pokomunistinė, tačiau kai vietinis choras pakylėtais balsais dainuoja apie laimingus vaikus ir meilę planetai Žemei, mūsų namams, supranti, kad per tuos trisdešimt metų netoli nukeliauta. Apima jausmas, kad režisierius, nors ir negaili ironijos, šiek tiek ilgisi tų laikų, jaučia nostalgiją nuoširdžiam ir naiviam sovietiniam žmogui.
Dėl rodomo kvailumo negali pykti. Režisierius turi tvirtą alibi: jis juokiasi iš savų, tokių pačių kaip jis rytų europiečių. Kitaip tariant, ant savęs pasisako. Nors būtent saviironijos filme labiausiai ir trūksta. Šaipomasi iš aukšto, vietomis nemielai, maždaug: ką dar idiotiškesnio parodyti? Degtinė į akis? Tinka.
Kvailiai kine, aišku, ne naujiena. Štai broliai Coenai juos pavertė pagrindiniais savo filmų herojais. Tačiau, kitaip nei Cobileanski, amerikiečiai žengia toliau. Jų herojai ne šiaip sau pakliūva ar patys sukuria beprotiškas situacijas. Tai nėra tiesiog istorijos apie pavienius kvailelius, o didesnio paveikslo dalis, ir tas paveikslas, žinoma, Amerika. Jos gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai, visuomenės nuotaikos. Viso to pritrūksta „Kartą Rytų Europoje“ kūrėjams, kurie iš esmės šaiposi tiesiog lygioje vietoje.
