7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Praeitis šalia

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 34 (1228), 2017-10-20
Kinas
„Edvardas Žirkliarankis“
„Edvardas Žirkliarankis“

Sekmadienio ryte (TV3, 22 d. 11.30) pasidarykite sau malonumą: užuot žiūrėję kulinarines („Viskas apie kavą“, „Valgyk ir lieknėk“, „Svajonių šefas“, „Virtuvės istorijos“, „Gardu Gardu“) bei kitokias mokančias gyventi („Aš – Lietuvos pilietis: įsipareigojimai ir kompromisai“) laidas, prisiminkite 1990 m. sukurtą ir kuo toliau, tuo vis aktualesnį Timo Burtono filmą „Edvardas Žirkliarankis“.

 

Pasaka apie šiuolaikinius Gražuolę ir Pabaisą „Edvardas Žirkliarankis“ buvo sumanytas kaip amerikiečių visuomenės satyra. Bet vartotojų visuomenės „idealai“ per tuos kelis dešimtmečius jau tapo ir lietuviškos kasdienybės dalimi, todėl filme pasakojama istorija jau gali vykti bet kur, net ir gūdžioje pakaunėje. Nykiame vienodų priemiesčio namų kvartale gyvenanti Pegė (Diane Wiest) platina „Avon“ kosmetiką. Vieną dieną ji užklysta į niūrius rūmus. Čia gyvena Edvardas. (Jį suvaidinęs Johnny Deppas juda kaip somnambulas Čezarė iš „Daktaro Kaligario kabineto“ ir kartu primena „The Cure“ vokalistą Robertą Smithą.) Edvardas yra robotas. Jį sukūręs pamišęs mokslininkas (Vincent Price) mirė, palikęs Edvardą su žirklėmis vietoj rankų. Geraširdė Penė nusprendžia pasiimti Edvardą su savimi. Jis ne tik jautrus ir neprisitaikęs gyventi tarp žmonių, bet ir tikras menininkas, kerpantis žmones, šunis ir gyvatvores. Viskas bus gerai, kol Edvardas įsimylės Pegės dukterį Kim (Winona Ryder). Tada žmonės nuspręs, kad jis yra kitoks, kad neturi teisės gyventi kartu su jais. Burtonas šiuo filmu pradėjo šiuolaikinių „gotiškų“ filmų bangą, nenuslūgstančią iki šiol.

 

Mary Shelley romanas „Frankenšteinas“ ekranizuotas per šimtą kartų, o jo stilizacijų – nesuskaičiuosi. Įdomu, bet greičiausiai noras pasilinksminti paskatino Paulą McGuiganą 2015 m. kurti „Viktorą Frankenšteiną“ (TV3, 21 d. 00.15) – dar vieną „gotišką“ filmą apie gerąjį kupriuką Igorį (Daniel Radcliffe) – anatomą savamokslį, kuris taps savo gelbėtojo barono Viktoro Frankenšteino (James McAvoy) asistentu. Igorio lūpomis filme bus dar kartą papasakota Frankenšteino istorija.

 

„Edvardas Žirkliarankis“ – liūdna pasaka, bet ji jaudina daug labiau nei specialiai jaudinti žiūrovus sukurti filmai. Kad ir Gabriele’s Muccino „Išmokyk mane mylėti“ (LRT, 22 d. 21.55). Russellas Crow jame vaidina rašytoją, kuris autokatastrofoje prarado žmoną. Jis taip kaltina save dėl jos mirties, kad pradeda kraustytis iš proto, todėl iš jo atimama dukrelė. Po dvidešimt penkerių metų socialine darbuotoja tapusi duktė (Amanda Seyfried) nusprendžia užmegzti ryšius su tėvu, tikėdamasi, kad taip jai pavyks susigrąžinti seksualumą, kuris blokuojamas nuo vaikystės pavirto nimfomanija. Senojo Freudo idėjų parodijomis amerikiečių kine nieko nenustebinsi, tačiau Muccino perlenkia lazdą ne tik čia, bet ir stengdamasis pravirkdyti žiūrovus. Tragedijų ir tiesiog nelaimių filme nors vežk karučiu, likimo nuskriaustų mergaičių – kelios, dvasinių ir kitokių kančių – iki kaklo, o liūdni gyvūnėlių snukučiai veikia taip pat kaip ir ašaroti vaikučių veidai. Trumpai tariant, „gyvenimiškas“ filmas, kaip mėgsta sakyti lietuviškų emilijų gerbėjai.

 

Esu ištikimas Russello Crow gerbėjas, todėl mielai prisiminsiu Shane’o Blacko („Mirtino ginklo“ scenarijaus autorius) filmą „Kieti bičai“ (TV3, 21 d. 21.55). Ši noir stilizacijų stilizacija perkels į 1977-ųjų Los Andželą, kur likimas suves našlį Hovardą Marčą (Ryan Gosling) – ne pagal metus protingos trylikametės tėvą ir sukčiauti mėgstantį privatų detektyvą –bei skolų išmušinėtoją ir šiaip mėgėją pamosuoti kumščiais Džeksoną Hilį (Crow). Viena mergina pasamdys Džeksoną, kad šis „atkaltų“ Hovardą, ir tai bus dar vienos gražios draugystės pradžia. Kartu jie pradės tirti bylą, kurioje bus žuvusi pornožvaigždė, dingusi muštynių užsakovė, jos įtakinga mama, režisieriai mėgėjai, ekologai, samdomi žudikai ir undinės.

 

Rubrikos „Elito kinas“ pavadinimas nenuteikia rimtai – jis primityviai apeliuoja į žiūrovų, kuriuos televizijos „galvos“ laiko marginalais, savivertę, bet „Oskaru“ apdovanotą Paweło Pawlikowskio „Idą“ (LRT Kultūra, 25 d. 22.10) net ir su tokia etikete pasižiūrėti verta.

...1962-ieji, Lenkija. Aštuoniolikmetė Ana (Agata Trzebuchowska) užaugo vienuolyne ir rengiasi tapti vienuole. Ji niekad nesusidūrė su tikru gyvenimu. Vyresnioji siunčia ją į Varšuvą susitikti su vienintele gyva giminaite – teta Vanda (Agata Kulesza). Ciniška Vanda yra prokurorė. Stalino laikais jos bijojo visi. Netrukus Ana sužinos, kad jos tikras vardas Ida, kad tėvus nužudė karo metais juos slėpę ūkininkai. Kartu su Vanda mergina vyksta į kaimą ieškoti, kur palaidoti jos tėvai.

 

Filmo siužetas paprastas, čia nėra nieko nereikalingo, bet tai nereiškia, kad jo formuluojami klausimai paprasti – juk neatsitiktinai Lenkijos dešinieji apkaltino „Idą“ antipatriotizmu: klausimas apie paprastų lenkų bendradarbiavimą ir su naciais, ir su stalinistais iki šiol žadina „patriotų“ diskusijas. Kita vertus, šis kelio filmas sukurtas pagal visas taisykles, todėl abi pagrindinės veikėjos pasikeis – profesionalumo iš Pawlikowskio neatimsi, kaip ir iš filmo aktorių. Permainos įtikina – Vanda pagaliau išdrįs pažvelgti tiesai į akis, o Ida išsiaiškins savo santykius su religija. Operatorius Łukaszas Żalis nespalvotus statiškus kadrus stilizavo a la 7-ojo dešimtmečio lenkų fotografija, todėl vaizdas filme įgyja beveik dokumentiško, autentiško pasakojimo atspalvį.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Edvardas Žirkliarankis“
„Edvardas Žirkliarankis“
„Viktoras Frankenšteinas“
„Viktoras Frankenšteinas“
„Kieti bičai“
„Kieti bičai“
„Ida“
„Ida“