Nauji filmai – „Oušeno 8“
Gary Rosso „Oušeno 8“ („Ocean’s Eight“, JAV, 2018) akivaizdžiai sumanytas kaip atsakas į vyrišką Holivudo kiną. Visos pagrindinės filmo veikėjos moterys, pasirodo, taip pat tobulai sugeba vykdyti apiplėšimus, kaip ir ankstesnių trijų filmų apie Oušeną ir jo draugus herojai vyrai.
Krėsle prie televizoriaus
Netrukus prasidės atostogos. Kaip visada, manęs laukia didžiulė knygų krūva ir dar didesnis skaitymo malonumas. Todėl labiau nei į televizijos programas gilinuosi į skaitytinų knygų sąrašus, kuriuos spausdina ne tik įvairūs leidiniai, bet ir tinklaraštininkai.
4 savaitės tekstai
1. Dienraščio „Kommersant“ priedas daily.afisha.ru prisimena birželio pradžioje mirusią režisierę Kirą Muratovą ir skelbia Jekaterinos Pisarevos pokalbį su scenariste ir režisiere Renata Litvinova, kurios aktorinį talentą atrado Muratova. Litvinova dalyvavo režisierės laidotuvėse Odesoje: „Laidotuvės vyko taip, kaip nurodė Kira, – be kalbų, be kviestųjų, atsisveikinimų ir atminimo pietų. Ji viso to nekentė. Ji norėjo, kad ją sudegintų ir kad nebūtų kapo. Tai buvo pačios šviesiausios laidotuvės mano gyvenime. Viskas buvo taip, kaip ji norėjo. Net savo laidotuvėse ji buvo pati kiečiausia.“
Pagal užsienio žiniasklaidą
Paskirti nauji Tarptautinio Berlyno kino festivalio direktoriai: nuo 2020 m. festivalio meno vadovu bus Carlo Chatrianas, vykdomąja direktore – Mariette Rissenbeek. 1971 m. Turine gimęs kino žurnalistas, knygų autorius Carlo Chatrianas nuo 2013 m. vadovauja Lokarno kino festivaliui, kuris pasižymi ambicingu programavimu ir jaunų talentų paieškomis. 1956 m. Olandijoje gimusi Mariette Rissenbeek turi didžiulę darbo kino industrijoje patirtį – ji ne vienus metus vadovavo „German Films“ – užsiėmė informacija ir tarptautiniu vokiečių filmų platinimu, dirbo su svarbiausiais tarptautiniais kino festivaliais. Vokietijos kultūros ir medijų ministrė Monika Grütters su naujais Berlinalės direktoriais sieja daug vilčių: ji įsitikinusi, kad Chatrianas prisidės prie festivalio atjaunėjimo, padarys jį internacionalesnį ir atviresnį eksperimentams, o pirmoji direktorė moteris Rissenbeek šiais kino industrijos kitimo laikais tęs Berlinalės tradiciją, ministrės žodžiais tariant, būti „aukščiausioje festivalių lygoje“. Septyniolika metų festivaliui vadovavusiam Dieteriui Kosslickui 2019 m. Berlinalė bus paskutinė.
Krėsle prie televizoriaus
Jau kelintą dieną galvoje įstrigusi „Seans“ žurnale perskaityta filosofo Michailo Jampolskio mintis, kad pagrindine šių laikų figūra tapo auka. Pasak Jampolskio, trauma ir su ja susijęs pasyvumas visuomenei tapo normaliu reiškiniu: „Mes nebeveikiame, mes tik patiriame išorinį poveikį kaip traumą. Traumos kultas pagimdė aukos kultą. Visi kaip nors traumuoti, visi ieško kaltų. Pasaulį apėmė traumos, tapusios begalinių reikalavimų pagrindu, ištakų paieškos.“
Trumpos kino recenzijos
Prieš kelias savaites gavau kvietimą dalyvauti diskusijoje apie negalios vaizdavimą kine. Jos organizatoriams rūpėjo, kaip negalią turintys personažai rodomi ekrane ir kokias reikšmes kuria. Kokį santykį su jais publikai siūlo režisieriai ir kaip rimtai neįgalūs žmonės vertinami kine? Dalyvauti diskusijoje negalėjau, bet žiūrėdamas šią komediją, kurioje mergišius Žoslenas (jį vaidina režisierius) apsimeta negalintis vaikščioti ir suvilioja dėl patirtos traumos vaikščioti negalinčią ir vežimėlyje dienas leidžiančią Florens, iš dalies atsakė į dalį klausimų: negalia kine dažnai rodoma su šypsenėle.
Pasikalbėkime apie lietuvių kiną
Birželio 13 d. įteiktos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?
Pagal užsienio žiniasklaidą
Birželio 14 d. mirė rusų kino režisierius, scenaristas, aktorius, politinis veikėjas Stanislavas Govoruchinas. Jis gimė 1936 m. dabartinėje Permės srityje, 1958 m. baigė geologiją Kazanės universitete, 1966 m. – režisūrą Maskvos kinematografijos institute, po to kelis dešimtmečius dirbo Odesos kino studijoje, vėliau – kino studijoje „Mosfilm“. Pirmasis pilnametražis Govoruchino vaidybinis filmas „Vertikalė“ (1967) gana greitai tapo kultinis – pagrindinį vaidmenį jame sukūrė ir savo dainas atliko Vladimiras Vysockis. Vėliau jis vaidino ir viename populiariausių sovietinių serialų „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Mesto vstreči izmenit nelzia“, 1979). Šis penkių serijų televizijos filmas – vienas žinomiausių Govoruchino kūrinių. Tarp jų – ir kitas serialas „Ieškant kapitono Granto“ („V poiskach kapitana Granta“, 1985), detektyvas „Dešimt negriukų“ („Desiat negritiat“, 1987), socialinė drama „Vorošilovo šaulys“ („Vorošilovskij strelok“, 1999).
Ivanas I. Tverdovskis apie „Šoklį“
Režisierius Ivanas I. Tverdovskis – vienas ryškiausių jaunojo rusų kino vardų. Kine debiutavo trumpametražiais dokumentiniais ir vaidybiniais filmais: „Atrodo, laukiu autobuso“ (2009), „Sniegas“ (2011), „Šuniškas kaifas“ (2013), kurie sulaukė daugelio festivalių dėmesio ir pelnė prizus.
Krėsle prie televizoriaus
Kai taip karšta, galima prisiminti žiemą. Tegu ir Amerikoje, kur ką tik pasibaigė Pilietinis karas. Per begalinius Laukinių Vakarų sniegynus galvų medžiotojas Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), diližanu veža nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh) į miestelį, kur vyks teismas ir moteris bus pakarta.