Mirė Stanislavas Govoruchinas
Birželio 14 d. mirė rusų kino režisierius, scenaristas, aktorius, politinis veikėjas Stanislavas Govoruchinas. Jis gimė 1936 m. dabartinėje Permės srityje, 1958 m. baigė geologiją Kazanės universitete, 1966 m. – režisūrą Maskvos kinematografijos institute, po to kelis dešimtmečius dirbo Odesos kino studijoje, vėliau – kino studijoje „Mosfilm“. Pirmasis pilnametražis Govoruchino vaidybinis filmas „Vertikalė“ (1967) gana greitai tapo kultinis – pagrindinį vaidmenį jame sukūrė ir savo dainas atliko Vladimiras Vysockis. Vėliau jis vaidino ir viename populiariausių sovietinių serialų „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Mesto vstreči izmenit nelzia“, 1979). Šis penkių serijų televizijos filmas – vienas žinomiausių Govoruchino kūrinių. Tarp jų – ir kitas serialas „Ieškant kapitono Granto“ („V poiskach kapitana Granta“, 1985), detektyvas „Dešimt negriukų“ („Desiat negritiat“, 1987), socialinė drama „Vorošilovo šaulys“ („Vorošilovskij strelok“, 1999).
10-ajame dešimtmetyje Govoruchinas sukūrė didžiulio atgarsio sulaukusią dokumentinę publicistinę trilogiją, kurią sudaro filmai „Taip gyventi negalima“ („Tak žit nelzia“, 1990), „Rusija, kurią mes praradome“ („Rossija, kotoruju my poteriali“, 1992) ir „Didžioji kriminalinė revoliucija“ („Velikaja kriminalnaja revoliucija“, 1994). Šiuose filmuose Govoruchinas kalba apie tai, kaip komunistų valdymas sunaikino tradicines rusų vertybes ir kultūrą. Paskutinis jo filmas „Nuostabios epochos pabaiga“ („Konec prekrasnoi epochi“, 2015) – kelių Sergejaus Dovlatovo apsakymų ekranizacija. Govoruchinas suvaidino beveik trisdešimt kino vaidmenų, bene garsiausią sukūrė Sergejaus Solovjovo filme „Assa“ (1988).
9-ojo dešimtmečio viduryje Govoruchinas pradėjo dalyvauti politiniame gyvenime, nuo 1993 m. buvo buvo renkamas į Rusijos Valstybės Dūmą, pretendavo tapti Rusijos prezidentu. Politinės karjeros pradžioje kritikavo Vladimirą Putiną, vėliau tapo jo rėmėju: 2012 m. vadovavo Putino rinkimų štabui. Govoruchinas buvo sudėtinga asmenybė. Prisimindamas jį, prodiuseris Aleksandras Rodnianskis savo tinklaraštyje rašė: „Visiška ištikimybė klasikinei literatūrai ir kinui netrukdė jam suprasti sudėtingų ir daugiaprasmių filmų – būtent jam pirmam parodžiau mūsų su Andrejumi Zviagincevu „Leviataną“ ir nesuklydau laukdamas paramos. Jo politiniai įsitikinimai nekliudė jo žmogiškoms simpatijoms ir principams: jis padėdavo žmonėms, kurių pažiūros buvo kitokios.“
Vincent’as Casselis – Paryžiaus imperatorius
Gruodį Prancūzijos ekranuose pasirodys Jeano-François Richet filmas „Paryžiaus imperatorius“ („L’Empereur de Paris“), kuriame Vincent’as Casselis vaidina Eugène’ą François Vidocqą (1775–1857), Paryžiaus nusikalstamo pasaulio legendą, avantiūristą ir nusikaltėlį, kuris įkūrė pirmąją detektyvų agentūrą ir padėjo šiuolaikinės kriminalistikos pagrindus. Jis tapo ir Victoro Hugo romano „Vargdieniai“ veikėjo prototipu. Kostiuminis Richet filmas nukels į Napoleono valdymo laikus ir pasakos, kaip pagrindinis veikėjas, nuteistas už žmogžudystę, kurios neįvykdė, gavęs laisvės pažadą pradeda bendradarbiauti su policija.
Įteikti Jeano Vigo apdovanojimai
1951 m. įsteigti Jeano Vigo apdovanojimai (Prix Jean Vigo) skiriami trumpo ir pilno metražo filmams, pasižymintiems nepriklausoma dvasia, kokybe ir originalumu. Tai nėra apdovanojimai už kūrybos indėlį. Jų tikslas – padrąsinti ateities kino autorius. Toks buvo ir Jeanas Vigo, kurio filmų retrospektyvą šiemet surengė „Kino pavasaris“.
Šiemet apdovanojimą už pilnametražį filmą ex aequo gavo du filmai: Yanno Gonzalezo „Peilis širdyje“ („Un Couteau dans le coeur“), kuriame pagrindinį pornografinių gėjų filmų prodiuserės vaidmenį sukūrė Vanessa Paradis, ir Jeano-Bernard’o Marlino „Šachrazada“ („Shéhérazade“). Šio filmo veikėjas, iš kalėjimo išleistas septyniolikmetis, Marselio vargšų kvartaluose sutinka savąją Šachrazadą. Abiejų filmų premjeros šiemet įvyko Kanuose. Už trumpo metražo filmą apdovanotas Guillaume’as Bracas, sukūręs filmą „Sekmadienio draugas“ („L’Amie du dimanche“). Jeano Vigo Garbės apdovanojimas įteiktas aktoriui ir režisieriui Jeanui-François Stéveninui.
„Platininiai liūtai“ bus įteikti Jerzy Skolimowskiui
Rugsėjį vyksiančiame Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalyje „Platininiai liūtai“ už kūrybos nuopelnus bus įteikti režisieriui, scenaristui, kino aktoriui, tapytojui ir poetui Jerzy Skolimowskiui, gegužę atšventusiam 80-metį. Skolimowskis studijavo režisūrą Lodzės kino mokykloje, buvo Andrzejaus Wajdos „Nekaltų burtininkų“ (1960) ir Romano Polanskio „Peilio vandenyje“ (1962) scenarijų bendraautoris, 1964 m. debiutavo filmu „Aprašymas“ („Rysopis“), kuriame panaudojo studentiškus etiudus. Jeanas-Lucas Godard’as yra sakęs, kad Skolimowskio filmai, pradedant „Aprašymu“, padėjo jam atrasti daug naujo. Skolimowskis buvo vienas ryškiausių vadinamosios trečiosios lenkų kino kartos kūrėjų. Jo filmų personažai – iš tų, kurie bando bėgti nuo stereotipų, atstumdami brandumą, siekdami teisės klysti ir būti savimi. Skolimowskio filmai nuo pat pradžių išsiskyrė savitu stiliumi, buvo savaip autobiografiški, jiems būdinga autoironija ir lyrizmas. Trilogiją „Aprašymas“, „Valkoveris“ („Walkower“, 1965) ir „Barjeras“ („Bariera“, 1966) sieja vienas veikėjas – Andžejus Leščycas, kurį pirmuose dviejuose filmuose suvaidino pats režisierius. Po politinio filmo „Rankas aukštyn“ („Ręce do góry“, 1967), kuris buvo uždraustas cenzūros ir Lenkijoje parodytas tik 1981 m., Skolimowskis buvo priverstas emigruoti. Jis kūrė filmus Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir JAV – Holivude, pelnė ne vieno prestižinio kino festivalio apdovanojimą, ekranizavo ne vieną klasikinį kūrinį, tarp jų Ivano Turgenevo „Pavasario vandenis“ (1989) ir Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkę“ (1991). Į kiną po septyniolikos metų pertraukos Skolimowskis grįžo 2008-aisiais filmu „Keturios naktys su Ana“ („Cztery noce z Anną“). 2011 m. pasirodė jo „Essential Killing“, pelnęs specialųjį Venecijos kino festivalio prizą ir Gdynės „Auksinius liūtus“, pasakojantis apie afganistanietį, kuris pabėga iš slapto CŽV kalėjimo kažkur Rytų Europoje. Paskutinis Skolimowskio filmas „11 minučių“ („11 minut“) Gdynėje pelnė specialųjį žiuri apdovanojimą.
Sergejaus Polunino gerbėjams
Ukrainiečių baleto šokėjas Sergejus Poluninas vis dažniau pasirodo filmuose – neseniai jis sukūrė epizodinius vaidmenis Kennetho Branagh filme „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (2017) ir Franciso Lawrence’o „Raudoname žvirblyje“ (2018). Internete pasirodė trijų minučių filmas, kuriame Poluniną užfiksavo fotografas Johnas Rankinas. Jis sako norėjęs parodyti šokėją tokį, koks jis yra, ir leidęs jam į valias improvizuoti. Muziką sukūrė „ Husky Loops“. Filmą galima pasižiūrėti čia:
https://www.youtube.com/watch?time_continue=105&v=wWNxw-TG5yE
arba:
https://elle.ua/ludi/novosty/sergey-polunin-stanceval-v-zavorazhivayushchem-video-fotografa-rankin/
Parengė Ž. P.
