7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Savo laidotuvėse ji buvo kiečiausia

4 savaitės tekstai

Živilė Pipinytė
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Kinas
Renata Litvinova Kiros Muratovos filme „Derintojas“
Renata Litvinova Kiros Muratovos filme „Derintojas“

1. Dienraščio „Kommersant“ priedas daily.afisha.ru prisimena birželio pradžioje mirusią režisierę Kirą Muratovą ir skelbia Jekaterinos Pisarevos pokalbį su scenariste ir režisiere Renata Litvinova, kurios aktorinį talentą atrado Muratova. Litvinova dalyvavo režisierės laidotuvėse Odesoje: „Laidotuvės vyko taip, kaip nurodė Kira, – be kalbų, be kviestųjų, atsisveikinimų ir atminimo pietų. Ji viso to nekentė. Ji norėjo, kad ją sudegintų ir kad nebūtų kapo. Tai buvo pačios šviesiausios laidotuvės mano gyvenime. Viskas buvo taip, kaip ji norėjo. Net savo laidotuvėse ji buvo pati kiečiausia.“

 

Muratovos filmuose Litvinova suvaidino geriausius vaidmenis. Paklausta apie pirmą įspūdį susitikus su Muratova, Litvinova prisimena: „Pirmas įspūdis – tai, kaip įdėmiai ji žiūrėjo ir kokia buvo gera, o kartu linksma. Kira man visada įkvėpdavo džiaugsmą – tai buvo nepaaiškinama, arba ji mane labai stebindavo, net kritikuodama, tokia ji buvo paradoksali. Kartais jos žodžiai skambėdavo kaip tobula matematinė formulė.“ Litvinova prisipažįsta: „Aš ją labai mylėjau. Ji mane atrado, daug ko išmokė – beveik visko kine. Ji visada buvo su manimi negailestingai atvira. Su kitais – taip pat. Ji nuolat mane stulbino savo gyvenimo ir kūrybos principais ir savo drąsa – tokia pasižymi tik labai jauni žmonės. Niekad nejutau jos amžiaus – ji visada mąstė kaip jaunas žmogus. Ji buvo gera ir kilni, visos žmogiškos išdavystės ir nelaimės nesugadino jos požiūrio į žmones.“

 

Paklausta, ką Muratova jai davė, Litvinova atsako: „Pagrindinė Kiros gyvenimo pamoka – būti toliau, vienai, atskirai. Mokėti pasipriešinti visiems. Mokėti būti erzinančiai – sugebėti susitaikyti su tuo, kad tavęs nesupranta, ir vis tiek tęsti. Ji išmokė mane mylėti kiną. Ir atleisti. Būti moterimi režisiere taip pat išmokė ji. Ji kaip mano antrasis universitetas, kuris truko trisdešimt metų. Kartą ji mane pamokė: „Norite, atskleisiu savo paslaptį? Montuojasi viskas! Nėra jokių taisyklių!“ Štai tokiame plyšyje, kur nėra jokių taisyklių, ir slepiasi visi genijai.“

 

https://daily.afisha.ru/cinema/9294-renata-litvinova-o-kire-muratovoy-ona-menya-nauchila-lyubit-kino-i-proschat/

 

2. Neseniai pasibaigusiame Atvirame Rusijos kino festivalyje „Kinotavr“ Avdotjos Smirnovos filmas „Vieno paskyrimo istorija“ („Istorija odnogo naznačenija“) pelnė prizą už geriausią scenarijų. Avdotja Smirnova – režisierė, scenaristė, televizijos laidų vedėja, teatrologė. Tinklalapis www.buro247.ru spausdina ilgą Jelenos Smorodinovos interviu su režisiere, kuriame aptariama daug temų – tarp jų skirtumai tarp Maskvos ir Peterburgo, labdaringa veikla, patriotizmas ir net santuoka su rusų labiausiai nekenčiamu politiku Anatolijumi Čubaisu. Tačiau išeities taškas – naujausias Smirnovos filmas. „Vieno paskyrimo istorijos“ veikėjai – rašytojas Levas Tolstojus ir jo žmona Sofija. Filme pasakojama, kaip Tolstojus gynė mirties bausme nubaustą pulko raštvedį. Smirnova pabrėžia, kad Tolstojų šeima buvo labai inteligentiška: „Tolstojus buvo puikiai išsilavinęs, skaitė tiek, kiek niekas iš jo amžininkų neskaitė. Ir Sofija Andrejevna skaitė tiek, kiek nė viena iš jos amžininkių. O pas mus iš jų padarė siaubingą pasninko bjaurastį: senį, kuris visus tik ir moko, kaip gyventi, ir isterikę, kuri jį persekioja. Visą gyvenimą skaičiau apie juos ir nesuprantu, kaip galima parašyti tai, ką parašė Tolstojus. Kaip vyras gali sugalvoti štai taip: „Įeidama į balių Kiti jautė savo pečių marmurą.“ Labai mėgstu Pavelo Basinskio trilogiją, iš kurios gimė šitas filmas. Dar visai jauna perskaičiau Ivano Bunino knygą „Tolstojaus išlaisvinimas“. Beje, Buninas buvo įsimylėjęs Tolstojų kaip dievažmogį. Buninas! Ne paskutinis vaikinas rusų kultūroje. Iš Bunino kilo ir mano susižavėjimas Tolstojų šeima. Pamenu, Buninas pateikia labai juokingas Sofijos Andrejevnos pastabas: „Liovočkos niekas nežino taip, kaip aš. Liovočka – didis nenormalus žmogus.“ Arba: „48 metus pragyvenau su Levu Nikolajevičiumi, bet taip ir nesupratau, koks jis žmogus.“ Kai jų vaikai neišlaikė stojamųjų egzaminų į universitetą, Sofija Andrejevna pasakė: „Visų vaikai kaip vaikai – protingi, talentingi, o mano genijus nežinia ką priveisė.“ Štai kokie jie buvo žmonės! Tikrai ne blogai pagaminti paminklai. Todėl man reikėjo ir Irinos Gorbačiovos, ir Jevgenijaus Charitonovo – keistų, gyvų, ilgų rankų, ilgų kojų, greitai judančių aktorių.“

 

Į klausimą, ar su tėvu – garsiu režisieriumi ir aktoriumi Andrejumi Smirnovu, ji aptarė aktorius, Smirnova atsako: „Mūsų šeimoje draugiški santykiai, kurie remiasi tuo, kad visi tyčiojasi ir juokiasi vieni iš kitų. Bet profesijos etikos kodeksą suformulavo mano tėvas. Tai jis išmokė, kad režisierius turi pats paskambinti aktoriui, kurio atsisako, ir jokiu būdu neperkelti to nei ant antrojo režisieriaus, nei ant aktorių asistento pečių.“

 

Paklausta, ar prisimena, kada pasijuto subrendusi, Smirnova atsako: „Subrendau, kai man buvo 35–37 metai ir tai buvo gana skaudi akimirka. Man regis, brendimas glaudžiai susijęs su nusivylimu savimi. Tai akimirka, kai supranti, kad jau netapsi nei balerina, nei operos dainininke, nei JAV prezidentu, George’o Clooney’io žmona, dailininku, kurio paveikslus parduoda „Sotheby’s“... Bet tapsi maždaug tuo, kuo jau esi. Štai ši akimirka labai skaudi. Nes po minties apie tai, kad esi ne toks, kokį save įsivaizdavai, seka suvokimas, kad tikriausiai visi kiti žmonės taip pat nusivilia savimi. Paskui pasidaro gaila kitų beveik taip pat, kaip savęs. O visa tai baigiasi griausmingu akordu, kai supranti, kad kiekvienas žmogus pasaulyje yra vienas ir negali savęs paaiškinti kitam. Kad viduje tu save matai vieną, o pasaulis tave mato visiškai kitokį. Ir to negalima pakeisti. Tokį neatitikimą jaučia kiekvienas. Štai tą akimirką, man regis, žmogus tampa subrendęs. Bet ar ne pernelyg filosofiškas mūsų pokalbis?“

 

https://www.buro247.ru/culture/theatre/9-jun-2018-smirnova-interview.html

3. Kritikas Antonas Dolinas tinklalapyje www.meduza.io pavadino „Vieno paskyrimo istoriją“ svarbiausiu „Kinotavr“ filmu. Jis mano, kad Smirnovos filmas išsiskiria ne tik gera aktorių vaidyba, bet ir tuo, kad rodydamas XIX a. istoriją kalba su žiūrovais apie nūdieną. Dolinas rašo: „Vieno paskyrimo istorija“ – tikrai svarbus filmas. Tokie Rusijoje kuriami ne kasmet, bet daug rečiau, nei geri. Jis svarbus visiems, įskaitant tuos, kurie jo nepamatys. Panašiai kaip yra svarbus baisus ir nuostabus Levo Tolstojaus apsakymas „Po baliaus“, įtrauktas į mokyklinę programą. Ir ne tik todėl, kad „Vieno paskyrimo istorija“, be kita ko, pasakoja apie Levą Tolstojų, bet ir todėl, kad per svetimo skausmo išgyvenimą šis filmas atveda žiūrovą prie jo nuosavo skausmo – tokio tikro ir stipraus, kad nebetenka prasmės „gero“ ir „blogo“ kino skirtumai. Etika čia aukščiau estetikos.“

 

Pavelo Basinskio knygoje vienas skyrius skirtas istorijai, kaip Tolstojus tapo raštvedžio, nuteisto mirties bausme už tai, kad trenkė antausį kuopos vadui, advokatu. Pasak Dolino, šį įvykį Smirnova pavertė kino romanu: „Vieno paskyrimo istorija“ turi ne vieną tikslą. Prieš mus – žmogaus teisių gynimo manifestas. Tiesus politinis arba labiau nei politinis pasisakymas. Atviras kvietimas būti gailestingiems, primenantis Kirillo Sereberennikovo ir jo areštuotų kolegų gynimo kalbas. Tokia kalba Smirnova pradėjo ir savo filmo premjerą „Kinotavr“ festivalyje.“

 

Dolinas atkreipia dėmesį, kad filmas – tai ir Levo Tolstojaus brendimo kronika: „Pradžioje jis užleidžia vietą traukinyje įžūliam įkyruoliui ne dėl tolstojiško nuolankumo, bet tik dėl patogumo. Tolstojus – pragmatiškas žmogus, vežantis į savo dvarą juodus paršiukus iš Japonijos. Jis rengiasi, savo ekonomo siaubui, užsakyti trąšų iš Argentinos. Kartu būtent tada jis rašo „Karą ir taiką“ ir tikrąja to žodžio prasme išgyvena svetimą tragediją, nes kuria sceną, kurioje Anatolijui Kuraginui amputuojama koja.“

 

https://meduza.io/feature/2018/06/09/istoriya-odnogo-naznacheniya-avdoti-smirnovoy-samyy-vazhnyy-film-kinotavra-o-lve-tolstom-i-sovremennoy-rossii

 

4. „Gazeta Wyborcza“ perspausdino „Die Welt“ žurnalisto Jano Küvelerio interviu su režisieriumi Werneriu Herzogu. Pokalbis vyko Honkonge. Žurnalistas priminė režisierių kadaise sakius, kad žmones galima pažinti tik ekstremaliose situacijose. Į klausimą, ar todėl Herzogas taip mėgsta ekstremalius žmones, režisierius atsakė: „Žinoma, jei tave domina, kas yra žmogiškumas, tada nedaug sužinosi iš žmogaus, kuris deda skalbinius į skalbyklę. Tuo remiasi kino raida.“ Paklaustas, ar jam būtų įdomu sukurti filmą apie politinę Honkongo situaciją, ar tai ne pernelyg politinė tema, Herzogas atsako: „Kalbame apie sumanymus. Idėjos, tarp jų ir politinės, veikia kitaip nei kinas. Sumanymai yra sumanymai, bet istorijos yra istorijos. Prieš metus vedžiau meistriškumo kursus Kuboje. Suformulavau jų dalyviams pagrindinį tikslą, kiekvienas turėjo sugalvoti trumpą pasakojimą ir sukurti filmą. Iš Argentinos atvykęs jaunas vyras, manau, jau turėjo sumanymą. Jis kalbėjo apie kapitalizmo ir socializmo Kuboje konfliktą, tapusį šalies tikrovės pamatu. Pasakiau jam, kad tai tik sumanymas ir paklausiau, koks bus pirmas jo filmo kadras. Žinoma, jis nežinojo. Nuo sumanymo iki vaizdo ir filmo – ilgas kelias.“

 

Dabar Herzogas kuria dokumentinį filmą apie Michailą Gorbačiovą: „Mačiausi su juo du kartus – spalį ir gruodį. Niekad nežinau, kur mane nuves istorija, nes neturiu iš anksto parengtų klausimų. Tai greičiau atvira diskusija. Gorbačiovui kažkodėl patinku. Akivaizdu, kad tai paskutinis kartas, kai jis kalba viešai. Manau, kad jam tai svarbu, nes šalia yra ne žurnalistas, bet poetas. Mus sieja kilmė – abu esame iš kaimo, iš provincijos ir turime panašią gyvenimo patirtį. Tad mums lengva susikalbėti. Nežinau, kur mane tai nuves. Žinoma, tai nebus biografinis filmas. Neprivalau žinoti, ką Gorbačiovas mano apie dabartinę valdžią. Tai būtų pernelyg menka ir pernelyg daug dėmesio šioms dienoms.“

 

http://wyborcza.pl/wiecejswiata/7,163753,23430561,filmowiec-musi-byc-jak-zlodziej-w-nocy.html

 

Renata Litvinova Kiros Muratovos filme „Derintojas“
Renata Litvinova Kiros Muratovos filme „Derintojas“
Kira Muratova
Kira Muratova
 Kadras iš filmo „Vieno paskyrimo istorija“
Kadras iš filmo „Vieno paskyrimo istorija“
Werner Herzog
Werner Herzog