Trys savaitės tekstai
Kinas
1. „The New York Times Magazine“ išspausdintame straipsnyje „Moralės karai“ Wesley Morrisas teigia, kad dabar kultūra kur kas labiau vertinama dėl savo moralinio korektiškumo nei kokybės. Pasak jo, civilizuota vakarienė su draugais tampa nebeįmanoma. Viskas – politika, maistas, televizija, lytis – tapo per daug sureikšminta. Tačiau didžiuma su kultūra susijusių diskusijų žiniasklaidoje ar socialinėse medijose vyksta ne apie meno kūrinius, bet apie jų sukūrimo aplinkybes ir apie tai, kas turi teisę kokį meną kurti ar apie jį kalbėti. Taip pat jis tvirtina, kad šiandienos kultūros karai tėra 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių ideologinių karų, kuriems vadovavo baltaodžiai politikai ir Bažnyčia (siekiant „apsaugoti“ vaikus), inversija. Tačiau moralinė panika dabar kyla būtent iš jaunų žmonių arba tų, kurie patys kadaise galėjo būti cenzūros taikiniai. Bet kova vyksta ne dėl šeimos vertybių, o dėl reprezentacijos. Todėl „Oskarų“ ceremonija vis labiau tampa moralinio „grynumo“ konkursu. Nominuoti filmai atspindi moralinę kino pramonės būseną, o jų kokybė suprantama kaip antrinė.
Morrisas teigia, kad geriausiai tokį nerimastingą aktyvistų ir kritikų sumišimą atskleidžia incidentas praėjusių metų Whitney bienalėje, kai grupė menininkų protesto laiške reikalavo sunaikinti juos įžeidusį paveikslą. Pasipiktinimą sukėlė ne paveikslas, o tapytoja: Danos Shutz „Atviras karstas“ vaizduoja Emmettą Tillą – žiaurios rasinės žmogžudystės auką. Pasak protestavusiųjų, būdama baltaodė moteris, Shutz neturėjo teisės tapyti juodaodžio kankinio. Tai „ne jos istorija“. Morriso manymu, tokie atvejai rodo, kad kultūra pateko į aklavietę. Diskusijos, pokalbiai apie kultūrą tapo irzlūs, nuosprendžiai priimami greitai, jie yra galutiniai ir kategoriški. Tikslas – pasmerkti ar apginti kūrinį ne dėl jo kokybės per se, aptariamos jo teigiamos (arba neigiamos) vertybės. Klausiama, ar šis menininkas, personažas, anekdotas neigiamai veikia / reprezentuoja moteris, homoseksualus, juodaodžius ir kitų rasių atstovus. Ar kuratorių rasė atitinka parodos temą? Morrisas neneigia tokių klausimų svarbos, tačiau, pasak jo, skuboti istorinių, politinių skriaudų taisymai turi savo kainą.
2. Angela Flournoy straipsnyje „Širdies gydytojas“ rašo apie režisierių Barry Jenkinsą, kuris Toronto kino festivalyje pristatė naujausią filmą „Jei Beale gatvė galėtų kalbėti“, sukurtą pagal Jameso Baldwino romaną. Pasak Jenkinso, tai pirmas atvirai politinis jo filmas, kuris turėtų priversti žiūrovus stoti akistaton su personažų išgyvenimais, sužadinti norą „apkabinti“ filmą ir jo herojus. „Bet tai Baldwinas, – sako Jenkinsas, – jam visi yra susiję, įskaitant jį patį. Taigi manau, kad šiame filme nėra pasyvaus kelio.“
Nors Jenkinsas ir sako, kad yra iš tų žmonių, kurie niekada nesijaučia laimingi, kaltinti jo mizantropija negalima. Filmavimo aikštelėje Jenkinsas – globėjiškas. Jis tvirtina, kad su kiekvienu aktoriumi ieško skirtingos kalbos ir siekia, kad aktorius aktyviai dalyvautų kūrybos procese. Taip pat režisierius teigia, kad kūryboje jam svarbu perteikti ne konkrečią prasmę, bet jausmą, net jei tas jausmas tuo metu gali būti nežinomas. Galbūt todėl, pasak prodiuserės Adele’s Romanski, visi Jenkinso filmai – „Vaistai nuo melancholijos“, „Mėnesiena“ ir „Jei Beale gatvė galėtų kalbėti“ – yra apie meilę.
Pagal Tarello Alvino McCraney pjesę sukurtame Jenkinso filme „Mėnesiena“, vaizduojančiame juodaodžio paauglio žengimą į suaugusiųjų pasaulį, daug sutapimų su režisieriaus biografija: nuo narkotikų priklausoma motina, pagrindinis filmo personažas, kaip ir Jenkinsas, užaugo Majamio gete. Bet šių temų Jenkinsas nebūtų ėmęsis be McCraney tarpininkavimo. „Aš galėjau pasinaudoti Tarello patirtimi, kuri daug atviresnė nei mano, ir taip „susiūti“ kinematografinį pasakojimą“, – sako režisierius.
Dar studijų metais, kai sektinais pavyzdžiais buvo laikomi didelio biudžeto, spilbergiški filmai, Jenkinsas pradėjo ieškoti estetinės alternatyvos. Įkvėpimo šaltiniu jam tapo Wong Kar-wai’aus „Čunkingo ekspresas“. Dabar režisierius sako, kad labiausiai jį įkvepia Claire Denis: „Atrodo, jai nerūpi žiūrovai. Jai tai net neateina į galvą ir todėl man jos filmai yra grynas kūrybinis smalsumas, impulsas, meninis apskaičiavimas ir argumentavimas. “
3. Internetinio kino žurnalo „Senses of Cinema“ rugsėjo numerio tema – „Antroji karta: prancūzų kinas po Naujosios bangos“. Pasak Davido Heslino, 8-ojo dešimtmečio Prancūzijos kinas išgyveno postrevoliucinę fazę. Jeanas-Lucas Godard’as, Claude’as Chabrolis, Agnès Varda ir Alainas Resnais dominavo prancūzų ir pasauliniame kine. 9-ojo dešimtmečio viduryje Naujosios bangos šešėliui atsitraukus galėjo rastis visiškai naujas kinas ir tokie režisieriai kaip Leos Caraxas, Olivier Assayasas, Claire Denis. Tačiau tarp šių dviejų epochų pasirodė ir kita radikali kino kūrėjų karta, kuriai teko susidurti su neretai priešiška kino pramone. Kai kuriems iš jų, pavyzdžiui, Maurice’ui Pialat ir Philippe’ui Garreliui, pavyko patekti į arthauzinio kino žvaigždyną, bet jau vėlyvuoju savo karjeros etapu. Daugelis jų amžininkų liko mažai žinomi, ypač už Prancūzijos ribų. Tikriausiai todėl šios kartos pavadinimai – „po Naujosios bangos“ arba „Antroji karta“ – linkę neigti bet kokią specifinę tapatybę ir ją apibūdina per santykį su tuo, kas buvo anksčiau. Tačiau, kaip atkreipia dėmesį Heslinas, tai nebuvo išvestinis darinys, nes Pialat, Garrelis, Jeanas Eustache’as, Jacques’as Doillonas, André Téchiné, Marguerite Duras, Benoît Jacquot, Jacques’as Rozier, Paulis Vecchiali ir Catherine Binet nesekė savo pirmtakais. Jų filmai dažnai drąsesni, keistesni ir tamsesni nei jų pirmtakų eksperimentai.
Šiuos režisierius sieja pasirodymo Prancūzijos kino scenoje chronologija ir dažnai kovingas požiūris į šalies kino pramonę bei vidurinės klasės mentalitetą. Ir dar tai, ką seklys Nikas Pinkertonas vadino buvimo ir stebėjimo iš periferijos jausmu. Assayaso nuomone, aptariamo laikotarpio kūrėjams ryški Ingmaro Bergmano įtaka; jis apibūdina Antrąją kartą kaip ieškojusią Bergmano įrankių, kurie leistų jai rekonstruoti santykius ne su novelišku, antibrechtišku naratyvu, bet su į(si)kūnijimu personažo ir aktoriaus sankirtoje. Pasak Assayaso, tai kinas, įsižiūrintis į paslaptis, kurias atskleidžia žmogaus veidas.
