Kinas
„Taip gimė žvaigždė“ („A Star Is Born“), rež. Bradley Cooper, JAV
Dvi istorijos. Kylančios ir žemyn skriejančios žvaigždės. Lady Gagos vaidinamos Elės ir Bradley Cooperio įkūnijamo Džeko. Du vienu metu, bet skirtingomis kryptimis besirutuliojantys gyvenimo scenarijai. Antroji žvaigždė nušviečia kelią pirmajai, kad ši šautų visu greičiu į viršų, o pati pavargusia ir aštria atmosfera nenumaldomai krinta į užmarštį. Galbūt kada nors šis nuopuolio kelias lauks ir pirmosios, tačiau kol kas tai yra jos šlovės akimirka. Ryškiausias spindėjimas.
Kine „Taip gimė žvaigždė“ atgaivinama ketvirtą kartą. Turinio požiūriu šios istorijos kitaip ir nepapasakosi, nes tuomet tai jau nebebus „Taip gimė žvaigždė“. Yra staigus išgarsėjimas iš vienos pusės ir tylus pasitraukimas nuo scenos iš kitos pusės. Amžinos šou pasaulio trajektorijos.
Vadinasi, lieka forma. Kaip pasakoti, kokį žiūros kampą pasirinkti, kaip valdyti kamerą, konstruoti kadrą, išlaikyti ritmą?
Šičia Bradley Cooperis rodo meistrystę. Net, sakyčau, brandą, nors tai pirmas jo filmas. Įspūdį palieka neskubėjimas. Režisierius pasakoja lėtai, daro nemažai laiko elipsių, tačiau jų nekonkretizuoja jokiais „po šešių mėnesių“ ir „po penkerių metų“. Mes ir be papildomų titrų galime suprasti, kaip klostosi Džeko ir Elės gyvenimas ir koks likimas jų laukia. Atidūs žiūrovai finalą numanys jau pačioje pradžioje, kai Džekas sustabdys automobilį su atviru langu ties didele neonine iškaba netoli baro, kuriame pirmą kartą pamatys ir išgirs dainuojančią Elę.
Kamera labai arti herojų. Ir tai kiek neįprasta stambų planą kažkodėl pamiršusiame ir jo vengiančiame šiuolaikiniame Holivude. Cooperiui svarbu įsižiūrėti į veidus, pamatyti tikras emocijas, sukurti intymią atmosferą. Kad tai pasiektų, dalyje epizodų jis atsisakė grimo, ir Lady Gaga ne viename interviu pasakojo, kokia nuoga ir pažeidžiama dėl to jautėsi.
Apskritai kaukės motyvas kartosis per visą filmą: nuo transvestitų klubo, kuriame Édith Piaf dainą atliekanti Elė slėpsis po grimo sluoksniu ir priklijuotais antakiais, iki epizodų, kai Elė iš paprastos merginos virs popmuzikos dainininke, šokančia pagal prodiuserių dūdelę ir primestą įvaizdį.
Atrodo, kad šiam vaidmeniui Cooperiui reikėjo būtent Lady Gagos. Ne kokios nors profesionalios aktorės, bet dainininkės, kuri visą karjerą slėpėsi už kaukių, kostiumų ir makiažo, o čia, regis, pirmą kartą tapo savimi, nors ir vaidina kitą žmogų. Taip, kartais ji perspaudžia ir pervaidina, o kartais lyg ir neperteikia konkrečiai scenai, rodos, taip reikalingos emocijos ir niuansų, tačiau kas geriau būtų tikęs šiam vaidmeniui, nei XXI a. popscenos ikona?
Ir vis dėlto – tai ne Elės, o Bradley talentingai vaidinamo Džeko istorija. Populiarumo, alkoholio ir narkotikų nuvarginto roko dainininko liūdnas ritimasis žemyn, kurį šiek tiek pristabdo į orbitą įlėkusi Elė, bet trajektorijos pakeisti negali.
Ir jeigu aktorius už šį vaidmenį nelaimės „Oskaro“, kurį kažkodėl visi prognozuoja Lady Gagai, mes bent žinosime, kad šis filmas yra grynas įrodymas – taip gimė režisierius.
„Venomas“ („Venom“), rež. Ruben Fleischer, JAV
Tie, kurie šiame veiksmo filme pamatė kažin ką labai originalaus – tik pamanyk, gerasis ir blogasis herojai viename kūne, – matyt, niekada negirdėjo apie Džekilą ir Haidą.
„Venomas“ yra šios klasikinės istorijos variacija šiuolaikiniame pasaulyje, nors šiaip jau konkretus laikas filme visai nesvarbu. Fleischeris nesiima užduoties šalia monstrų, efektų, gaudynių ir susišaudymų dar ir suformuluoti ką nors giliamintiška apie šių dienų realybę ar apskritai apie žmogų, nors žiūrėdamas į mokslininką Karltoną Dreiką, kuris svajoja žmoniją perkelti į kosmosą, gal ir gali tiesti paraleles su kokiu Elonu Musku. Bet tai jau žiūrovo prerogatyva, režisierius nesikiša.
„Venomo“ pasaulis – komiksų pasaulis, vadinasi, jame galima viskas. Tas viskas ekrane, ypač antroje filmo pusėje, keičiasi taip greitai, kad dėmesys pradeda trūkinėti ir tampi abejingas vaizdui. Juk vis tiek viskas baigsis gerai.
Pasakojimą aukštyn kilsteli nebent tik humoras, už kurį atsakingas pasiutiškai vaidinantis Tomas Hardy. Herojaus Edžio Broko pokalbiai su Venomu, organizmu iš kosmoso, tūnančiu jo viduje, yra juokingiausia filmo dalis.
Apskritai žiūrėti į dvilypį herojų, kuris vieną akimirką sėja chaosą, o kitą – atsiprašinėja dėl savo poelgių, kur kas įdomiau nei į teisuolišką Supermeną, didvyrišką Betmeną ar paauglišką Žmogų-Vorą. Venomas jau įžengė į superherojų pasaulį ir jeigu antroji dalis (finalas sufleruoja apie tęsinį) pateks į bent kiek talentingesnio režisieriaus rankas, ką gali žinoti, galbūt pastariesiems galiūnams teks susipakuoti savo žaislus.
